2024 m. gegužes 21 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas, „Tiesos“ redakcijoje (16 dalis)

2016-09-28
 
Bronius Čekanauskas

Bronius Čekanauskas

 

Bronius Čekanauskas

Pabaiga. Pradžia 2016 03 08

Dirbdamas „Tiesoje" porą kartų sulaukiau pasiūlymų keisti darbą.

Išsišaukia redaktorius mane „infarktiniu". Matau, kad sudirgęs. Galvoje viena mintis: ką ne taip padariau?

- Mane informavo, kad Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas renkasi padėjėją. Nori iš „Tiesos". Siūlys ir tau. Eisi?

Truktelėjau pečiais. Visai netroškau keisti „Tiesos" į Minitrų Tarybą. Juoba buvau girdėjęs, kad tuometiniam pirmininko pavaduotojui padėjėjai sunkiai įtikdavo, kalbas po dešimt sykių perrašinėdavo.

- Nenoriu,- burbtelėjau.

- Taip nesakyk. Paaiškink argumentuotai: esi jaunas, neseniai redakcija skyrė butą, sąžinė liepia dar padirbėti. O mes pasiūlysime didesnį patyrimą turintį žurnalistą.

Kaip mokė, taip kalbėjau. Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo padėjėju tapo kitas tiesietis - patyręs redkolegijos narys Zigmas Ambrazaitis. Manau, kad tada redaktorius ne tiek mane „Tiesai" saugojo, kiek norėjo „paaukštinti" vieną  jam pabodusį pavaldinį.

xxx

1982-ųjų pabaigoje, A. Vaupšui galutinai nutarus atsisveikinti su sporto skyriumi, jo vedėju buvau paskirtas aš. Džiugiai nusiteikęs grįžau į senąjį kabinetą, kurio aukštos sienos mano rankomis nuo lubų iki grindų sportiniais plakatais nuklijuotos. Vyriausiasis redaktorius leido pasirinkti pavaldinį iš kitų redakcijų. Jau anksčiau, kai dar su A. Vaupšu galimas permainas aptarinėjome, nusižiūrėjau jauną televizijos ir radijo komentatorių Rimvydą Delkų. Visų pirma jis sudomino todėl, kad mokėjo žaisti krepšinį ir futbolą. „Tiesos" komandoms reikėjo šviežio kraujo! Be to, įsiminiau Leono Braziulio žodžius, kad Universitetą baigusį žurnalistą visada galima išmokyti rašyti. Komentatorių - taip pat! Laimei, Rimvydas ne tik iškalbingas buvo, bet sklandžiai ir ant popieriaus mintis dėstė. Skirtingai nei mano mokytojai, aš jaunąjį tiesietį iš karto mečiau į įvykių sūkurį: skatinau rašyti apie krepšininkų, futbolininkų SSRS čempionatų rungtynes, siunčiau imti interviu iš garsių sportininkų.

Kartą Vilniaus sporto rūmuose pasiūliau Rimvydui pašnekinti Arvydą Sabonį. Tai buvo sunki užduotis, nes Arvydas, ypač sportinės karjeros pradžioje, vydavo šalin beveik visus su juo pabendrauti užsigeidusius žurnalistus. Sakiau, perduok nuo manęs linkėjimų, gal kalbės?

Po kiek laiko plačiu sportinio ėjimo žingsniu sugrįžta mano pavaldinys. Įraudęs, susijausminęs.

- Geriau būčiau neperdavęs linkėjimų..." - išrėžė.

- Kas nutiko? - suklusau.

- Arvydas piktas ant „Tiesos" ir ant tavęs...

- Tai ko gi?

- Sakė, kad parašei tai, ko jis nesakęs...

Čia tai bent. Iš tikrųjų, neseniai „Tiesoje" išėjo mano interviu su A. Saboniu. „Žalgirio" senbuvis Sergejus Jovaiša „įsakė" su manimi jaunajam talentui pasikalbėti. Šnekėjome Kaune, Arvydo „žiguliuke" ir Seržas pokalbį girdėjo... Nesmagiai pasijutau, bet nesinorėjo Arvydo nemalonę užsitraukti... Einu pasiaiškinti. Vaikinas piktokas.

- Ką aš ten ne taip parašiau? - klausiu paploninęs balsą.

- Aš nesakiau, kad gimnastę Dalią Kutkaitę rinkčiau geriausia Lietuvos sportininke...

- Kaltas esu, Arvydai, nepyk... - atsiprašiau.

Kas rašė interviu su devyniolikmečiu Arvydu Saboniu atmena, kad į daugumą klausimų pašnekovas atsakydavo „taip" arba „ne". Aš Arvydo pasiteiravau: kam jis būtų skyręs pirmąją vietą geriausiųjų Lietuvos sportininkų rinkimuose? A. Sabonis atsakė tradiciškai: „Nežinau..." Kažkodėl užsigeidžiau išgirsti atsakymą, todėl dar paklausiau: „Gal būt gimnastei Daliai Kutkaitei?" „Gal būt..." - atsakė Arvydas. Parašiau: krepšininkas Arvydas Sabonis geriausia metų sportininke rinktų Dalią Kutkaitę... „Aš taip nesakiau" - krepšininkas tvirtai laikėsi savo nuomonės. Tikrai taip nesakė!

R. Delkus buvo pirmasis tikras mano pavaldinys. Ne man spręsti, kaip aš ten vadovavau, bet atsisveikinant Rimvydas padovanojo užrašų knygutę su odiniais viršeliais ir įrašu: „Broniau, nuoširdus ačiū už tikrai naudingas gyvenimo ir sporto pamokas..." Gal ne toks jau blogas „viršininkas" buvau?

xxx

1984-ųjų pradžioje Mindaugas Barysas užsiminė, kad Maskvoje leidžiamas ir Lietuvoje gan populiarus sąjunginis laikraštis „Sovetskij sport" ketina vėl įkurti korespondentinį punktą Vilniuje. Visi tuometiniai sąjunginiai laikraščiai - „Pravda", „Izvestijos", „Trudas", „Komsamolskaja pravda", „Literaturnaja gazeta" ir kiti turėjo savo korespondentus Vilniuje. Nebuvo tik „Sovetskij sport". Tiesa, daugiau kaip prieš dvidešimt metų „Sovetskij sport" korespondentu Vilniuje darbavosi tada jaunas poetas - satyrikas ir žurnalistas Gediminas Astrauskas. Kolektyvą mėgstančiam Gediminui vienatvė ir nuolatinis tūnojimas namuose - korespondentų darbo vieta būdavo savame bute, įgrįso. Nemokėjo Gediminas dirbti be nuolatinių viršininkų paraginimų, tai kartais mėnesį, net du pamiršdavo bent trumputę žinutę į Maskvą paštu nusiųsti ar telefonu padiktuoti. Aišku, tais tolimais 1957 - 1962 metais ir to didžiojo sporto Lietuvoje ne kažin kiek būta. Tyliai užsidarė G. Astrausko vadovaujamas „Sovetskij sport" korpunktas...

1984 -aisiais sportas Lietuvoje pakilo į aukštumas, vienas A. Sabonis skatino visus sportu besidominčius SSRS piliečius skaityti spaudą. Sėkmingai žaidė vyrų ir moterų krepšinio, rankinio meistrų komados, „Žalgirio" futbolo vienuolikė. Lietuviai į padanges, bent jau popieriuje, buvo iškėlę ir masinį sportą. Maskvą visada domino Nemuno krašto žmonių pasiekimai, ne vien sportiniai. Pramoniniai, kulinariniai, poilsiniai - taip pat. Lietuvos gyventojai noriai skaitė „Sovetskij sport", respublikos sporto vadovai nebuvo prieš, kad apie jų iškilius darbus ir plačius užmojus kuo dažniau pasakotų sąjunginis laikraštis. Susidomėjimas - abipusis. Tinkamas metas atkurti korespondentinį punktą. Bet prieš tai viską privalėjo suderinti ne tik aukščiausi LSSR ir SSRS sporto vadovai, bet reikėjo gauti palaiminimą ir Lietuvos komunistų partijos centro komitete...

Mindaugas pirmasis užsiminė, kad, jo nuomone, aš būčiau tinkamas kandidatas į tas pareigas. Kaip pirmaisiais studijų metais mane monijo su bendrabučiu, taip ir dabar M. Barysas, kaip vieną svarbiausių argumentų paminėjo, kad rasis puiki galimybė savo du pereinamus kambarius pirmame aukšte su naktimis bėgiojančiomis drąsiomis pelytėmis Nikitos Chruščiovo laikų blokiniame penkiaaukštyje Vytenio gatvėje pasikeisti į tris naujos statybos name. Butas Vytenio gatvėje buvo jau antrasis mūsų su Vida iš „Tiesos" gautas. Pirmais buvo Talat- Klepšos (dabar Skapo) gatvėje, greta Universiteto. Ten buvo tik aukštas ir didelis kambarys su smetoniškų koklių milžiniška krosnimi. Ją šalčiams paspaudus reikėdavo kūrenti anglimis, o sandėliukas buvo kieme už gero 100 metrų. Tualetai ir vanduo bendri, atskirose patalpose, gal kokiems penkiems butams.

Mainai pasikeisti butą Vytenio gatvėje į geresnį, buvo viliojantys, bet žiemą prasidėjusios kalbos pavasariop nutilo. Retsykiais nugirsdavau, kad kažkokios derybos vyksta: tai pasiekdavo žinia, kad mane Maskvai siūlo, tai ateidavo kita, kad mano kandidatūrą dar svarsto LSSR Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis. Jo žodis praktiškai buvo lemiamas. Gal ir tikrai Z. Motiekaičiui atrodžiau galutinai dar nesusitupėjęs, per daug tiesmukiškas, sarkastiškas, per dažnai praleidžiantis progas patylėti. Oficiali pirmininko nuomonė skambėjo geranoriškai: „Ar ne per jaunas?" Man tada ėjo trisdešimt treti. Kristaus amžius! Jau tikrai ne piemuo... Žinojau, kad už mane mūru stoja net tik M. Barysas, bet ir Vytas Nėnius, Artūras Poviliūnas. Nežinojau, ar turiu rimtų konkurentų. Bičiuliai diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo į šį klausimą.

Neprieštaravo perėjimui į sąjunginį laikraštį ir A. Laurinčiukas. „Žinoma eik, geriau savas žmogus tokioj vietoj..." Tik vieną sąlyga redaktorius iškėlė:

- Prieš išeidamas į „Sovetskij sport" privalai vietoj savęs pasiūlyti redakcijai tinkamą darbuotoją.

Buvau tokį numatęs. Tik kol pats oficialaus kvietimo nesulaukiau, ir to žurnalisto nepradėjau gundyti.

Balandžio pradžioje Vilniaus sporto rūmuose sutiktas Vytas Nėnius, Z. Motiekaičio pavaduotojas, paklausė:

- Kada važiuoji į Maskvą?

- Niekas nekviečia,- atsakiau.

- Greit pakvies...

Po kokios savaitės M. Barysas reikšmingai pranešė, kad esu kviečiamas porai dienų į Maskvą, į žvalgytuves „Sovetskij sport" redakcijoje.

Maskva. Kur ten reikės rasti tą redakciją? Ką kalbėti per pirmąjį susitikimą su vyriausiuoju redaktoriumi? Galvoje - klausimų ir minčių makalynė. O jeigu maskviečiams netiksiu? Gal niekur nevažiuoti ir toliau ramiai darbuotis „Tiesoje"?

- Tik neužmiršk lietuviškų trauktinių nuvežti. Paimk „Žalgirio", 70 laipsnių kaip mat padės bendrą kalbą rasti,- mokė „Tiesos" vyrai.

Beje, nebuvo taip paprasta tų trauktinių ir juo labiau „Žalgirio" butelį nupirkti.

Važiuoti reikėjo: kaip bus - taip. Juk iš „Tiesos" dar neatleido. Anuo metu Meno darbuotojų rūmuose, Kutuzovo aikštėje, kur dabar šlovinga Prezidentūra, Baltojoje salėje, vyko pasaulio šachmatų čempionato pusfinalio mačas tarp Vasilijaus Smyslovo ir Gario Kasparovo. Spaudos centro kavinėje kolegos iškilmingai išlydėjo „parsiduoti". Namuose susikroviau krepšį, kuriame pusę vietos užėmė trauktinės bei dešros, ir nuskubėjau į geležinkelio stotį. „Sovetskij sport" redakcija, kuri apmokėjo komandiruotę, buvo leidusi nusipirkti bilietą į dviejų vietų kupė. Galvojau, vos pajudėjus traukiniui griūsiu miegoti. Bet į kupė tvirtai įžengė smagiau už mane įraudęs pulkininkas, Vilniuje sėkmingai sutvarkęs tarnybinius reikalus „pašto dėžutėje" - buvo tokios įslaptintos gamyklos. Kariškis trinktelėjo ant staliuko butelį armėniško konjako ir tokiu įsakmiu balsu, kuriam nedrįsau prieštarauti, tarė: „Padėsi įveikti..." Nesiplėšydami sudorojome prieš Minską...

Ryte skaudėjo galvą, bet guodžiausi tuo, kad niekada neskauda tik visai kvailų galvų. Nuo Baltarusijos geležinkelio stoties iki „Sovetskij sport" redakcijos Archipovo gatvėje buvo kokie septyni kilometrai kelio. Atvykęs į redakciją sužinojau, kad į peržiūrą esu iškviestas ne vienas: iš Donecko - Jurijus Juris, iš Kuibyševo (dabar Samara - aut. pastaba) - Sergejus Volkovas. Laikraštis turėjo savo korespondentus ne tik respublikose, bet ir didžiuosiuose miestuose - Leningrade, Kijeve bei sportiškose srityse, kaip, pavyzdžiui, Donecko.

Lūpos džiuvo ne tik man. Ir kolegos skundėsi nemigo naktis traukiniuose praleidę. Į vyriausiojo kabinetą ėjome po vieną. Visi nešėsi lauknešėlius. Aš įslinkau su visu kelioniniu krepšiu. Erdviame kambaryje už masyvaus stalo išvydau kresną pusamžį vyrą. Atsistojęs padavė tvirtą ranką, pasisakė esąs Večiaslavas Michailovičius Gavrilinas ir mostelėjo ranka į kėdę. Prieš sėsdamas pamačiau pravirą rašomojo stalo stalčių ir ten tvarkingai suguldžiau du butelius „Dainavos" ir dvi rinkes rūkytos dešros. „Nereikėjo..." - atrodė, kad tikrai natūraliai kuklinosi vyriausiasis redaktorius ir tvarkingai uždarė stalčių. Kalba neužsitęsė.

- Tave rekomenduoja Lietuvos sporto vadovai. Mums jų pasirinkimas šiuo atveju svarbiausias. Susipažinsim, padirbėsim, tada ir aš galėsiu savo nuomonę pareikšti. Kol galutinai bus sutvarkyti visi formalumai, prabėgs dar mėnuo, o gal ir du. Birželyje tikrai pradėsi dirbti „Sovetskij sport". Siūlyčiau jau dabar mums rašyti.

V. Gavrilinas trumpai nupasakojo, ko iš manęs norės redakcija, kuo ji aprūpins. Į mano klausimą dėl buto atsakė be pažadų: „Čia viską spręs Lietuvos valdžia, mes galėsime tik tarpininkauti..." Žvalgytuvės užtruko pusvalandį. Likusi para buvo skirta pažinčiai su redakcija, jos darbuotojais. Keletą būsimų kolegų pažinojau iš jų vizitų į Vilnių, su kai kuriais teko keliauti į čempionatus užsienyje. Visi naujokai ėjome per kabinetus, sveikinomės, pirmą kartą pristatomi garsiems žurnalistams tiesėme rankas, su pažįstamais - bičiuliškai glėbesčiavomės. Pamatėme savo būsimą tiesioginį viršininką - korespondentų tinklo vadovą Jurijų Bondarių - tokį mielą seneliuką. Ilgiausiai užsibuvau Tarptautiniame skyriuje. Beje, jame visada jaukiausiai jausdavausi jau dirbdamas, atvykęs į komandiruotes.Tas skyrius buvo tarsi viršesnis už kitus, elitinis, jo darbuotojai dažniau vykdavo į komandiruotes į užsienį, spręsdavo, ką ir kur siųsti pas kapitalistus.

Tarsi senas pažįstamas ištiesė ranką ūsuotas šviesiaplaukis garbanius: „Geskinas. Vladimiras. Vadink Volodia. Gali Vova. Aš myliu Lietuvą ir žinok, kad tikrai atvažiuosiu į svečius..."  Jis supažindino su kitais skyriaus darbuotojais - Michailas Dmitrijevas, Borisas Tosunianas, Oksana Polonskaja... Krepšyje dar turėjau „Palangos", kvapnios užkandos. Tik nežinojau, kaip elgtis? Vladimiras buvo tikras draugas nuo pirmųjų pažinties minučių: „Gal turi lietuviškos? Senokai ragavau..." Rankas atrišo toks klausimas. Neužilgo šnekučiavomės lyg seni pažįstami... V. Geskinas vėliau tapo artimiausiu bičiuliu „Sovetskij sport" redakcijoje, savo pažintimis padėjo Lietuvai ir tarptautinio pripažinimo siekiančiam atsikūrusiam Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui. Dabar V. Geskinas yra vienas iš vadovų populiariausiame Rusijoje sporto laikraštyje „Sport Ekspres".

xxx

Nupirkęs lauktuvių, sugrįžau į Vilnių. Dar dirbau „Tiesoje", bet viena koja jau buvau kitoje redakcijoje ir visi suprato, kad esu tik laikinai. Pradėjau derybas su pasirinktu kandidatu į „Tiesos" sporto skyriaus vedėjus. Tai buvo „Jaunimo gretų" žurnalo skyriaus vedėjas Algimantas Budrys, kurį pažinojau dar nuo „Tauro" bendrabučio laikų. Abu supratome, kad žurnale dirbti lengviau. Ir atsakomybės mažiau, jau vien todėl, kad yra daugiau laiko pagalvoti, kaip ir ką rašyti. Apskritai darbas žurnale tais laikais buvo labiau prestižinis, nei laikraštyje, nes žurnaluose dirbo rašytojai, poetai. Ir visi kiti literatūriniai darbuotojai, manau, vylėsi, kad vieną dieną juose prabus rašytojo talentas... Algimantas spyriojosi. Šnekėjome prie jaunimo sodo - dabar Sereikiškių parkas - vartų. Panaudojau tą argumentą, kuriuo mane įveikdavo. Pasidomėjau, kaip buto reikalai. Ir, pasirodo, užčiuopiau jautrią vietą. „Jaunimo gretose" gyvenamąjį plotą pagerinti buvo sunkiau negu „Tiesoje". Mano džiaugsmui Algimantas pasidavė.

Patiko jis ir A. Laurinčiukui. Greit pritapo naujoje redakcijoje. Manau, A. Budrys nesigailėjo perėjęs tada į „Tiesą". Būtent ten jis artimai susipažino su Gedvydu Vainausku, su būsimuoju lietuviškosios žiniasklaidos magnatu, su kuriuo vėliau jie sudarė tvirtą tandemą „Lietuvos ryto" redakcijoje.

Liūdna buvo palikti „Tiesą", giminėmis tapusius kolegas. Atsisveikinant gavau Garbės raštą, „Tiesos" gairelę su darbuotojų autografais.

- Ramia sąžine išlydžiu, - sakė A. Laurinčiukas. - Nepritapsi naujane kolektyve - sugrįšk, atgal priimsiu.

Drėko akys, gerklę spaudė sunkus gumulas. Buvo 1984-ųjų birželio vidurys.

(Pabaiga)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-09-28 10:31
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Antanas

2016-10-16 09:49

Smagus rašinėlis buvo. Ačiū, Broniau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

DD

2016-10-14 09:35

Anksačiau su dešromis į Maskvą, dabar - į Briuselį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media