2024 m. gegužes 21 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Nainys tikėjo ir siekė, kad lietuvybė svetur turi išlikti

2016-12-29
 
Bronius Nainys

Bronius Nainys

 

Algis Kusta

Skaudi žinia apie iškilaus JAV lietuvių visuomenės veikėjo, žurnalo „Pasaulio lietuvis"  ilgamečio redaktoriaus B. Nainiaus mirtį. Prisiminiau, 1995 metais dariau su juo interviu savaitraščiui „Gimtasis kraštas". Tuomet jam buvo 75 metai. Atrodė žvalus, kupinas jėgų ir naujų sumanymų. Mūsų pokalbis sukosi apie labiausiai B. Nainiui, tuomečiam Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkui, rūpimus lietuvybės išsaugojimo svetur reikalus. Manydamas, kad tai yra aktualu ir dabar, drįstu priminti tą (kiek sutrumpintą) pokalbį. Tai būtų lyg ir in memoria tam kilniam žmogui.

B. Nainys sakė, kad PLB vadovaujasi 1949 m. paskelbta Lietuvių Charta, „kiekvieno lietuvio sąžinei rašy­tu kodeksu", - jungti visus užsie­nio lietuvius bendriems tikslams.

- Anksčiau mes turėjome du tikslus, visada juos pabrėždavome ir visi žinojo - padėti Lietuvai išsikovoti laisvę bei nepriklausomybę ir išlaikyti lietuvybę tarp užsienio lietuvių, žinoma, tų, kuriuos galėjome pasiek­ti. Rytų kraštų lietuvius nuo mūsų skyrėgeležinė uždanga", - sakė B. Nainys. - Mes laikėm, kad pagrindinė kovotoja už valstybės laisvę ir nepriklausomybę yra lietuvių tautos dalis, gyvenanti Lietuvoje. O mes, užsienio lietuviai, galime tik padėti Lietuvai kovoti. Mūsų principai skyrėsi nuo tų veiksnių, kurie sakė, kad vadovauja Lietuvos laisvės kovai ar ją veda. PLB principas buvo padėti.

 

- Ką reiškė „išlaikyti lietuvybę"?

 

 

- Pagrindas buvo lietuvių kalba ir lietuviška šeima. Šeima galėjo būti ir mišri, bet joje, kaip ir viešajame mūsų gyvenime, turėjo būti kalbama lietuviškai. Tam tarnavo lietuviška mokykla, organizacijos, radijo valandėlės,  spauda, visa, kas ugdo tradicijas  ir tautinę dvasią.

Bendruomenė buvo ne politinė, ne partinė, ne pasaulėžiūrinė ir iš viso ne kokia nors organizacija, o jungtis - laikėme, kad bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant jo pažiūrų, nusiteikimų ar tikėjimų, tik su viena sąlyga - kad jis nekovotų prieš Lietuvos nepriklausomybę.  Skyrėme nebent veikliuosius ir neveikliuosius.

 

- Kaip PLB padėjo Lietuvai?

 

- Pagalba buvo tikrai paveiki, ypač Amerikoje, Australijoje. Gal čia, Lietuvoje, mažai kas ži­no, kad Australijos vyriausybė 1974 m. buvo pripažinusi Pabal­tijį sovietams, atsisakiusi aneksi­jos nepripažinimo politikos. Ta­da kaip tik pirmąją kadenciją (1973-1978 m.) buvau Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas ir reikėjo labai stip­riai organizuoti veiklą tarp visų kraštų bendruomenių. Skridau į Australiją. Kalbėjausi su opozi­cija ir pozicija. Australijos lietu­vių bendruomenė, kartu su estais ir latviais susijungusi į Baltų ta­rybą. irgi daug veikė. Bendrom jėgom pasiekėm savo - Australi­jos vyriausybė tą nelaimingą sprendimą panaikino. Manom, kad čia buvo nemenkas lietuvių bendruomenės laimėjimas.

Amerikoje buvo pavojus ding­ti Lietuvos atstovybei. Mums sa­kė: Smetonos vyriausybės padė­tas auksas pasibaigs, nebebus pi­nigų išlaikyti atstovybę, išmirs Smetonos paskirti diplomatai, naujų nepriimsim. Galėjai su­prasti - išnyks nepriklausomos Lietuvos atstovavimas, pamažu gali dingti ir aneksijos nepripa­žinimo politika arba ji mažai reikš. Lietuvių bendruomenėj te­ko pradėti ir dvylika metų kau­tis, kol galų gale prezidentas Dž. Karteris pasakė taip: priim­sime senjoro S. Lozoraičio ar jū­sų sąrangos paskirtus naujus žmones į diplomatinę tarnybą, surasim pinigų ir išlaikysim rep­rezentacinę diplomatinę tarnybą, tęsim aneksijos nepripažinimo politiką. Atsirado nauji konsulai - S. Kleiza Čikagoje, V. Čekanauskas Los Andžele ir H. Lapas Ka­nadoje. Čia buvo bene didžiau­sias PLB su kraštų bendruome­nėmis pasiektas laimėjimas.

 

- Kai nebuvo savarankiškos mūsų valstybės, išeivija - panaudokim metaforą - buvo lyg ir Lietuvos valstybė tremty.

 

- Mes, bendruomenė, tokio dalyko negalim savintis, bet kaip jungtis, grupė, savo veikla rodė­me tos valstybės gyvybę už Lie­tuvos ribų. Okupacijos nepripa­žinimo politika tapo Lietuvos valstybės tęstinumo politika, to irgi nereikia pamiršti. Mūsų di­plomatinės tarnybos užsienyje - Londone, Vašingtone, Paryžiuje - tiesiogiai atstovavo tai valstybei, kurios Vakarų pasaulis nepripa­žino Sovietų Sąjungai. Mes rė­mėmės tomis diplomatinėmis at­stovybėmis, jas gynėme, kad ne­būtų panaikintos. Pasaulio lietu­vių bendruomenė nebuvo ir ne­galėjo būti valstybė už teritorijos ribų, bet mes - tautos jungtis - atlikinėjom valstybės funkcijas kar­tu su diplomatinėmis tarnybo­mis, kai tos funkcijos Lietuvoj negalėjo būti vykdomos.

 

 

- Vienas PLB veiklos etapas baigėsi - Lietuva laisva.

 

- Dabar svarbiausias uždavinys - išlaikyti lietuvybę tarp užsienio lietuvių. Tai reiškia - išlaikyti tau­tą. Valstybė gali būti ir gali ne­būti - Lietuvos istorijoje mes du kartus jos neturėjome. Bet tauta buvo, gyveno ir išliko. Išlikusi tauta atkūrė savo valstybę. Vals­tybė gali būti kuriama tik vieno­je teritorijoje. Tačiau tauta gali gyventi ir savo žemėje, ir dalis - kaip dabar yra - užsieny.

Valstybės politika formuoja­ma Lietuvoje. Bet gal šiek tiek įtakos turėtume ir mes - demok­ratinių šalių gyvenimo patirtimi, profesinėmis žiniomis. Galim turėti ir tam tikrą įnašą į kultū­rą: Vakarų pasauly ji buvo kiek kitokia, nesuvaržyta - gal skirtin­ga nuomonė galėtų būti vertin­ga. Bet tikroji lietuvybė yra Lie­tuvoj ir iš jos dvasinio šaltinio norėtume semtis jėgos, iš Lietu­vos laukiame pagalbos.

PLB nenori kištis į Lietuvos politinį gyvenimą, tarkim, pra­dėti agituoti ar organizuoti ko­kį politinį judėjimą. PLB valdy­ba yra pareiškusi, kad nesieja sa­vęs nė su viena politine partija, nė su viena pasaulėžiūra, nė su viena religija. Jos atrama - ne­priklausoma demokratiška sava­rankiška Lietuvos valstybė.

Demokratiškai išrinkta Lietu­vos vadovybė yra Lietuvos žmo­nių sprendimas, ir mes ją lygiai gerbiam, pripažįstam, kaip ir vi­sas kitas pasaulis. Mes nei brazauskininkai, nei landsbergininkai, nei krikščionys de­mokratai ar pagonių šalininkai. Mes esame Pasaulio lietuvių ben­druomenė, jungtis lietuvybei iš­laikyti ir Lietuvai padėti, nepai­sant, kokia demokratiškai išrink­ta politinė partija Lietuvą valdy­tų. Išskyrus nebent tokią valdžią, kuri ateitų diktatūros keliu.

 

- Jūs savo ilgamete veikla prisidėjote prie Lietuvos laisvė­jimo. Ar dabar jaučiatės pa­tenkinti?

 

- Lemonte prie Čikagos nupirkom namus - ten da­bar Pasaulio lietuvių centras. Aš dvejus metus jj administravau, daug mano prakaito ten įdėta. Dabar ten ateina jau mūsų vai­kai - antroji karta. Mes džiau­giamės, kad ji lieka mūsų vietoj - lietuvišku galvojimu, lietuviš­ka kalba, nors kartais ir pasako: „Meniu bus dešrai su kopūstos".

Svarbiausia, ką aš noriu pa­brėžti, kad Lietuva žinotų, - vi­sas mūsų lietuvybės darbas buvo savanoriškas, neapmokamas. Ne tik laisvalaikis, bet ir darbo va­landos paaukotos. Kai nuvažia­vom į Ameriką, neturėjom daug pinigų, bet dėjom centą prie cen­to lietuviškoms mokykloms steig­ti, vadovėliams leisti. Kai taip vi­są laiką dirbai, negalvojai, kad Lietuvai iškovojus nepriklauso­mybę nebūsi toks pat, kaip Lie­tuvoj gyvenantis lietuvis.

 

- Mes visi lietuviai, bet Lie­tuvoj gyvenantys - tikresni lie­tuviai?

 

- Čia lietuvis tikresnis todėl, kad jis yra Lietuvos valstybės na­rys, o mes jau nesame. Iš pra­džių tai mes visi buvome atkirs­ti - jokių teisių neturėjom. Pas­kui, jau stipriai mums kaunan­tis, tam tikrai daliai leido atsta­tyti Lietuvos pilietybę. Su tuo kategoriškai nesutikome - Lie­tuvos pilietybę mes turėjome ir negalvojome, kad ją praradome. Nors priimdami Amerikos pilie­tybę ir turėjom kažkokius žo­džius pasakyti, bet niekada ne­praradom Lietuvos pilietybės. Mes prašome ne atstatyti, o pri­pažinti ją. Lietuvos pilietybė mums, mū­sų vaikams ir vaikaičiams reikalin­ga ne kokiems turtams atgauti, o išlaikyti tautą. Man atrodo, mūsų nedidelei tautai svarbu kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų. Kartais pasakoma - kai jūs išmirsit, mes pasiųsim tenai daugiau lietuvių. Ne čia esmė. Ne siųsti lietuvius, kad jų ten būtų, o išlaikyti ir išau­ginti reikia naujas kartas iš esamų. Tokia mano filosofija, ir ja vado­vaudamasis aš 50 metų dirbu lie­tuvių bendruomenėje.

- Lietuvių Chartoj parašyta: „Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė". Bet, matyt, gyvenamoji aplinka daro savo.

 

- Aš sakau: prarasti lietuvių kal­bą - tai prarasti lietuvybę. Mes turi­me šiandien Amerikoj statistiką: aš­tuoni šimtai tūkstančių lietuvių. Kiek ten mano redaguojamą „Pa­saulio lietuvį" skaito? Jie kalba an­gliškai? Bet patys neturi nė vieno angliškai leidžiamo laikraščio, kad ir apie Lietuvą. Porą anglų kalba žurnalų jiems išleidžia mūsų antro­ji karta. Amerikos lietuvių bendruo­menė leidžia žurnaliuką „Bridges", kad jungtų ir angliakalbius. Skaitytojų turi gal pusantro tūkstančio. Tai kur tie aštuoni šimtai tūkstančių? Čia ir yra esmė. Kaip tu be kalbos pajusi tautos dvasią, kūrybą, papro­čius, kaip senelės pasakas paskaity­si? Nebūkime snobai, negalvokime, kaip tie bajorai, kad svetima kalba didesnė, svarbesnė. Mes būsime tol gyvi, kol išlaikysime lietuvių kalbą. Nes mes matome pavyzdžius - tos šeimos, kurios neišmokė savo vai­kų gimtosios kalbos, prarado savo atžalas lietuviškam gyvenimui. Tik­tai lietuviškai kalbėdamas išlieki tik­ras lietuvis.

 

 

- Ar ilgai lietuvybė laikysis svetur?

 

- Nežinau. Tai priklausys nuo mūsų pačių. Jei mes, tie, kurie gy­vena už Lietuvos ribų, ir lietuvių tauta, valstybė norėsim, -  bus. Fi­losofas dr. Juozas Girnius savo veikale „Tauta ir tautinė ištikimy­bė"  rašė: „Mes užsieny galim išlai­kyti lietuvybę, tik priklauso, ar mes to norim". Ir tie, kurie norė­jo, išlaikė. Ir Girniaus visi sūnūs. Tai priklauso nuo noro, pastangų.

Taip, aplinka turi didelę įtaką. Jai reikia spirtis. Žiūrėkit, kas at­sitinka su lietuviškom parapijom. Klebonai siekė varžytis dėl para­pijiečių, todėl įsivedė anglų kalbą, kad daugiau jų pritrauktų. Dabar tie parapijiečiai eina kitur, maišo­si, ir pati parapija užsidaro, atiten­ka kitataučiams. Lietuvių sudėtais pinigais pastatytos bažnyčios, na­mai atitenka svetimiems.

Jei mes sakysim, kad asimiliaci­ja neišvengiama, tai ji ir bus neiš­vengiama. Kodėl mes negalim iš­vengti to? Kas galėjo sakyti, kad Lietuva po 50 okupacijos metų at­gaus nepriklausomybę? Mums sa­kė: tokia Rusija, tokia diktatūra, niekada negausit laisvės. O buvo žmonių, kurie tikėjo, kovojo, nepa­sidavė, dirbo ir laisvę laimėjo. Jei mes pasakysim, kad vyksmas neiš­vengiamas, tai kam bedirbti? Ko­dėl man, 74 metų žmogui, čia visur trankytis, eiti - galėčiau ramiai šil­dytis saulėje, turiu iš ko gyventi, duona nebloga. Aš atvažiuoju čia ne tam, kad kandidatuočiau į pre­zidentus ar dar ko. Atvažiuoju čia, kad galėčiau geriau suprasti Lietu­vos lietuvį, kad jam padėčiau išlai­kyti valstybę, kad jis man padėtų palaikyti lietuvybę svetur. Dėl to vi­si darbai. Ir niekas už tai nemoka pinigų. Čia mano, kaip lietuvio, normali tautos nario pareiga. Aš ži­nau, yra užsienio lietuvių, kurie at­važiuoja į Lietuvą ne padirbėti ko­kiam našlaityne, o nusifotografuo­ti su ministru ar net Prezidentu - pažiūrėkit, koks aš svarbus. Ar taip padėsi Lietuvai?

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-12-29 12:09
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media