Žurnalistikos istorija

Gediminas Griškevičius

Palanga

            Vartant prieš ketvirtį amžiaus - 1992 metais redaguoto „Palangos" savaitraščio komplektą, žvilgsnis užkliuvo už detektyvinę, tačiau gerai pasibaigusią istoriją priminusių mūsų paviešintų tekstų. Tekalba... jie patys:

            Baisu! Lyg piktos perkūnijos aidas per visą Lietuvą praėjusią savaitę nuvilnijo žinia, jog prisidengę naktimi, prieš pat Vasario 16-ąją dvasios ubagas ar ubagai išniekino visiems šventą vietą Birutės kalno papėdėje, pavogė mielą, Gėrin vedančią skulptūrėlę „Tau, Birute". Tie, kas anais cenzūros metais pasiryžo ją pastatyti, daug kuo rizikavo. Rizikavo net tie, kas klojo gėles prie jos kojų, - kad tik nenužiūrėtų pikta akis, gali netekti darbo, duonos, juk nebuvo galima viešai reikšti... meilės Lietuvai.

            Išgamos, išperos, drįsę keliais kilogramais brangaus metalo, matyt, negalvojo apie riziką. Nes tie, kas drįsta naikinti bites, kas kėsinasi į šventas visai Tautai vietas, jau nebemąsto.

            Verkia Birutėlė piktų niekšų rankose. Dar vienas įrodymas, kaip mūsų sielas nuskurdino „šaunusis socializmas". Kalbama, jog kitoje šventoje vietoje tikinti iš tikinčios pavogė knygų ryšulėlį, o buvęs stribas išbadė virbalu veršiuko akis...

            Kai šitai išgirsti, tai juokingai menkas atrodo bambėjimas dėl brangstančių prekių, ilgėjančių eilių. Žmonės, viską ištversime, tik apsižvalgykime, ar nėra greta mūsų paminklą išniekinti drįstančių dvasios nuskurdėlių. Baisu kai greta vaikšto tokie, o kol vaikšto, kol valdo baisus godulys, tol mūsų širdys dar NELAISVĖJE..." (Palangos miesto tarybos laikraštis „Palanga", 1992-02-21, Nr. 6 (58)

            Tačiau kovo 13 d. „Palangoje" išleidome jau šias korespondencijas:

            „Pavogė Birutę!..

            Tą ankstyvą vasario rytą mes bėgome per šlapią Palangą, taškydami gatvių balutes, lyg maži vaikai. Mėnulis pamažu ėjo į savo pilnatį, per naktį pavargę žibintai merkėsi prieš mėnesieną, o gi mes buvome pailsėję, žvalūs, greiti.

            Botanikos parke patižę takai spartino bėgimą link jūros, kurios ošimas kvietė išsinerti iš drabužių kuo greičiau. Tamsoje lyg per sapną šmėstelėjo Eglė su savo Žalčiu, Gintaro muziejus. Prisiminė klaiki vagystė, sukrėtusi visą Lietuvą. Kažkodėl siauras takelis nukreipė mus dešinėn, tiesiog į jūrą, bet tuoj tas pats takelis vėl užsuko link Birutės, kuriai po kojomis prieš porą dienų mes padėjoje po rastą pušies šakelę.

Mano širdis nujautė kažką negero: aš pribėgau prie pat paminklo pažiūrėti ar tebėra mano šakelė, tačiau nustėrau: Birutės nėra, ji naktį pavogta! Dar netikėdamas savo akimis, pašaukiau prabėgančius Sveikatos mokyklos žmones. Sujaudinti nelauktos žinios, apieškojome aplinkui, tarp mažų eglaičių - Birutės nė kvapo. Tik numesta plona lazda smailiais galais, lyg pasityčiojimas dviem žodžiais: „Tau, Birute..."

Pajūryje Sveikatos mokyklos moterys ir vyrai atskirai, lyg niekur nieko, rengėsi išsimaudę, o aš negalėjau nusikratyti įkyrios minties: „Pavogė Birutę, Birutę pavogė".

Mes lyg paklaikę pasileidome jūros krantu link tilto. Mano rankoje - kietai suspausta, keršto šaukianti lazda.

Ir vėl, sužinojusi apie vagystę susirūpins visa Lietuva, ir vėl, kaip buvo su gintaru, mes lauksime geros radybų žinios...

Bet ar nepavirs Birutės varis brangiais papuošalais mūsų moterims, ar nenešios jos ant kaklo bei rankų blizgučius, visai nenutuokdamos, jog jie padirbti iš „Birutės"?..

Ar nustosime mes kada nors vogę iš pačių savęs, negi mes galutinai tapome vagių karta?..

(Kai Palangos policijos jaunas apylinkės inspektorius pildė apklausos protokolą, aš norėjau jį užrašyti taip, kaip čia parašiau). Vytautas Abromavičius, Nida.

Naujiena, baigiant ruošti numerį:

„DABAR NIEKAM NEATIDUOSIM", -

Kovo devintąją pasakė miesto kriminalinės policijos komisaras-inspektorius Zenonas Žymančius, komentuodamas daugelio jau apraudotosios mielos skulptūrėlės „Tau, Birute" „sugrįžimą". Paslaptingai dingo, paslaptingai ir atsirado: pirmadienį policijai paskambinęs žmogus pranešė, kad skulptūrėlė esanti garažų masyve už trečiosios vidurinės mokyklos. Operatyviai nuvykus į paminėtą vietą, sveika, nesužalota skulptūrėlė SURASTA!

- Ačiū visiems, kas padėjo ieškoti šventos kiekvienam lietuviui relikvijos, - dėkojo komisaras. Matyt, prabilo sąžinė... Saugosime ir dabar niekam neatiduosim! („PALANGOS" informacija)

Visais lakais gimstančias pasakas reikia tęsti. Tada į redakciją skambino, dėkavojo daug skaitytojų iš visų Lietuvos pakraščių. Čia derėtų priminti, kad, tada sugrįžusi į „savą vietą" netoli Lurdo, bronzinė Birutėlės skulptūrėlė metalo vagių buvo po kelių metų dar sykį pagrobta. Atkaklūs Palangos m. policijos komisariato pėdsekiai ją vėl atrado. Tada meistrai jos nugarinę pusę užpildė betonu. Tokią panešti sunku. Primintina, kad padedant laikraščiui, panašiai surasta ir prie Ronžės gėlyne ant postamento esanti „Žuvėdrėlė". Ir šio XXI amžiaus kartos palangiškiai neabejoja, kad šalimais centrinės Vytauto gatvės (gal ir Birutės parke, kur jau supilta nemenka kalva), bus pastatytas žadėtasis Didysis paminklas Didžiajai pagonių deivei Birutei, Lietuvos valstybės prasidėjimo pirmeivei ir Motinai.

„...Galima sakyti, kad tautą iš letargo pažadino Birutė, gražinusi lietuviams savo vertės pajautimą. Apie kunigaikščių žygdarbius rašyta daug, bet valstiečiams jie vis tiek atrodė tolimi, o romantiška kunigaikščio meilė paprastai merginai ir kartu jos pripažinimo istorija jaudino kiekvieną. Čia ne tik Valiūno poetinio talento, bet ir pačios herojės nuopelnas. Giliai simboliškai tai, kad autoriaus vardas beveik iškart buvo užmirštas, o baladė liaudiškai pervadinta „Birutės daina", tarsi pati kunigaištienė būtų ją kažkokiu stebuklingu sukūrusi ir apreiškusi Lietuvai.            Staigus, pavasariniam potvyniui prilygstantis Birutės kulto atgimimas, tapęs pačios Lietuvos atgimimo išraiška ir pranašyste, paskatino atstatyti kolpyčią ant jos kalno.../.../

Birutės istorijoje galima įžvelgti daug ką: lemtingu žavesiu apdovanotą gražuolę ir nepriklausomą moterį, vengiančią santuokinių įsipareigojimų, atsidavusią motiną ir abejoti drįstančią žmoną, nepalaužiamą kovotoją, narsią kunigaikštienę, kuri daugiau kaip dvidešimt metų sukosi politikos ir karo verpetuose, o kartu gal ir tikrą šventąją, du kartus stebuklingai pakreipusią Lietuvos likimą. Tokie herojai neužmirštami, Birutės legendai tikrai lemta sulaukti dar vieno atgimimo.

Juo labiau, kad kuklus paminklėlis Palangos botanikos parke nuolat apkaišomas gėlėmis."

„Kultūros baruose" (2013 m. 5 numeryje), straipsnyje „Lietuvos didžioji kunigaikštienė Birutė: legendos ir faktai" rašė tautinei istoriografijai atsidavusi Inga Baranauskienė. Artėjant Lietuvos valstybės šventos Vasario 16-osios 100-mečiui 2018 metais, tikėkim, Palangai artimiausią tautos legendą Birutę irgi minėsim vis dažniau. Privalom kuo iškiliau pašlovint.