2024 m. gegužes 21 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas, „Tiesos" redakcijoje (15 dalis)

2016-09-14
 
Bronius Čekanauskas su bičiuliu "Bočių" restorano direktoriumi Rimantu Paprecku

Bronius Čekanauskas su bičiuliu "Bočių" restorano direktoriumi Rimantu Paprecku

 

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

 

Kažkaip greitai, vos tik jam 1979-aisiais tapus Kauno „Žalgirio" vyrų krepšinio komandos vyriausiuoju treneriu, suartėjome su Vladu Garastu. Šnekus, puikus humoristas, treneris man noriai pasakodavo apie savo aklimatizaciją Kaune, apie sumanytas permainas komandoje, apie pirmuosius nesutarimus su Kauno „Žalgirio" draugijos pirmininku Semionu Tokeriu. Išspausdinau su V. Garastu interviu „Tiesoje". Ten mažumą pakritikavome visuose to meto valdžios sluoksniuose tvirtą užnugarį turėjusį S. Tokerį. To interviu atgarsiai ilgai skambėjo....

Semionas, perskaitęs laikraštyje trenerio mestus kaltinimus, nejuokais užsirūstino ir pažadėjo deportuoti Garastą atgal į kaimą - suprask į Biržus. Bet prieš išsiųsdamas iš Kauno, dar  apskundė trenerį CK darbuotojams. Pirmą kartą ant kilimo kviečiamas garbusis treneris truputį išsigando ir pareiškė, kad jis draugo Tokerio nekritikavo, tai, atseit, parašė žurnalistas... Išsikvietė mane. Ėjau į CK kostiumuotas, gerų manierų jau pamokytas. Aiškinau, kad  aš tokių faktų, pavyzdžiui, apie krepšininkams nupirktus netinkamus batelius, negalėjau iš piršto išlaužti, tas žinias tik komandos virtuvėje besisukiojantis žmogus galėjo man pateikti. „Mokytojai" patarė atsakingiau pasverti žožius, pagalvoti, ką reikia rašyti, o ką kartais verčiau nutylėti. „Žinai, kiek „Žalgiris" turi gerbėjų. Kam juos nervinti naujiena, kad kažkas nupirko žaidėjams netinkamus sportbačius..."

Ant V. Garasto užpykau ne juokais. Kurį laiką jo vengiau. Vis dėlto mačiau, kad treneris ieško progos susitaikyti. Kita vertus, kiek galėjau piktumus rodyti, kai jis man reikalingas labiau, negu aš jam. Susėdome, pasišnekėjome.

- Tu atleisk Kauno naujokui, nežinojau ant ko užsišokau. Kaip tas Tokeris ant manęs rėkė, kaip grąsino iš komandos išvyti. Tada ir sumąsčiau, kad jis tik mane gąsdinti gali, bet ne tave... - gudriai pamalonindamas užbaigė V. Garastas.

Susitaikėme, draugiškai bendravome. Auksiniais „Žalgirio" krepšininkų laikais Vladas Garastas kažko paklaustas iš televizoriaus ekrano bent pora sykių yra pasakęs: „Juk Čekanauskas apie tai rašė..." Ir daugiau jokių komentarų: nei kas tas Čekanauskas, nei kur rašė.. Gal, trenerio nuomone, jau pakankamai žinomas buvau?

xxx

Įdomiai bendravau ir su kitais legendiniais treneriais. Dar visai žalias, dar dirbdamas Sporto metodikos kabinete, susipažinau su Vilniaus „Kibirkšties" moterų krepšinio komandos vyriausiuoju treneriu Algiu Gedminu. Su R. Eilunavičiumi, V. Kvašiu kartu su komanda vykdavome į TSRS čempionatų turus ir filmuodavome rungtynes. Tapęs tiesiečiu ir toliau talkindavau R. Eilunavičiui, bet rašydavau ir laikraščiui. Ne vienerius metus drauge keliaudavo ir „Sporto" laikraščio atstovas Algimantas Budrys. Sumanus krepšinio taktikas A. Gedminas buvo gudriai sumąstęs, kaip neįsakmiai ir žurnalistams vadovauti: prieš rungtynes jis pasisodindavo mudu su Algimantu ir išdėstydavo būsimą žaidimo planą, patardavo atidžiai stebėti, kaip viena ar kita krepšininkė vykdys jo nurodymus. Akylai žiūrėdavome. Po rungtynių A. Gedminas vėl pasikviesdavo pokalbiui: vienas žaidėjas girdavo, o kitas papeikdavo, aiškiai pasakydamas už kokias klaidas. Mes, pasirašydami korespondencijas savo pavardėmis, praktiškai reikšdavome A. Gedmino nuomonę. Net krepšininkės stebėdavosi, kad taip panašiai, kaip ir jų griežtasis treneris, vertiname aikštelėje buvusius įvykius... Kai „paaugau", nuomonės ne visada sutapdavo, bet pradedančiajam žurnalistui tokios patyrusio trenerio pamokos tikrai buvo naudingos. A. Gedminas apskritai buvo įdomus žmogus. Vien jo krepšininkėms skirtų epitetų knygelę buvo galima išleisti. Pacituosiu tik vieną: „Išsilenkei, kaip nėščias žiobris per nerštą..." Jis buvo užkietėjęs žvejys, tai mėgdavo merginas su žuvimis lyginti. Savo kalbomis krepšininkes ir prajuokindavo, ir pravirkdydavo...

Mėgo Algis ir linksmai papokštauti. Trumpai, gal metus jo antruoju treneriu, o tiksliau ūkiniu pagalbininku, dirbo toks Eugenijus. Visada sveikai įraudęs dzūkas. Mėgdavo Gedminas ne tik žaidėjas, bet ir antruosius trenerius, ką čia slėpti, ir žurnalistus, per dantį patraukti. Taigi kartą pavasarį SSRS moterų krepšinio čempionato turas vyko Frunzėje. Gyvenome centriniame viešbutyje, kuriame veikė ir populiariausias iš visų trijų miesto restoranas. Vakarais, po rungtynių, sunku būdavo į jį pakliūtį, o valgyti tai ir tais laikais norėdavosi. Priešpaskutinę turo dieną A. Gedminui šovė galvon reto orginalumo mintis. Susiradęs dieną restorano administratorių, jis pasakė, kad vakare reikės staliuko, nes pasveikinti komandos atvyks, ar tai buvęs, ar dar būsimas Čekoslovakijos kosmonautas. Kosmonautu, aišku, buvo paskirtas Eugenijus... Ateiname vakare - prie durų minia, bet mūsų laukia, staliukas parinktas patogioje vietoje, o ant jo - SSRS ir Čekoslovakijos vėliavėlės. Tos vėliavėlės privertė Algį susiraukti: „Pamatys kitų komanų treneriai, teks ilgai ir nuobodžiai aiškinti, koks čia renginys. Laimė, dar vienerios rungtynės vyksta. Mikliai valgom, išgeriam ir nešam muilą..." Restorano muzikantai sveikina svečią iš Čekoslavakijos ir siunčia jam dainą... Merginos sukiojasi apie mūsų staliuką, ieškodamos progos pakviesti „kosmonautą" šokiui. Eugenijus, nors visada sveikai įraudęs, nuo jaudulio atrodė dar spalvingesnis. Paskubom pavakarieniavome ir, dideliam vietinės publikos liūdesiui, palikome restoraną...

Vakarais prie to restorano durų lauke nuolatos kildavo muštynės. Išėjom į balkoną, stovim, vis pagirdami puikiai su vaidmeniu susidorojusį „Čekoslovakijos kosmonautą", žiūrim žemyn, laukiam reginio. O jo kaip nėra, taip nėra. Vyrai buriuojasi, bet tik garsiai šneka. „Negi šį vakarą nesimuš?" - nekantrauja A. Gedminas.

- Geniau, - kreipiasi į savo talkininką, - atnešk svogūnų, kurių šiandien turguje nupirkome...

 Eugenijus paduoda svogūną. A. Gedminas, smagiai užsimojęs, sviedžia daržovę žemyn, o ta, lyg skaudus akmenukas, kala kažkam į kuprą... Ir prasideda: mat peremat riksmai, net devintame aukšte puikiausiai girdimi. Po minutės darban paleidžiami kumščiai. „Sakiau, kad bus vyriška šneka, - šypsosi A. Gedminas.

Su A. Gedminu ne tik svogūnus svaidėme, daug ir apie moterų krepšinį šnekėjome. Štai keli mano klausimai ir trenerio atsakymai, spausdinti dienraštyje.

- Jūs beveik 30 metų dirbate moterų komandos treneriu. Kaip jums atrodo, ar vyriškas tai darbas?

- Žinoma. Moterų komandos treneriu turi būti tik vyras!

- Kodėl?

- Krepšinis - komandinis žaidimas, paremtas taktiniais veiksmais, kolektyvine psichologija. Moterims imponuoja vyro logika, intelektas, mokėjimas barti ir girti, net fizinis pranašumas. Kiek pamenu, nei viena krepšinio trenerė aukščiausioje lygoje net kojų neapšilo. O štai antruoju treneriu įsivaizduoju moterį. Tai galėtų būti puiki jungiančioji grandis tarp vyriausiojo trenerio ir žaidėjų, objektyvus informacijos šaltinis. Tik prašau nepainioti su paskalų nešiotoja, nes skundikų visą gyvenimą nemėgstu... Žaidimų komandos treneris privalo būti diktatorius. Kartais labiau patyrusioms krepšininkėms prieš rungtynes aš pasakydavau savo žaidimo planą ir liepdavau jį kritikuoti, jeigu pajėgia - su purvvais maišyti. Į protingus pastebėjimus visada įsiklausydavau. Tačiau rungtynėms vadovaudavau vienas, pasikliaudamas savo protu, krepšinio pažinimu ir supratimu, o kartais - vien nuojauta.

- Į karjeros pabaigą jūsų vadovavimas iš šalies atrodė itin emocionalus. Jūs be perstojo „komentuodavote" įvykius aikštelėje, o neretai krepšininkėms skirdavote ir ne džentelmeniškus epitetus. Kaip paaiškinti tą emocijų protrūkį? Pakriko nervai?

- Man nepatinka ramiai, tvarkingai sėdintys treneriai. Gražiai sėdėti savo vietoje gali partiniai darbuotojai. Jeigu treneris šūkauja, replikuoja, tai dar nereiškia, kad jis nekultūringas. Žaidėjas reikia „užvesti". O tas, kurios apie save ima per gerai galvoti, ir pravirkdyti ne pro šalį. Aš buvau karštas, bet ne piktas. Man nesvetimas humoro jausmas. Krepšininkės tai žinojo.

- Pastaruoju metu daug priekaištų išsakoma didžiajam sportui. Atseit per jį žmonės praranda sveikatą. Ar buvusios žaidėjos nedraskė jums akių, nesiskundė suluošintu gyvenimu?

- Dauguma buvusių „Kibirkšties" žaidėjų baigė Vilniaus universitetą, kelios apsigynė disertacijas, beveik visos sėkmingai ištekėjo, augino vaikus.

- Vis dėlto moterų krepšinis - tai ne vyrų?

- Taip. Moterys pranašesnės! Mano galva, meistrų komandose gali debiutuoti penkiolikmetės krepšininkės. Būtent tokio amžiaus „Kibirkštyje" karjerą pradėjo Larisa Vinčaitė, Angelė Rupšienė, Vida Beselienė ir kitos. Anksti paragavusios didžiojo krepšinio skonio, dvidešimtmetės jau gali tapti pasaulio, Europos čempionėmis. O 23 - 24 metų tegu kuria šeimas, gimdo vaikus. Vaikučiams paaugus, mamos sprendžia, ar atsidėti šeimai, ar dar sugrįžti į krepšinio aikštelę. Kai gerai žaisti krepšinį išmokome 25 metų moterį, tada ją verčiame arba ji pati pasiryžta aukotis sportui ir susigadina gyvenimą...

- O krūviai? Ar moterų pečiams šiuolaikinio sporto krūviai?

-Patikėkite: moterys krepšininkės ištvermingesnės už krepšininkus vyrus. Jos greičiau atsigauna po didelių fizinių krūvių. Žinote, kodėl moterims sunku tris kartus per dieną treniruotis? Todėl, kad tenka tris kartus persirengti... Čia jau vargas. O krūviai jų nebaido. Tik dažniau reikia skirti individualias užduotis...      

Nemažai teko šnekėti, o po tų pokalbių rašyti straipsnius ar interviu su Kauno „Granito" rankinio komandos vyriausiuoju treneriu Vytautu Kontvainiu, Vilniaus „Žalgirio" futbolo vienuolikės vyriausiuoju treneriu Benjaminu Zelkevičiumi, krepšinio treneriais Rimantu Endrijaičiu, Rimu Girskiu, Valentinu Kanapkiu ir kitais. B. Zelkevičius, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, atpratino mane lažintis, dalyvauti totalizatoriuose. O buvo taip. 1996 metų vasaros pabaigoje Lietuvos rinktinės žaidė Europos čempionato atrankos rungtynes Bukarešte su Rumunijos komanda. Prieš susitikimą visa „lydinčioji grupė" dėjome berods po 10 dolerių ir spėjome rezultatą. Parašiau, kad rumunai laimės 3:0. Mačas taip ir pasibaigė. Mūsų kasininkas išmokėjo „visą banką" - per šimtą dolerių. Greit apie mano tiksliai įspėtą rezultatą sužinojo B. Zelkevičius. Na, tada jis man ir atskaitė moralą: „Kaip tu galėjai prieš rungtynes parašyti, kad mes triuškinančiai pralaimėsime 0:3? Tu absoliutus pesimistas, ne patriotas..." Ir taip toliau... Bandžiau prieštarauti treneriui, kad aš iki pašaknų esu ištikimas Lietuvos rinktinei, visada trokštu jos pergalių... Bet tada, prieš dvikovą su rumunais, objektyviai įvertinau abejų vienuolikių galimybes. Treneriui tą vakarą neįrodžiau savo tiesos. Todėl ir nusprendžiau daugiau nedalyvauti masiniuose totalizatoriuose... Su Benjaminu Zelkevičiumi įsiminė ir vienas smagesnis nuotykis. 1995-aisiais Lietuvos rinktinė Emilijos Redžijo mieste žaidė atrankos rungtynes su Italijos rinktine. Tada mūsiškiai pralaimėjo dar skaudžiau - 0:4. Prieš susitikimą pažįstamas italų žurnalistas paprašė perskaityti visam stadionui Lietuvos futbolininkų vardus ir pavardes. Italas sako žaidėjo numerį itališkai ir angliškai, o aš į mikrofoną -vardą ir pavardę lietuviškai.

- Daug kartų žaidėme užsienio stadionuose, bet pirmą kartą taip taisyklingai diktorius pranešinėjo mūsų pavardes... - stebėjosi po rungtynių B. Zelkevičius. 

- Čia aš skaičiau,- atsakiau kukliai.

(Bus daugiau)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-09-14 11:33
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Antanas

2016-09-20 16:17

Reiks prieš žaidžiant totalizatorių tau paskambinti. Laimėjimo nežadu dalintis, tai galėsi ramiai gyventi:)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Saulius

2016-09-14 20:39

Man atrodo moterys pergirtos. tas jų krepšinis....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Na na

2016-09-14 11:38

O dabar ar tokie chebros "totalizatoriai" veikia?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media