2024 m. gegužes 30 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: „Tiesos“ redakcijoje (12 dalis)

2016-07-23
 
„Tiesos“ redakcijos darbuotojų susitikimas su KKI dėstytojais ir studentais. Prezidiume – iš kairės M. Barysas, A. Poviliūnas, A. Laurinčiukas,  L. Aleksandravičius, A. Vaupšas, Č.Grencevičius, B. Čekanauskas, S. Stonkus

„Tiesos“ redakcijos darbuotojų susitikimas su KKI dėstytojais ir studentais. Prezidiume – iš kairės M. Barysas, A. Poviliūnas, A. Laurinčiukas, L. Aleksandravičius, A. Vaupšas, Č.Grencevičius, B. Čekanauskas, S. Stonkus

 

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

Č. Jezerskas ir jo brolis Vaclovas mane supažindino su Vytautu Baranausku ir Tautvydu Barščiu. Vytautas ir šiandien yra ištikimiausias mano draugas, su kuriuo dalijamės ir džiaugsmais, ir rūpesčiais. Na, o Tautvydas, garsusis verslininkas.

Buvo laikai, kai kaimynystėje Aukštuosiuose Šančiuose gyvenę du SSRS nusipelnę sporto meistrai Č. Jezerskas ir K. Girdauskas artimai bičiuliavosi. Aš, vilnietis, taip pat priklausiau jų draugijai. Kartą Kastytis pasiūlė Česlovui, jau baigusiam aktyvią imtynininko karjerą, tapti jo šturmanu ir išbandyti jėgas Lietuvos ralio čempionate. Imtynininkas sutiko paragauti  lenktynininko duonos. Mano galva, šturmano vieta dar pavojingesnė negu piloto. Kai pats vairą laikai, tai bent gali nujausti, kada nebe ant ratų, o ant stogo važiuosi. Šturmano kėdėje esi visiškai priklausomas... 1982 metų Lietuvos ralio čempionatas nusipelniusiųjų meistrų ekipažui klostėsi sėkmingai: po dviejų etapų jie pirmavo. Ir trečiame - laikėsi lyderių grupėje, bet prieš pat pat vieno greičio ruožo finišą, nuo žvyruoto Dzūkijos keliuko nuzvimbė į kviečių lauką, kelis kartus vertėsi. Su Česlovo broliu Vaclovu stovėjome netoli tos vietos. Matėme, kaip žiguliukas nuskrido į laukus, kaip pakilo milžiniškas dulkių stulpas, girdėjome trankų „bumt!" Pirmoji atėjusi galvon mintis - ar jie gyvi? Greit išvydau iš dulkių debesies išnyrantį Česlovą, kuris skuodė į priešingą pusę nuo finišo teisėjų.                                         

- Česka, kur leki?" - rėkiau iš visos gerklės.

 -Atsižymėti pas teisėjus...

- Ne į tą pusę...

 Toje nelemtoje vietoje į pakelės griovius nulėkė keturios ar penkios mašinos, nors ten nebuvo nei staigaus posūkio, nei stataus tramplino... Kai paaiškėjo nelaimių priežastis, ėmė juokas pro ašaras: prieš pat greičio ruožo uždarymą lenktynėms netoliese gyvenęs kolūkietis parsiginė namo savo karves, o tos neraliuotosios ant žvyrkelio tėkštelėjo iš savo užpakalinės kūno dalies kelis „šviežius pyragus". Liaudiškai šnekant, vyrai paslydo ant šūdo...

Prieš pirmąjį ralio etapą Česlovas kalbėjo:

- Kur jūs trasoje būsite? Prilėks vienas dzūkelis - šašlykų, samanės atsiveš. Priimk jį į kompaniją: jaunas bičiukas, onoravas, nori bendrauti. Jis ten iš tų vietų - nuo Balkasodžio. Dabar gyvena Kaune, kažkokį bizelį turi. Tautvydas jo vardas, Barštys...

Prisistatė toks jaunas, kaip iš pieno plaukęs, dzūkelis: aukštas, drūtas, šviesbrūvas. Matėsi, kad veiklus, iniciatyvus, vyresniems paslaugus. Skaniai mus pirmosios pažinties proga pavaišino. Sutarėm susitikti per antrojo etapo lenktynes. Bet Tautvydas paskambino anksčiau ir Vilniuje aplankė... Taip iš lėto ir susibičiuliavome. Išsipasakojo, kaip agurkus šiltnamiuose augina, paskui juos skina, užraugia statinėse ir į Leningradą gabena, ten naudingai parduoda. Sakė, kad madingus batus pogrindimiame cechelyje Kauno siuva. Galima sakyti, kad po kelerių bičiulystės metų aš net savotišku jo krikštatėviu „Kauno grūduose" buvau. Vaikystės dienų bičulis V. Laurinaitis dar tarybiniais laikais „Kauno grūduose" apsaugai vadovavo. Tauvydas paprašė, kad jį Valdui į pavaldinus rekomenduočiau. Negaliu teigti, kad buvusį kaimyną sužavėjo mano pasiūlymas. Grūdų apsaugos vadas spyriojosi - tai vietų nėra, tai eilė, norinčiųjų įsidarbinti, laukia... Vis dėlto įkalbėjau. Ilgainiui neliko „Kauno grūduose" ir V. Laurinaičio  - T. Barštys, kuris dabar yra ir didžiausias akcininkas, ir generalinis direktorius, jį atleido. 2010-aisiais Kauno Nemuno saloje „Kauno grūdai" minėjo 120-tąsias metines. Vyko įspūdinga švenė, kurios nepajėgė sugadinti net įkyrus lietus. Tarp gausybės kviestinių svečių prie stalų sėdėjome ir mudu su Valdu. Tada besišnekučiuodami ir prisiminėme, kaip Tautvydą į apsaugą priėmėme, ir didžiavomės, kad jis ištikimai iki šių dienų tuos grūdus saugo...

Dabar net juokinga prisiminti, kaip auksiniais „Žalgirio" krepšininkų laikais ir Tautvydas Barštys su Vytautu Baranausku ir Romutis Paškauskas per didžiausius šalčius, styrendami laukdavo prie Halės manęs atvykstančio iš sostinės su išganingaisiais bilietais į rungtynes. Šiandien Tautvydas gali vienas pats visus bilietus į Halę nupirkti ir kam panorėjęs išdalinti. O tada kantriai laukė, nes koks gi tu kaunietis ir, apskritai, lietuvis, jeigu nepatenki į Halę, kai žaidžia „Žalgiris" su CASK? Ir savo būsimą žmoną Sigutę, jis man vienam pirmųjų dar iki vestuvių rodė. Paskui Tautvydas, truputėlį išraudęs, tada jis dar dažnai parausdavo, klausė: „Na, kaip?" Žinoma, atsakiau, kad šauni ir tikrai taip visada galvoju! Jau vien todėl, kad dirbdama specialios parduotuvės, kurioje už prekes būdavo atsiskaitoma užsieniuose uždirbtais čekiais, vedėja, ji man padėjo įsigyti pirmąjį žurnalisto karjeroje diktofoną. Tuo nediduku technikos „stebukliuku" anais laikais prieš kolegas galėjau pasipuikuoti, panašiai kaip Tautvydas bilietu į SSRS krepšinio čempionato superfinalo rungtynes. Kur gaudavau bilietų aš? Vieną kvietimą nusukdavau nuo į rungtynes neatvykusio žurnalisto iš Maskvos, vieną bilietą parūpindavo V. Nėnius, o dar vieną - A. Poviliūnas. Taip draugiškai ir gyvenome...

 

xxx    

1975-aisiais „Tiesa" ėmėsi šefuoti Vilniaus universiteto žurnalistikos pirmojo kurso studentus. Užeidavo vaikinai ir merginos į redakciją, stebėjo, kaip gaminamas laikraštis, bandė rašyti. Bet reikėjo kažkokio masinio abiems kolektyvams įdomaus renginio. Sugalvojome sužaisti draugiškas krepšinio rungtynes. Sporto salę privalėjo rasti tiesiečiai. Tai padaryti pasisiūlė Mokyklų skyriaus vedėjas Bernardas Šaknys. Arčiausiai redakcijos Bernardas rado Buitininkų mokyklos salę. Nebuvo jis didelis sporto išmanytojas, bet tvirtino, kad patalpa naujai suremontuota, krepšių lankai su tinkliukas. O svarbiausia, kad tos mokyklos direktorius, B. Šaknio bičiulis, mielai ją užleidžia draugiškoms rungtynėms be jokio atlygio...

Kai atėję žaisti tą salytę išvydome, lūpos atvėpo, - ankštutė, kokie 20x10 metrų, bilijardinė ne daugiau. Pasidarė nesmagu prieš pirmakursius, kurių ne vienas garsiai tvirtino, kad galėjo tokiai amžiaus dvikovai parūpinti tikrą krepšino areną... Trauktis nebebuvo kur: žaidėme toje kišenėje. Keturi prieš keturis. Greit pamačiau, kad studentų gretose išsiskiria du vaikinai - vienas nedidukas, bet stiprus ir vikrus, o kitas - ūgiu jau per metrą aštuoniasdešimt perkopęs, šoklus, kibus, abu taikliarankai. Jiedu, Gedvydas ir Gediminas, mums daugiausiai primėtė. Pralaimėjome. „Vertėtų tuos vaikinus „Tiesoje" įdarbinti - tada tai tikrai visas redakcijas įveiktume..." - pagalvojau.

Po dienos, ištaikęs progą, kai A. Laurinčiukas, anot visų patikimų informacinių šaltinių, buvo pakilios nuotaikos, užėjau pas vyriausiąjį. Papasakojau apie draugiškas rungtynes su studentais, užsiminiau, kad jų komandoje yra du vaikinai, kurie kaip reikiant sustiprintų „Tiesą".                                                                                                - Jie tik krepšinį, ar ir futbolą žaidžia? - susidomėjo A. Laurinčiukas. - Redakcijai reikia kurjerių... 

Nors nežinojau, bet patikinau, kad tie studenčiokai ne tik rankom, bet ir kojom moka su kamuoliu elgtis. Neapsirikau: ir futbolo aikštėje abu jautėsi kaip savame kieme!

Per kitą apsilankymą „Tiesoje" Gedvydas ir Gediminas, du iš viso kurso, buvo pakviesti į vyriausiojo kabinetą. Ką jie ten kalbėjo, negirdėjau. Bet 1975-ųjų kovo mėnesį Gedvydas Vainauskas ir Gediminas Pilaitis „Tiesoje" pradėjo dirbti kurjeriais. Padirbėję kurjeriais, stilistais, literatūriniais darbuotojais, vėliau abu tapo iškiliais žurnalistais, o G. Vainauskas - net galingiausiu Lietuvos spaudos magnatu. Tai buvo vėliau. O tada,  dirbdami „Tiesoje", mes guldėm ant menčių ne tik laikraščių redakcijų, bet net ir Lietuvos televizijos krepšinio komandas. Bene įsimintiniausias - 1980-ųjų metų žurnalistų krepšinio turnyras: tada finale „Tiesos" komanda, sudaryta vien tik iš tikrų tikriausių žurnalistų, finale nugalėjo Lietuvos televizijos ir radijo komiteto rinktinę, kurioje žaidė ir šaunūs komentatoriai Vladas Janiūnas, Jonas Ramelis ir kiti. Vladas su Jonu - Kūno kultūros instituto auklėtiniai. „Tiesoje" iš viso dirbo apie 30 vyrų, o LRT - su visais techniniais - šimtai. Bet mes laimėjome: G. Vainauskas, G. Pilaitis, V. Žeimantas, Č. Grencevičius, V. Kavaliauskas, B. Čekanauskas...

Dar „Tiesa" garsėjo savo badmintonininkais: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens leidyklos kieme, po redakcijos langais, per ištemptą tinklą skrajojo plunksnuotasis kamuoliukas. Skambėdavo ir riksmai, ir keiksmai, pergalės šūkiai ir nusivylimo atodūsiai. Aršiausi badmintonininkai, kiek pamenu, buvo A. Stasiukaitis, K. Žilėnas, Č. Grencevičius, B. Šaknys, J. Žalys, V. Žeimantas... Mėgau ir aš rakete pamojuoti. Drauge žaisdavo ir kurį laiką teletaipininku dirbęs Juozas Špelveris, vėliau ilgametis Lietuvos olimpinės badmintono rinktinės treneris.

(Bus daugiau)

 

 

Nuotraukoje: 

„Tiesos" redakcijos darbuotojų susitikimas su Kauno kūno kultūros instituto darbuotojiais ir studentais. Prezidiume - iš kairės Mindaugas Barysas, Artūras Poviliūnas, Albertas Laurinčiukas, stovi kalbėdamas KKI prorektorius Leonas Aleksandravičius, Antanas Vaupšas, Česlovas Grencevičius, Bronius Čekanauskas, KKI rektorius Stasys Stonkus

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-07-25 08:54
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Antanas

2016-07-29 11:06

Linkėjimai Gediminui Pilaičiui. kaip jam ten Klaipėdoje - vėjas geras į bures pučia?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2016-07-25 15:07

Į ten po teismų gal ir sugrįš...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

įdomu

2016-07-24 12:06

Tai Vainauskas nuo kurjerio pradėjo...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media