Tuomet žmogus jaučia pasaulio darną, regi žemės, dangaus grožį, jo siela veda jį plačiausiais gyvenimo keliais, apdovanoja visais įmanomais turtais, atskleidžia kitiems neįmenamas paslaptis.

Jie gautas likimo dovanas priima kaip privilegiją, kuri nuo pat gimimo priklauso būtent jiems, tiktai jiems.

Jei sielai po paslaptingų dalybų liko tik mažas namelis su vieninteliu langeliu, su siauromis durelėmis, tai tam žmogui iš viso pasaulio platybių atitenka tik menkas horizonto gabalėlis.

Į tokio namelio duris retai pasibeldžia didžios mintys, prie langelio nepražysta skaisčios norų, svajonių gėlės, neatrieda pilnos likimo dovanų karietos.

Ne visi tų mažų namelių prižiūrėtojai (jie taip vadinami dėl to, nes turi nuolat rūpintis, prižiūrėti, kad tie nameliai nesugriūtų) priima tai kaip savo lemtį, kaip būtinos pasaulio įvairovės dėsnį.

Kai kurie jų, lyg kieno pastumėti, kartais taip kilsteli galvą, kad pramuša žemas namelių lubas, ir, savo pačių nuostabai, pamato visą dangaus didybę.

Jei tik neišsigąsta, jei tik nesmunka tuojau pat atgal į namelio prieblandą, tai juos nušviečia karališka mintis, kad dangus priklauso ne tik visiems, bet ir kiekvienam - vadinasi, tau ir man.

Kai tai įvyksta, siela iš tų minčių pasistato pačius didingiausius rūmus.

Prižiūrėtojas tampa karaliumi.

Vargai ir nesėkmės - laimės atradimų keliu.

Ženk!

PRIE LIKIMO LAUŽŲ

Užgesus savo likimo laužui vieni bando jį įpūsti, kiti eina pasiskolinti žarijų iš ryškiai liepsnojančių svetimų likimų laužų, dar kiti tarsi stebuklo laukia tikėdamiesi, gal jų laužas vėl įsiliepsnos pats.

Vienų likimo laužai vos smilksta, kitų - visai užgesę o kai kieno - liepsnos kyla, rodos, iki pat dangaus.

Kodėl taip yra? Kur slypi tos gyvybinės šviesos paslaptis? Kas žarsto, kas gesina likimo laužus, kurie kitus ir šildo, ir gyvenimo kelius jiems nušviečia.

Patamsyje žmonės šąla, tamsoje lieka nematomi, dingsta visi gyvenimo džiaugsmai, aistros, kūrybinės galios.

Žmogus nebeprisimena, kad jis žmogus, nebežino, kas yra gyvenimas.

Kol dar likimo laužai visai neužgesę, žmonės elgiasi kaip įpratę - pavydžiai seka prie tų ryškiai liepsnojančių laužų besišildančius, piktinasi jais, gyvenimo džiaugsmais besimėgaujančiais.

Jie patys jaučiasi tarsi būtų likimo nuskriausti, dangaus apvogti, minčių paklaidinti.

Nuo tų pavydžių žvilgsnių, nuo tų tamsių minčių likimo laužai tik smilksta, gęsta.

Šalta. Tamsu.

Būna, kad kartais galvoje blyksteli ryški prisiminimų šviesa, kartais žmogų sapne aplanko jaunystėje sutiktos fėjos šypsnys, prabudus atgimsta gyvenimo aistros ženklai.

Tai likimo laužo deguonis ir malkos.

Jei žmogus tame atranda raktą nuo likimo paslapčių, laužas vėl įsiliepsnoja.

Žmogų nušviečia nauja šviesa, joje jis pamato jo laukiančius gyvenimo džiaugsmo ir aistros kelius, kuriais jis eis kol jo neapleis mintis, kad raktą nuo likimo laužo paslapties jis laiko savyje.

Pajusk didybės akimirką

Ar Tu matei kaip paukštis ruošiasi skrydžiui?

Kaip viskas jame pasikeičia.

Koks jis tampa išdidus, kad gali pakilti virš žemės, kad gali skristi, skristi, skristi...

Žvelgdamas iš dangaus aukščio jis ima suvokti, kad tie, neturintys sparnų, kažkada, savo laiku, nepabandė pakilti virš žemės, todėl ir liko be sparnų.

Gaila...

Žmogus neturi sparnų, bet jo mintys gali juos užsiauginti.

Joms jokio laiko bausmės įstatymai negalioja.

Tavo mintims tereikia padaryti tai, ko kažkada nepadarė anie pirmieji žmonės - pabandyti skristi.

Suteik mintims tą skrydžio galią. Leisk joms pakilti.

Dabar pažvelk į save iš naujo - pajusk, koks išdidumas apima Tavo mintis, kai jos ruošiasi skrydžiui...

P.S.

Viską - ir nuotaiką - reikia užsidirbti. Daugiau vaistažodžių ir energetinių minčių galite rasti mūsų leidyklos svetainėje www.tryszvaidgzdutes.lt, Yuo Tube, Feisbuk‘e.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-06-03 08:24

Atgal