Žurnalistų kūryba

Tęsinys. Pradžia 2021 02 03

NAUJASIS DVARO ŠEIMININKAS

Tenenių dvarą valdę Juozapas Vincentas ir Marija Pilsudskiai, žymaus Lenkijos politiko Juzefo Pilsudskio tėvai, nesugebėjo tinkamai ūkininkauti, paskendo skolose, todėl 1894 m. jie dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui. Tais pačiais metais už 80 tūkst. rublių dvarą nusipirko Kauno gubernijos dvarininkų vadovas Piotras Stolypinas ir jo draugas Kauno gubernijos archyvaras, taikos garbės teisėjas Aleksandras Mileris.

Naujasis dvaro šeimininkas Aleksandras prūsų kilmės carinės Rusijos valstybės veikėjas (1862-1923), Sankt-Peterburgo gubernijos dvarininkų Lidijos ir Aleksandro Milerių sūnus. Jo motina Lidija Milerienė latvių tautybės, iki vedybų Zelens, valdė Zabieliškių (Kėdainių r.) ir Čėkuvos (Ariogala, Raseinių r.) dvarus.

Dvarams prižiūrėti ji samdė valdytojus, o pati gyveno Sankt-Peterburge su vyru, kuris turėjo generolo laipsnį ir caro Nikalojaus II patarėjo statusą.

Mileriai turėjo du sūnus - Petrą ir Aleksandrą. Vyresniajam sūnui Petrui Mileriai padovanojo Zabieliškių dvarą, jaunėliui Aleksandrui po motinos mirties atiteko Čėkuvos dvaras.

Raseinių krašto tyrinėtojas Jonas Brigys straipsnyje „Čėkuvos dvaras", išspausdintame knygoje „Raseinių kraštas" (Kaunas, Naujasis lankas, 2008), rašo:

„1868 m. kovo 21 d. dvarą iš Juozo Šemetos už 50 tūkst. rublių nusipirko Lidija Miler. 1902 m. po motinos mirties dvarą su palivarkais paveldėjo Aleksandras Mileris, ir anksčiau tvarkęs visą ūkį. Su jo vardu siejamos rekonstrukcijos ir naujos statybos. Ypač daug dėmesio jis skyrė 1900 m. pradėtai statyti mūrinei stačiatikių cerkvei, tačiau ji taip ir liko neužbaigta, o suvežtos statybinės medžiagos buvo panaudotos valdiškos mūrinės ligoninės statybai. Beje, 1893 m. atidaryta pirmoji Ariogalos miesto ligoninė taip pat buvo Čėkuvoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvare buvo vystomas intensyvus ūkis, laikyta apie 200 olandiškų karvių banda, veikė sūrių gamyklėlė. Jau po karo dvaro turėtos žemės ūkio mašinos buvo perduotos Dotnuvoje kuriamai Žemės ūkio akademijai".

Milerių sūnus Aleksandras dar būdamas Sankt-Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas vedė Eleną de Roberti, prancūzų kilmės Rusų armijos generolo dukrą. Netrukus jauna šeima susilaukė dukrelės, kurią pakrikštijo Jelenos vardu (šeimoje ją vadins Eločka). Aleksandras, su pagyrimu baigęs universitetą, palieka tėvų globai žmoną su dukrele ir 1888 m. iškeliauja į Kauno guberniją. Čia jis įsidarbina archyvaro pareigose, kurios gyvenimo pradžiai jaunuolį tenkino.

- Darbas gubernijos archyve daug laiko neatims ir galėsiu daugiau dėmesio skirti motinos valdomam Čėkuvos dvarui, - galvoja Aleksandras. Jis džiaugiasi apsigyvenęs šiame dvare. Jaunasis šeimininkas pirmiausia apžiūri dvaro ūkį, pastatų būklę, pasikalba su čia dirbančiais žmonėmis, rengia dvaro rekonstrukcijos planus.

Jaunuolį, užaugusį dideliame mieste, žavi Čėkuvos dvaro apylinkių gamta, jos grožis. Aleksandras anksti ryte atsikėlęs, dar saulei tekant ir vakare, jai leidžiantis, bėga prie Dubysos išsimaudyti ir lakštingalų trelių paklausyti. Jis gėrisi gėlėtomis pievomis, laukų ramybe ir parko medžių ošimu, lietinga diena jam žadina atgaivą.

Nors Aleksandras pagal specialybę teisininkas, bet jis meilę gamtai, žemei, matyt, paveldėjo iš protėvių prūsų, kurie garsėjo kaip geri ūkininkai. Net Piotras Stolypinas, tas didysis Rusijos reformatorius, gyvenęs Kalnaberžės dvare (Kėdainių r.), išvažinėjęs Prūsiją skersai išilgai, buvo nutaręs Rusijos žemės ūkį pertvarkyti Prūsijos pavyzdžiu. Deja, jam nepavyko savo sumanymo įgyvendinti. Jį 1911 m. Kijevo teatre nušovė teroristas, ir ne be caro ochrankos pagalbos...

AUKCIONAS

Darbas Kauno gubernijoje suartina du kadaise teisę studijavusius Sankt-Peterburgo universitete studentus - Aleksandrą Milerį ir Piotrą Stolypiną. Nors Piotras jau Kauno gubernijos dvarininkų vadovas, bet jis mielai susitikinėja su archyvaru Aleksandru. Retsykiais jiedu sueina papietauti ar pasišnekėti apie gubernijos reikalus, prisiminti nerūpestingą studentišką gyvenimą Sankt-Peterburge.

Kartą Aleksandras pakvietė Piotrą nuvykti į Čėkuvą. Jis nutarė parodyti savo motinos dvarą ir pasiūlė drauge praleisti laiką prie Dubysos. Stolypinas mielai sutiko.

Buvo graži vasaros diena, ir jiedu iš Kauno laivu Nemunu ir Dubysos upe nupuškėjo į Čėkuvą, įsikūrusią Ariogalos pašonėje. Ten Piotras apžiūrėjo dvaro rekonstrukcijos darbus, išklausė būsimo dvarininko ateities planus ir pasiūlė Aleksandrui bendradarbiauti plėtojant gubernijos žemdirbystę, organizuojant kultūrinę veiklą.

- Pasakysiu aš tau, Aleksandrai, tiesiai šviesiai, kad Čėkuvos dvarą tvarkai neblogai, matau, kad tavo galva ne puodynė, todėl siūlyčiau bendradarbiauti ir įsijungti į Kauno gubernijos dvarininkų veiklą, bet prieš tai reikėtų atlikti vieną nedidelį darbelį - nusipirkti nuosavą dvarą. Atskleisiu tau, Aleksandrai, paslaptį, kur čia šuo užkastas: tvarkydamas mamos dvarą ir jame gyvendamas, tu dar ne dvarininkas, o kai įsigysi savo vardu dvarą, tave pripažins visi gubernijos dvarininkai, kitaip tariant, įgysi dvarininko statusą.

- Aš tiek pinigų nesukrapštysiu dvarui nusipirkti,- nuleidęs akis guodėsi Aleksandras.

- Pinigus, mano mielasis, Aleksandrai, reikia pasidaryti, ir aš tau padėsiu, jeigu tu panorėsi su manim bendradarbiauti,- šypsodamasis atsakė Piotras Stolypinas. Ir abu vyrai sudaužė delnais.

Netrukus jiedu įkuria Kauno žemės ūkio mašinų prekybos organizaciją su prekių realizavimo punktu Kėdainiuose, įsteigia Žemdirbystės draugiją, organizuoja gyvulininkystės parodą, leidžia žurnalą žemvaldžiams, pradžioje tik rusų, o nuo 1905 m. - rusų ir lietuvių kalbomis, įkuria Blaivybės draugiją, šaukia dvarininkų suvažiavimus, kuriuose dalyvauja grafas A. Tiškevičius, grafas F. Melžinskis, stambių dvarų savininkai S. Montvila, broliai Stanislovas ir Eustachijus Volmeriai, F. Budrikis, kiti žemvaldžiai ir pažangesnių ūkių valstiečiai.

Kai Aleksandro ir Piotro bendradarbiavimas įsisuko taip, kaip Baltaragio malūno smagratis, Aleksandro kabinete suskambo telefonas:

- Sveikas, Aleksandrai, čia Piotras, noriu tave pakviesti pietų ir išgerti puodelį kavos, siūlau susitikti kavinėje prie ką tik pastatyto Kauno muzikinio teatro, ten papietausime ir pakalbėsime, būtinai ateik, turiu tau gerų žinių,- pasakė Piotras ir padėjo telefono ragelį.

Stolypinas į susitikimą ėjo gerai nusiteikęs, nes pagaliau išsipildė jo žodžiai, pasakyti Aleksandrui Čėkuvos dvare. Piotras nešė savo bendražygiui Vilniaus gubernijos laikraštį ir jam netikėtą bei džiaugsmingą žinią.

- Aleksandrai, ar skaitei paskutinį „Vilniaus žinių" numerį? - atsisėdęs prie staliuko paklausė savo bendražygio Piotras. Jis gurkštelėjo kavos šlakelį, pačepsėjo lūpomis, lyg norėdamas nulaižyti nuo jų paskutinius dangiško gėrimo lašelius, ir pridūrė, - iš akių matau, kad neskaitei. Vakar dienos laikraštyje atspausdintas pranešimas, kad Vilniaus žemės bankas skelbia aukcioną Tenenių dvarui parduoti. Pilsudskiai tą dvarą valdė daug metų, o dabar jo atsisako. Štai, Aleksandrai, ir atsirado tau šansas tapti teisėtu dvarininku,- Piotras padavė „Vilniaus žinias" Aleksandrui.

- Dvaras kainuoja didžiulius pinigus, o aš dabar tokių lėšų neturiu,- perskaitęs skelbimą laikraštyje, Aleksandras pakartojo žodžius, kadaise sakytus Stolypinui Čėkuvos dvare.

- Apie tai aš jau pagalvojau,- tęsė pokalbį Piotras. - Dalį pinigų aš tau paskolinsiu, o kitą dalį - pasiskolinsi pats iš banko. Be to, dvarą pirksime dviese, o po keleto metų, kai grąžinsi man skolą, galėsi tapti vienvaldžiu dvaro šeimininku. Taigi nesnauskime, vyruti, reikia veikti, nes aukcione ne vienas panorės varžytis dėl tokio kąsnio, kurį Pilsudskiai laikė apžioję ne vienerius metus.

Į Vilniaus aukcioną susirinko nemažas būrys konkurentų. Visi dėl Tenenių dvaro buvo pasirengę kautis iki paskutinio rublio, iki paskutinio cento; silpnesni varžovai nuleido korteles jau po pirmo turo, stipresni - net išprakaitavę kovėsi, bet ir tie nuleido garą paskelbus 80 tūkst. rublių sumą. Galų gale varžytuves laimėjo Piotras ir Aleksandras.

Piotras paspaudė Aleksandrui ranką, pasveikino jį kaip teisėtą dvarininką ir pasakė:

- Aleksandrai, padėjau tau nusipirkti dvarą, bet rūpintis privalėsi tu vienas, tau padėti negalėsiu, nes aš pats turiu ne vieną dvarą, dėl kurių nuolat skauda galva. Tik, žiūrėk, su skolos gražinimu labai neuždelsk, - baigdamas pokalbį apie paskolintus pinigus priminė Piotras.

Tenenių dvaras plačiai aprašytas knygoje „Lietuvos dvarų sodybų atlasas", Vilnius, 2012 m.

„Dvare, sprendžiant iš kilnojamojo turto daiktų, kambariai dvelkė prabanga. Juose stovėjo poliruoti ir dažyti stalai, staleliai, komodos, spintos, lovos, kušetės, sofos, didelis pietų stalas su 12 kėdžių. Buvo sieninis laikrodis, įrėmintas veidrodis... Iš viso sodybą sudarė 18 pastatų...Marija Pilsudskienė 1874 m.tapo Tenenių ir kitų tėvo dvarų savininke, su vyru gyveno Zalave (Švenčionių r., aut.), kur gimė jų sūnus Juzafas Pilsudskis - žymus lenkų valstybės veikėjas, maršalas... J.V. Pilsudskis savo dvarus, kaip ir ankstesni Tenenių savininkai, taip pat tvarkė netinkamai. Adomavo palivarkas buvo išnuomotas, o Teneniuose gyveno valdytojas. Apie 1881 m. dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešimtinių miško. Dėl skolų J.V.Pilsudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui. 1894 m. Tenenių dvarą iš varžytynių už 80 tūkst.rb. nupirko Piotras Stolypinas ( Kauno gubernijos dvarininkų vadovas, aut..) ir Aleksandras Mileris (Kauno gubernijos archyvaras, aut.), vėliau tapęs visos valdos savininku. 1907 m. jis šį dvarą (apie 1813 ha žemės) už 142,6 tūkst. rb. Pardavė Valstiečių žemės bankui. Bankas dvaro valdą suskirstė sklypais ir 1908-1914 m. beveik visą žemę (90 sklypų) ir sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams".

VIEŠKELIS

Tenenių dvaro šeimininku iš esmės tapęs Aleksandras Mileris, nuolatos ten gyventi negalėjo todėl visus dvaro kasdienius rūpesčius užkrovė valdytojui. Pradžioje naujasis dvaro šeimininkas ir pats dažnai lankydavosi Teneniuose. Jis be perstojo suka galvą, kaip greičiau išvesti ūkį iš nuosmukio, pagerinti dvaro ekonomiką ir greičiau atsikratyti skolų.

Nuo šiol Aleksandro pečius užgula dviejų dvarų - Čėkuvos ir Tenenių - ūkinės problemos, archyvaro darbas gubernijos archyve, taikos garbės teisėjo pareigos bei dar daugybė kitokių reikalų, ypač susijusių su Stolypino įkurta žemės ūkio mašinų tiekimo ir realizavimo įmone.

Jaunojo dvarininko veiklą pastebi gubernatorius ir jam pasiūlo užimti Kauno apskrities dvarininkų vadovo pareigas.

- Aleksandrai, vertinu tavo darbštumą ir pareigingumą, juolab, girdėjau, kad jau ir dvarininku tapai. Esi jaunas, energingas galėtum užimti Kauno apskrities dvarininkų vadovo kėdę,- konstatavo gubernatorius ir paklausė, - o kaip pats galvoji, ar sutinki?

- Sutinku, jūsų prakilnybe, gubernatoriau,- trumpai drūtai atsakė Aleksandras.

Taip prie visų darbų, visų rūpesčių tik ką pagimdytam dvarininkui prisidėjo dar vienos labai svarbios pareigos Kauno gubernijoje.

Nuvogęs keletą dienų nuo visų darbų gubernijoje, Aleksandras tuoj ant arklio ir - į Tenenių dvarą, blogesniu oru gula į vienkinkę bričkelę, vadeliojamą arklininko, ir vėl ten. Jis nori kuo greičiau prikelti merdėjantį Tenenių dvarą.

Čėkuvos, Tenenių dvarai, Kauno apskrities dvarininkų vadovo pareigos, biznio reikalai su Stolypino žemės ūkio mašinomis, taikos garbės teisėjo pareigos taip užgulė Aleksandrą, kad jis sunkiai begali surasti valandėlę laiko atsipūsti, pabūti su šeima. Vis giliau ir giliau jis klimpsta į nepabaigiamų darbų liūną.

Aleksandras jauste jautė artėjančią audrą šeimoje, bet nesitikėjo, kad Tenenių dvaras bus paskutinis lašas, perpildęs žmonos kantrybės taurę.

- Aleksandrai, aš daugiau taip gyventi nebegaliu ir nenoriu, mane slegia uždaras dvaro gyvenimas, tu namuose retai bebūni, tau rūpi tik valdiški reikalai, pasirodo vieno Čėkuvos dvaro tau nebepakanka, tai dar ir Tenenių dvarą įsigijai, - nusprendusi daugiau nebetylėti vieną dieną prabilo Elena. Ji vyrui drožė priekaištą po priekaišto.- Pagalvok, Aleksandrai, ant mano pečių gula ir tvarka namuose, ir dukrų auklėjimas, o juk Eločkai dar reikia ir didesnės priežiūros, pats žinai, kad ji jau ne pirmi metai serga plaučių liga, be to, dažniau norėčiau aplankyti ir savo tėvus Prancūzijoje, pažiūrėti, kaip jie ten gyvena,- susijaudinusi kalbėjo ir kalbėjo Elena. Jai atrodė, kad dėl tokio gyvenimo kaltas tik jis, Aleksandras, dar Sankt-Peterburge prisiekęs jai begaline meile ir pažadėjęs laimingą gyvenimą Čėkuvos dvare.

- Nusiramink, Elena, aš pagalvosiu, kaip tau palengvinti gyvenimą, sutinku, retokai būnu su tavimi, su dukromis, bet tu turi mane irgi suprasti: aš taip pat pavargstu dirbdamas su Stolypinu, o dar jis užsimojo visą Rusiją pertvarkyti, aš gi negaliu jam nepadėti,- aiškinosi Aleksandras. - Na gerai, Eločką aš pasiimsiu su savimi į Tenenius, surasiu jai gerą guvernantę ir tegul ji būna ten, o tu su Natali važiuok į Prancūziją, pabūsi pas tėvus, prasiblaškysi, nusiraminsi. Aš dėl to nepyksiu, prižadu,- užglostė nemalonų pokalbį Aleksandras.

Kitą dieną, nuskubėjęs į Tenenių dvarą, Aleksandras paveda valdytojui skubiai surasti guvernantę sergančios Eločkos priežiūrai ir auklėjimui. Valdytojas - vietinis žmogus, gerai pažįstantis kiekvieną dvare ir jo apylinkėse gyvenantį žmogų, greitai sumoja, kas galėtų tikti guvernantės darbui. Jis prikalbina komunikabilią, mokančią kelias kalbas, pakankamai išvaizdžią ir spritną bajorų kilmės merginą Oną Bytautaitę...

Taip susikirto dviejų žmonių - nusigyvenusio bajoro Jono Bytauto dukters Onos ir dvaro savininko iš Kauno Aleksandro Milerio - keliai, po kelerių metų susilieję į vieną vieškelį, kuriuo į pasaulį atėjo nauja gyvybė - mano mama. Naujagimę kitą dieną po gimdymo, 1901m. birželio 11 d., kūmos Antanas Kuskys ir Barbora Bytautaitė pakrikštijo Tenenių bažnyčioje ir davė jai šventą Marijonos vardą.

SENELĖS KLAIDA?

Sakysite, kad Aleksandras Mileris yra mano senelės Onos Bytautaitės jaunystės klaida. Aš galvočiau priešingai. Pamąstykime: juk jeigu tie du žmonės nebūtų susipažinę ir suartėję, nebūtų nei mano mamos, nei mano šešių sesių, nei dviejų brolių ir, pagaliau, paties knygos autoriaus. Žodžiu, aš džiaugiuosi po daugelio metų suradęs savo biologinį senelį Aleksandrą Milerį, dėkingas savo senelei Onai ir tėvams už padovanotą man bei visiems Stasinų šeimos devyniems vaikams galimybę pasisvečiuoti šiame nuostabiame pasaulyje.

Taigi Aleksandras Mileris yra mano senelis ir jam priklauso derama vieta mūsų giminės genealoginio medžio paveiksle. Juolab, kad jis nepaliko jaunos motinos su mažu kūdikiu ant pliko lauko. Mano mamos žodžiais, Aleksandras laukė sūnaus, turto paveldėtojo, kurį būtų įsisūnijęs, bet gimus mergaitei, jis priėmė sprendimą Onutę ištekinti.

1903 m. sausio 7 d. Tenenių bažnyčios klebonas palaimino dvidešimt trejų metų Onos Bytautaitės ir dvidešimt penkerių metų amžiaus Juozapo Šleiterio santuoką. Jauna šeima buvo įkurdinta dvarininko Stanislovo Volmerio Radviečio dvare Barsukinės vienkiemyje. Jaunavedžiai gavo kraičio apie 20 hektarų žemės valdą Barsukinėje ir pinigų gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų statybai.

Gavę materialinę paramą, Ona ir Juozapas sukūrė gražią vienkiemio sodybą, kurioje užaugo mano mama Marijona Bytautaitė ir keturios Šleiterytės: Ona, Zofija, Stanislava, Elena bei du sūnūs - Liudvikas ir Eugenijus. Pastarojo krikšto tėvu buvo pakviestas artimas Aleksandro Milerio draugas Stanislovas Volmeris. Apie pastarąjį dvarininką išsamiai savo prisiminimuose „Praeities pėdsakai" (Šilalės kraštas. II. 1995) pasakoja Stanislovas Biržiškis, prieškariu dirbęs Tauragės apskrities agronomu:

„Caro laikais Volmerių šeima priklausė prie turtingiausių šeimų Lietuvoje. Buvo pasakojama, kad Volmerio tėvas turėjęs 99 dvarus, bet šimtojo įsigyti nesistengęs, nes tuomet jam būtų tekęs grafo titulas, o grafu vadintis Volmeris nenorėjo dėl su šio titulo įsigijimu susijusių didelių išlaidų. Kad anksčiau Volmeriai buvo labai turtingi, matyti ir iš tokio atsitikimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai pirkliai pasiūlę Volmeriui už 100 tūkst. ąžuolų (po 15 rublių už vienetą ) vieną milijoną penkis šimtus tūkstančių rublių auksu. Volmeris atsisakęs: „Mano senelis nepardavinėjo miško ir gerai gyveno, neparduosiu ir aš". Tikrai visi Volmerio miškai liko neiškirsti ir buvo Lietuvos vyriausybės nusavinti... Garsas apie Volmerių turtus buvo plačiai pasklidęs. Buvo garsūs ir posakiai: „Gyvena kaip Volmeris (Ulmeris)", važiuoja kaip Volmeris" ir kt."

Apie senelės Onos Bytautaitės ir Aleksandro Milerio artimą bendravimą aš jaunystėje žinojau tik iš nuogirdų. Anuomet pasikalbėti su mama apie tai nebuvo tokio poreikio, pagaliau, tuomet ne tai man ir rūpėjo. Kita vertus, neturėjau tiek drąsos įžūliai skverbtis į artimiausių žmonių asmeninį gyvenimą. Matyt, subtiliems pokalbiams su žymiai vyresniais žmonėmis, juolab savo tėvais, dar nebuvau pakankamai subrendęs. Pagaliau, kaip vėliau paaiškėjo, pati mama nedaug ką težinojo apie savo motinos Onos ir Aleksandro santykius

Sulaukęs brandaus amžiaus, gerai supratau, kad šią senelės Onos Bytautaitės ir Aleksandro Milerio viešą paslaptį privalau atskleisti ir perduoti savo vaikams bei anūkams. Gerai suvokiu, kad vėliau ainiams tokių galimybių nebebus, nes daugelis šios istorijos gyvų liudininkų išėjo į amžinybę, o vienas kitas dar likęs senyvo amžiaus žmogus ne kažin ką ir bepapasakos. Nenoriu, kad mano ir mano ainių genealoginio medžio istorijoje liktų balta dėmė.

Taigi išnarplioti ir atskleisti šią įstoriją buvo lemta man, šios knygos autoriui.

Archyvuose vyliausi surasti šiokią tokią vaizdinę ar rašytinę medžiagą. Norėjau nors nuotraukose pamatyti savo biologinį senelį Aleksandrą, sužinoti apie jo profesinę veiklą, rūpėjo pamatyti jo veido bruožus, atskleisti nors mažą dalelę charakterio savybių, nes pagal genetikos mokslą seneliai ir anūkai genetiškai yra labiausiai artimi. Todėl galimai seneliai savo anūkus ir myli labiau nei savo vaikus.

Aistringa viltis, lydėjusi mane keliolika paieškos metų, ir begalinis noras „susitikti" su seneliu, praėjus beveik šimtmečiui nuo jo mirties, manęs nenuvylė.

Džiaugiuosi, kad iš gausios Rusijos ir Lietuvos archyvuose surinktos medžiagos, kitų šaltinių atauginau dar vieną giminės genealoginio medžio šaką, kuri buvo nudžiovinta sunkiais ir permainingais laikais...

LIKIMAI

Rusijos caras Nikalojus II Aleksandrą Milerį 1909 m. paskiria Varšuvos prezidentu. Jis visam laikui palieka Kauno guberniją, atsisveikina su Tenenių bei Čėkuvos dvarais ir išvyksta į Varšuvą.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas 1914 m. Aleksandrą nubloškia į Maskvą. Iš ten, patekęs į persekiojamų asmenų su vokiškomis ar prūsiškomis pavardėmis sąrašus, jis priverstas iš Rusijos bėgti. Po ilgos ir sunkios kelionės pietų Rusijos ir Turkijos keliais, pasigavęs plaučių džiovą, Aleksandras pasiekia Prancūziją, kur gyveno žmonos tėvai. Ligai nepagydomai progresuojant, jis išvyksta gydytis į garsųjį Vokietijos kurortą Badeną ir ten 1923 m. rugsėjo 26 d. miršta, sulaukęs 61-rius metus.

Mama pasakojo, kad 1922 m. Aleksandras atsiuntė jai laišką, kuriame išsakė norą prieš mirtį pamatyti savo dukrą, bet ji tuomet neišdrįsusi leistis į tolimą tiems laikams kelionę. Be to šeimoje jau augo dvi mažos pametinukės dukrelės, o ir pinigų tokiai kelionei atliekamų neturėjusi. Mama sakė labai norėjusi pamatyti Aleksandrą, bet ji niekaip negalėjusi apsispręsti: svarstė, verkė ir keletą dienų bejėgiškai blaškėsi, kol mūsų tėvas, priėmęs ryžtingą sprendimą, laišką įmetė į krosnį ir jis amžiams paskendo liepsnose.

Neramų Aleksandro kūną priglaudė Vokietijos žemė Badeno kapinėse. Ilsisi jis ten amžinoje ramybėje tiek daug jėgų ir sveikatos paskyręs Tenenių ir Čėkuvos dvarams, kurių vienas jau visai išnykęs, kitas irgi baigia sugriūti.

Senelė Ona Bytautaitė-Šleiterienė atgulė amžinajam miegui 1967 m. lapkričio 11 d., sulaukusi 87 metus. Senolę į kapines, aidint Tenenių šv. Barboros bažnyčios, pastatytos dar 1782 metais, varpams, išlydėjo ne tik gausus jos palikuonių būrys, bet ir miestelio bei jo apylinkių gyventojai.

Kai su žmona Gražina aplankau senelės Onos Bytautaitės-Šleiterienės kapą, ant jo padedu Barsukinės pievose priskintų lauko gėlių. Jos primena senelės gyvenimą, pragyventą žolynais apsuptame atokiame vienkiemyje, prigludusiame prie plačių Barsukinės, Volmerinės miškų. Šiame vienkiemyje prabėgo jos jaunystė, čia ji mylėjo, gimdė, augino vaikus ir drauge su vyru Juozapu dirbo sunkius ūkio darbus.

Meilės vieškeliu į pasaulį atėjusi mano mama Marijona Bytautaitė, ištekėjusi už Juozo Stasino pagimdė ir užaugino didelį būrį vaikų. Abu tėvai, nuėję sunkų ir garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą Dievui, šeimai ir Tėvynei, išėjo į amžiną nebūtį palikdami gyvąją atmintį - vaikus ir anūkus. Tėvas Juozas Stasinas su šiuo pasauliu atsisveikno 1976 m. liepos 24 d., mama Marijona Bytautaitė-Stasinienė - 1984 m. rugsėjo 9 dieną. Abu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Šilutės kapinių žemelė.

POST SCRIPTUM

Kada beaplankyčiau tėvų kapelius, visuomet randu gražiai sutvarkytus, apšluotus, apgrėbstytus, gėlėmis apsodintus, juodą paminklinį akmenį nuvalytą, švytintį. Žinau, kad tai padarė mano tėvų gausios šeimos palikuonys.

Prie kapo dažnai sau užduodu klausimą: kuo pasireiškia mirusiųjų atmintis, ir kur slypi meilės bei pagarbos amžinai išėjusiems paslaptis? Ir visuomet prieinu tos pačios išvados: tikroji atmintis yra ta, kuri perduodama iš kartos į kartą ne dvarų ir turtų pavidalu, bet artimųjų meile, meile, brandintą ištisą gyvenimą kaip rugio varpą; augintą kaip medį; laistytą kaip gėlę.

Ir be galo pasidaro gaila tų, kuriems turtas gyvenime yra didžiausia vertybė. Jie pamiršta svarbiausią ir amžiną tiesą, kad per gyvenimą sukaupti turtai išgaruoja kaip kamparas vos tik amžiams žmogus užmerkia akis.

Šią paprastą tiesą atradau, patyrinėjęs genealoginio medžio šaknis, bylojančias apie tėvų ir protėvių gyvenimo būdą, jų viltis ir tikslus.