2024 m. gegužes 21 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: „Tiesos" redakcijoje (13 dalis)

2016-08-07
 
Bronius Čekanauskas su geru bičiuliu Algimantu Ugianskiu

Bronius Čekanauskas su geru bičiuliu Algimantu Ugianskiu

 

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

 

Įdomūs būdavo tiesiečių susitikimai su Vilniuje viešinčiomis garsenybėmis: „Tiesoje" svečiavosi iliuzionistas Igoris Kio, dailiojo čiuožimo meistrai Irina Rodnina ir Aleksandras Zaicevas, šachmatininkai Vladas Mikėnas ir Garis Kasparovas ... Smagios būdavo tiesiečių rengiamos išvykos, šventės, jubiliejai. Visu būriu žiemą keliaudavome į muziejus, teatrus, palakstyti su ledrogėmis ant Kauno marių ledo, žiūrėti Sartų žirgų lenktynių... Panevėžyje, po spektaklio, gurkšnodami raudoną vyną klausėmės Juozo Miltinio apmąstymų apie teatrą, Mosėdyje Vaclovas Intas pasakojo savo akmenų istorijas... Vasarą vykdavome į vandenvietes, elektrines, gražiausias gyvenvietes, sodininkystės ūkius ir garsiausius kolūkius...

"Tiesoje" išmoningai švęsdavome Tarptautinę moterų dieną - kovo aštuntąją. Tada vyrai gamindavo savo „firminius" patiekalus, o damos išrinkdavo ir premijuodavo pačius gardžiausius ir išvaizdžiausius. D. Šniukas iš Valstybinio dramos teatro pasiskolindavo įvairiausių artistų rūbų, linksmindavomės jais persirengę. „Tiesos" salė trečiame aukšte virsdavo „Mėlynojo buivolo" saliūnu su prašmatniu baru ir frakuotais oficiantais. Per Kūčias visi valgėm sližikus, o per Velykas - demonstravome kiaušinių marginimo menus...

Taip, „Tiesa" buvo Komunistų partijos, Ministrų tarybos, Aukščiausiosios tarybos prezidiumo organas. Vienas kritinis sakinys laikraštyje galėjo žmogų pažeminti pareigose, nubraukti premiją, o kritinis straipsnis ar feljetonas, išversti iš darbo, pašalinti iš partijos. Aišku kaip dieną, kad didesnio kalibro veikėjai būdavo kritikuojami tik suderimus su aukščiau stovinčiomis organizacijomis arba gavus nurodymą iš viršaus... Ar jautėme mes, eiliniai redakcijos darbuotojai, tas kietas CK, Ministrų tarybos rankas? Ir taip, ir ne. Tiesiogiai niekas pirštu nenurodinėjo, bet visi žinojome, ką galima rašyti ir ko ne. Nors dauguma žurnalistų stengdavosi į straipsnius įpinti ir savų, laisvamaniškesnių minčių. Retkarčiais jos praslįsdavo pro budrias vyriausiojo redaktoriaus ar jo pavaduotojų akis. Sunkiai galiu įsivaizduoti, kad mano laikais „Tiesoje" bent vienas žurnalistas tikėjo „šviesia komunizmo ateitimi". Bet privalėjo šlovinti socialistinį lenktyniavimą gamyklose ir kolūkiuose, propaguoti pažangiausias partines idėjas. Taip jau buvo, kad namie ar prie taurės šnekėdavome vienaip, o redakcijos pasitarimuose - kitaip.  

Jokios tiesiečių iškilmės neapseidavo be fotografo Chonės Levino eilių. Rūmų poetas jau buvo solidaus amžiaus: 1974-aisiais šventėme jo 60-metį. Eiliuoti Chonei padėdavo Z. Jonutis, H. Savickas, T. Šarkus, K. Žilėnas, L. Braziulis, V. Žeimantas ir net aš, bet skaitydavo visada tik pats poetas - su jam būdingu užsidegimu, akcentu, rankų mostais.

Posmai liedavosi panašūs į šį:

Aš esu Chanonas

 Pašėlusiai nemėgstu kanonų.

 Visi planus daro,

 O man pin-pongas prakaitą varo

 Štai kitas:

O Jūra Baužyte,

Kokia tu žiauri:

Vos pradedam švęsti,

 O tu jau bari...

 Ch. Levinas nesikuklindavo:

Mano eilės krasata,

Jas skaityt ne sarmata...

Man po vieno vakarėlio, kuriame vyresnieji liepė pašokdinti redaktoriaus žmoną, Chonė skėlė:

Čekanauskai, Kauno dendi,

Ko prie boso žmonos lendi?..

Po tiesiečių išvykos į Sniečkaus atominės elektrinės statybvietę, liko istorijai toks dvieilis:

Kur stovėjo redaktorius,

bus reaktorius...

Nemažiau už poetą Chonę garsėjo „Tiesos" vyrų dainų ansamblis „Drabni paukšteliai". Tarp solistų populiariausias buvo Antanas Stasiukaitis ir jo nepakartojama daina „Cygana nana...", tarp duetų - darniausiai skambėjo Domo Šniuko ir Tomo Šarkaus - „Lakštingalėle, gražus paukšteli..." Tomas dar meistriškai grojo armonika: ne tik tiesiečių šventėse, bet ir mano su Vida vestuvėse... „Tiesoje" buvo tikrai draugiškas kolektyvas: jeigu ką perkraustyti - tai visi ateidavo be papildomo raginimo, jeigu švęsti - tai vėl triukšmingu būriu...

xxx

1977-aisiais  sostinės Lenino rajono teismo teisėjas Petras Vyšniauskas pakvietė sekmadieniais žaisti futbolą į Valakampius. Toji „komanda" ten gyvavo jau beveik dešimtmetį. Pradžioje joje, kaip pasakojo vienas iš susibūrimo pradininkų, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Stasys Stačiokas, žaidė Universiteto istorikai, filologai, bet po truputį viršų paėmė teisininkai. Ilgainiui kompanija tapo margesnė, o vyrams pasiekus brandos amžių, solidesnė. Aš ten pralaksčiau per dvidešimt metų. Kai debiutavau, buvau vienas iš jauniausių, o atsisveikinau - jau žilagalvis. Ne vieno futbolininko ir vaikai kartu su tėvais bėgiodami žaidėjų akyse užaugo.Teisėtvarkos darbuotojo Liutauro Vasiliausko sūnus Nerijus, sporto specialisto Arvydo Gražiūno - Tadas ne tik Valakampiuose, bet ir Lietuvos rinktinėje žaidė. Mušdavome įvarčius iki gruodo.Tik per atostogų įkarštį mėnesiui išsibarstydavome kas kur. Žiemą glausdavomės Lengvosios atletikos manieže, Pedagoginio instituto, sostinės vidurinių mokyklų salėse. Bet tikra atgaiva laukė tik Valakampiuose, todėl, vos nutirpus sniegui, lėkdavome žiūrėti, ar jau galima įbristi į aikštę...

Pasiskirstydavome į dvi komandas ir gainiodavome kamuolį mažiausiai pusantros valandos. Nepykdavo viršininkas, gavęs per kojas nuo pavaldinio. Nepriklausomybės laikais ten ir ministrą, ir net Seimo pirmininką įsikarščiavęs galėjai pasiųsti toli už aikštės ribų. Nuolatinių narių visada būdavo gal dešimt. Kartais surinkdavo ir trys dešimys žaidėjų: tada nedidukėje aikštėje darydavosi ankšta. Ypač daug prašalaičių pasirodė tada, kai Artūras Paulauskas tapo Seimo pirmininku: kai kurie vyrai atvykdavo ne tik kamuolio pagainioti, bet ir valstybinių klausimų spręsti.

Garsiausios tos komandos futbolo žvaigždės buvo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Česlavas Okinčicas, ministrai Česlovas Blažys, Juozas Olekas, vienas iš Policijos vadovų Liutauras Vasiliauskas, Vilniaus miesto policijos viršininkas Erikas Kaliačius, Konstitucinio teismo teisėjai jau minėtas S. Stačiokas, Zigmas Levickis, Respublikinės prokuratūros skyrių viršininkai Bronius Žeberskis, Vidas Vaicekauskas, teisininkai Petras Vyšniauskas, Tadas Viršicas, Pranas Mieželis, Virginijus Gabalis, dainininkas Vytautas Babravičius, aktorius Arūnas Storpirštis, krepšininkai Rimas Girskis, Arnoldas Masalskis, tikri futbolininkai Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Vytautas Dirmeikis, Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas, „Žalgirio" meistrų komandos vartininkas Vaclovas Jurkus, „Žalgiryje" ir respublikos aukščiausioje lygoje žaidę Ritas Vaiginas, Rimantas Radzevičius, Sigitas Juodelis, Seimo nariai, verslininkai, žurnalistai, darbininkai...

Būdavo ir pykčio protrūkių, ir ginčų, nes žaisdavome be arbitrų, ir traumų - aš pats Valakampiuose ranką susilaužiau, bet dažniausiai nesutarimai baigdavosi nepiktais pasišaipymais, juokeliais. Ypač subtiliu humoro jausmu pasižymėjo teisininkas Č. Okinčicas. Pamenu, paspyriau kamuolį verslininkui Matvejui Frišmanui, o geresnėje pozicijoje perdavimo laukęs Č. Okinčicas gvolta rėkia: „Kodėl vis žydui kamuolį duodi, o lenko nematai?.." Mes negvildenome tautinių klausimų, nesvarstėme, kam reikia Vilniuje integruotis... Kolektyvas, nors ir daugianacionalinis, buvo draugiškas. Nusivedžiau į Valakampius ir savo kaimyną, niekam iš futbolininkų negirdėtą, būsimąjį premjerą Gediminą Kirkilą. Bet jis, nors ir techniškai kamuolį valdė, komandoje neužsibuvo - partiniai darbai trukdė.

Išsirengę žaidėme futbolą ir šiltą, saulėtą 1986-ųjų balandžio 26-osios rytą. Nieko nežinojome apie naktį Ukrainoje įvykusią Černobilio atominės elektrinės avariją. Tik vėliau paaiškėjo, kad radiacijos prisotintas debesys tada praplaukė ir netoli Vlniaus... Ne vienas mūsų komandos žaidėjas, nesulaukęs net pensijinio amžiaus, iškeliavo anapilin. Gal jų žemiškąją kelionę patrumpino ir Černobilis? Tikrai ne futbolas...

Bus daugiau

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-08-07 10:47
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

S.D.

2016-08-16 11:20

Aš maniau, kad tik pirtyse buvo sprendžiami rimti dalykai...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Manau

2016-08-15 10:37

Chonios eilėrašius reikėtų išleisti atskira knyga

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media