2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Daiva Červokienė: žurnalistė, kuri garsina Semeliškes

2022-04-02
 
Daiva Červokienė

Daiva Červokienė

Jonas Laurinavičius
Žurnalistė Daiva Červokienė gerai žinoma iš publikacijų „XXI amžiuje", „Žaliajame pasaulyje", „Trakų žemėje", "Elektrėnų kronikoje", almanache „Žurnalistika", LŽS internetiniame laikraštyje ir kitur.
Semeliškės - seniūnijos centras. Anksčiau miestelis priklausė Vievio rajonui, po to Trakų, o dabar Elektrėnų savivaldybei. Turi apie 560 gyventojų. Tai valstybės saugoma urbanistinė vietovė, su beveik trikampe aikšte ir XIX a. pabaigoje susiformavusiu gatvių tinklu. Semeliškės ligi šiol daugiatautis miestelis. Veikia Šv. Lauryno bažnyčia (viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje - pastatyta 1783 metais) ir Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Minias žmonių sutraukia Šv. Rapolo atlaidai.
Tačiau miestelį garbingiausiai garsina jo gyventojai - nuo eilinio darbininko iki mokslininko, žymaus visuomenės veikėjo, kurie kasdieniu triūsu, intelektualinėmis pastangomis gražina, stiprina savo Semeliškes, kartu ir visą Lietuvą. Apie ryškiausių biografijų semeliškiečius, kurie čia gimę, mokęsi, dirba ar kitais saitais susieti su šiuo miesteliu ir skaitome D. Červokienės knygoje „Jie garsino Semeliškes", kuriai išleisti lėšų skyrė Semeliškių seniūnija (spausdino UAB „Printėja" Kaišiadoryse).
Aš save irgi laikau amžinu semeliškiečiu, nors su šiuo miesteliu tebuvau susijęs vienerius mokslo metus, kai dar studentu būdamas savaitgaliais atvažiuodavau į Semeliškes, kur vietos bibliotekos vedėja dirbo mano žmona Aldona Čiuladaitė-Laurinavičienė, todėl beveik visus semeliškiečius bent iš matymo pažinojau, o kaip kraštotyrininkas, domėdamasis miestelio istorija, buvau surinkęs tam tikros medžiagos apie praeityje žinomus miestelio (parapijos) žmones. Todėl su jauduliu ėmiau į rankas šią knygą, vis sugrįždamas mintimis į prisiminimus, kuriuos kėlė D. Červokienės tekstai. Kai skaitai apie žmones, kuriuos ir pats pažinojai, tai tas skaitymas kiek kitoks, nei skaitant apie tuos, su kuriais nesi bendravęs, nesi jų pažinojęs. Nes gali palyginti, ką matai, žiūrėdamas nuo savo varpinės, ir ką mato kitas, kas slypi tarp jo teksto eilučių...
Mokytojas Vytautas Monkevičius (1931-2016). Man apie jį ypač miela skaityti D. Červokienės knygoje, nes mudu artimai bendravome. Jis buvo mokytojas lituanistas, fotografas. Bendradarbiavo su Trakų rajono „Spartuolio" laikraščio redakcija, siuntinėjo jai savo nuotraukas - daugiausia iš mokyklos gyvenimo. Užrašinėjo tautosaką, iliustravo poeto ir žurnalisto Stasio Stacevičiaus poezijos knygą „Juodvarnių žemė". Trumpame esė D. Červokienei pavyko vaizdžiai apibūdinti V. Monkevičiaus gyvenimą ir pedagoginę veiklą.
Būtų negarbu man neišskirti Adolfo Valatkevičiaus (1941-2008). Asmeniškai mudu nedaug bendravome, tačiau mudu ilgam susiejo kelios knygelės, kuriose buvo paskelbta ir mudviejų aforizmai. Rašytojas Bronius Jauniškis dar sovietmečiu buvo subūręs neformalų aforizmų kūrėjų klubą. Kviesdavo visos Lietuvos aforistininkus į kūrybinius pokalbius, o Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje buvo surengta vieša aforizmų kūrėjų vakaronė - pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje, skirta vien aforizmams. A. Valatkevičiaus aforizmai buvo didžiai vertinami, mes negailėjom jam gražių žodžių. Manau, kad vyresnio amžiaus „Šluotos" skaitytojai prisimena A. Valatkevičiaus aforizmus, spausdintus šiame satyros ir humoro žurnale. Keliolika aforizmo pavyzdžių D. Červokienė ir pateikia savo knygoje. A. Valatkevičius yra dirbęs Trakų urėdijoje - regioninio parko inžinieriumi, po to Aukštadvario regioninio parko rekreacijos vadybininku. Jis buvo neetatinis kelių leidinių korespondentas, mokėjęs „labai gražiai rašyti apie augalus, medžius, ežerus", - pastebi knygos autorė. - Laikraščiai ir žurnalai noriai spausdino jo jautriu žvilgsniu ir lengva plunksna parašytus rašinius, kurie yra išskirtinai šilti, turi išliekamosios vertės" (p. 149). Straipsnius iliustravo savo darytomis nuotraukomis.
O mokytoja literatė Irena Černiauskienė (1949-2004), su kuria teko bendrauti tik į jos gyvenimo pabaigą, kai ji buvo Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė ir priklausė Elektrėnų literatų klubui „Strėva". Tuo metu buvau Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija" pirmininkas ir stengiausi, kad tiedu klubai artimai bendrautų. Todėl bendruose literatūriniuose renginiuose vis susitikdavome, vis pasisukdavo pokalbis apie Semeliškių kraštą, jo žmones, kuriuos pažinojau. Irena išraiškingai skaitydavo savo eilėraščius, įtaigiai pakalbėdavo scenoje, o po to maloni pokalbininkė buvo ir neformalioje aplinkoje. Irena nesuspėjo parengti ir išleisti savo eilėraščių rinkinio - tai padarė šios mokyklos mokytoja Meilutė Rašimienė. Ji surinko I. Černiauskienės kūrybą, taip pat artimųjų, kolegų mokytojų, mokinių atsiminimus ir išleido knygą „Irena Černiauskienė. Džiaugsmo ašara" (2011). D. Červokienė pasakojimą apie I. Černiauskienę ir baigia jos eilėraščiu „Prie Strėvos":

 

Ramus ir lėtas supas upės vingis,
Nurausvintas saulėlydžio žaros,
Jau greit nutįs šešėliai paslaptingi,
Naktis tylos simfoniją užgros.

Juntu - ramybė leidžiasi ant lauko
Ir švelniai gula ant sunkių pečių.
Palaimink, Viešpatie, kampelį jaukų
Ir šią akimirką, kurią jaučiu.

Lelijos žiedą, baltą gulbės plunksną
Man dovanoja tekanti Strėva.
Jinai - nuo rūpesčių sunkių paunksmė,
Jinai - širdies manosios atgaiva.

Mano atmintyje išlikęs dar vienas D. Červokienės aprašytas Semeliškėse gyvenęs felčeris Paulius Petronis (1916-2003). Turiu pasakyti gražų faktą, kurį negalėjo žinoti knygos autorė - jis buvo Kaišiadorių rajono „Į komunizmą" laikraščio... neetatinis korespondentas. P. Petronis dvejus metus (1967-1969) dirbo Kaišiadorių rajono Kasčiukiškių felčerinio-akušerinio punkto vedėju. Dirbo labai atsakingai, nuoširdžiai, gyventojų buvo gerbiamas. Į tai atkreipė dėmesį ir Kaišiadorių apylinkės pirmininkas Leonas Bukauskas, vienas iš aktyviausių rajono laikraščio neetatinių korespondentų. Jis apie P. Petronį redakcijai parašė palankų straipsnį, ypač apie antialkoholinį darbą. Ta tema rajono laikraščiui buvo aktuali, todėl beregint P. Petronio straipsnį įdėjom į laikraštį: kad jis mokėsi vienuolių seleziečių mokykloje Turine (Italija), po to metus mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, nei aš, rengęs L. Bukausko straipsnį, nei redaktorius, praleidęs šį straipsnį į laikraštį, nieko nežinojome. Ačiū Dievui, saugumui tai neužkliuvo, redakcijai nereikėjo jokio pasiaiškinimo. O po kiek laiko redakcijon atėjo pats P. Petronis ir man, kurio pavardė pasirodydavo po antialkoholiniais straipsniais, atnešė savo rašinį blaivystės tema. Permetęs akimis, aš P. Petroniui pasakiau: „Ačiū! Puiku! Parengsiu laikraščiui". P. Petronis neslėpė pasitenkinimo, tačiau ramiu balsu iškėlė vieną sąlygą - kategorišką prašymą, kad jo rašinys būtų publikuojamas ne pavarde, o slapyvardžiu, kaip jis po rašiniu ir pasirašęs. Man pasirodė keista, kodėl P. Petronis kelia tokią sąlygą - juk straipsnis nieko konkrečiai nekritikuoja, tik medicininiu požiūriu aiškina alkoholizmo žalą, o savo pavardės laikraštyje išvysti nenori. Bet autoriaus pageidavimas buvo išpildytas, o vėliau dar keli jo straipsniai medicinine tema buvo išspausdinti laikraštyje. Tik Atgimimo laikais sužinojau, kad jis buvęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" platintojas, kad už šią veiklą 1973 metais buvo nuteistas kalėti... Vienąsyk jis pats vėl atėjo į redakciją, kurios laikraštis jau vadinosi „Kaišiadorių aidais". Atnešė religinės ir patriotinės literatūros, o dar vėliau ir savo knygelių - „Už aukštus idealus", „Jaunimo švyturiai ir šešėliai", dar kelias. Paprašytas užrašydavo autografą. Deja, jo sveikata ėjo silpnyn - tai buvo matyti iš veido, iš vis lėtėjančių judesių...
Šioje apžvalgoje atkreipiu dėmesį tik į kelis D. Červokienės knygos epizodus - garbius Semeliškių krašto žmones, visų pirma tuos, kuriuos daugiau ar mažiau pažinojau. Tačiau miestelį gražino ir anksčiau čia gyvenę ir dirbę žmonės, netgi iš knygnešių ir daraktorių gadynės (1864-1904). Tai Motiejus Grybauskas, Jurgis Milančius, Vincas Balaševičius, kiti knygnešiai. Tai vietos savivaldos kūrėjas Bronius Stasiūnas (Staniūnas), žydų gelbėtojai hitlerinės okupacijos metais Stanislava ir Pranas Karalevičiai, Valdorfo pedagogikos pradininkė Lietuvoje Danutė Ona Žilienė, humanitarinių mokslų daktaras Pranas Arlauskas, kunigas Romualdas Šalčiūnas, esperantininkas Vytautas Šauklys...
Prie to gausaus būrio garbių semeliškiečių ženkliai prisideda dar viena su šiuo kraštu susijusi asmenybė - tai aptariamos knygos autorė vilnietė Daiva Červokienė, kurios seneliai kadaise ten gyveno...
 
Rubrika Žurnalistų kūryba yra SRTRF projekto dalis. 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-02 09:33
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media