2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas. „Tiesos“ redakcijoje (11 dalis)

2016-07-13
 
Iš kairės – „Tiesos“ sporto korespondentai Bronius Čekanauskas ir Antanas Vaupšas, laikraščio „Czerwony sztandar“ sporto korespondentas Borisas Jaščiukas ir Kūno kultūros ir sporto komiteto darbuotojas Adolfas Aleksėjūnas

Iš kairės – „Tiesos“ sporto korespondentai Bronius Čekanauskas ir Antanas Vaupšas, laikraščio „Czerwony sztandar“ sporto korespondentas Borisas Jaščiukas ir Kūno kultūros ir sporto komiteto darbuotojas Adolfas Aleksėjūnas

 

Bronius Čekanauskas

 

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

 

 Č. Jezersko paragintas vykau į pirmąjį savo žurnalistinėje karjeroje  pasaulio čempionatą: 1975-aisiais Minske vyko III pasaulio savigynos imtynių čempionatas. Keliavome Romano Barausko „Žiguliais". Pažįstami kolegos baltarusiai Romaną taip pat akreditavo kaip žurnalistą. Buvome trys žiniasklaidos atstovai iš Lietuvos - aš, R. Barauskas iš „Kauno tiesos" ir Vytautas Saulis iš „Sporto" laikraščio...

Baltarusijos sostinėje dėl medalių kovojo devynių šalių atstovai iš Amerikos, Azijos ir Europos. Neabejotinai techniškiausias buvo lietuvis Č. Jezerskas. Keturiom kovom viso labo jis sugaišo truputį daugiau kaip tris minutes, nors vienai imčiai buvo skiriama dvigubai daugiau laiko. Greičiausiai, per 18 sekundžių, krito Mongolijos čempionas. Ilgiausiai priešinosi Didžiosios Britanijos atstovas - 54 sekundes... TSRS nusipelnęs spoto meistras, buvęs imtynininkas, Centrinės televizijos ir sąjunginio radijo sporto skyriaus vedėjas Aleksandras Ivanickis Česlovą pavadino savyginos imtynių etalonu.

„Kai imasi Jezerskas, pradedi manyti, kad imtynės ne sunkus sportas, o lengva, maloni pramoga"- sakė olimpinis čempionas.

- Ar patinka Jezerskas? - klausiau FILA prezidento Milano Ercegano. Jis šyptelėjo ir atsakė:

-       Žinau jį nuo 1972 metų. Tačiau jo beveik nesu matęs kovojant. Tik susiruošiu žiūrėti dvikovą, o teisėjas pergalės ženklan jau kelia į viršų jo ranką... Kalbant rimtai, Jezerskas yra išskirtinė figūra savigynos imtynėse. Jeigu jos taps olimpine sporto šaka, čia bus ir Č. Jezersko nuopelnas.

Ar tikrai viskas klostėsi taip lengvai, kaip atrodė iš spaudos ložės? - pasibaigus čempionatui paklausiau jau trečiąjį aukso medalį iškovojusio Č. Jezersko. Juoba likus pusvalandžiui iki lemiamos imties spaudos centro užkabaryje nuo mano cigaretės Česlovas paslapčiom pora dūmų nutraukė...

-       Priešininkai buvo stiprūs. Bet aš už juos kiekvienu atveju buvau akimirką greitesnis. Visus veiksmus atlikau drąsiai, visiškai pasitikėdamas savo jėgomis. Atremdamas varžovo puolimą, jau galvojau, kaip jį atakuosiu. Lėmė sekundės. Stengiausi kuo greičiau baigti kovas, nes, žinai, kad likus savaitei iki čempionato pradžios skaudžiai susižeidžiau meniską. Laimė, varžovai nesugriebė kaip reikiant skaudamos kojos...

Didžiausioms Česlovo svajonėms sporte nebuvo lemta išsipildyti: savigynos imtynės netapo olimpine sporto šaką, o jis - olimpiečiu. Manau, Česlovas galėjo sėkmingai kovoti ir ant dziudo tatamio. Bet jį nuo perėjimo į kitą sporto šaką vis atkalbinėjo treneriai Lietuvoje ir SSRS rinktinėje. Atseit, dar palūkėk, greit išauš sambo laimės valanda... Tikroji priežastis, kodėl nenorėjo išleisti Jezersko į dziudo, buvo žemiškai paprasta: už kiekvieną Česlovo medalį jo treneriai taip pat gaudavo premijas - nedidelį piniginį priedą pie kuklių algų... 

xxx      

1983 metais pasirodė mano knygelė „Ant imtynių kilimo". Žinoma, tai buvo pasakojimas apie savigynos imtynes, apie tris kartus pasaulio, Europos čempiono Česlovo Jezersko pergales. Rašiau lengvai, nes tą sportą išmaniau, pažinojau visus stipriausius Lietuvos ir buvusios SSRS atletus, trenerius. Bet kelią į dienos šviesą tas leidinėlis skynėsi buksuodamas. Teko ir trumpinti, ir „socialistinio realizmo" pridėti. O priežastis - gal kriminalinė? Garsus krepšininkas ir treneris, puikus bičiulis Rimas Girskis kažkada juokais mane pavadino „sporto kriminalo kronikos"  žurnalistu...

...Vieną vėlyvą penktadienio žiemos vakarą, smagiai minkštais dideliais kąsniais sningant, prie Vilniaus geležinkelio stoties ilgoje eilėje laukiau taksi. Dar nieko nebuvome girdėję apie mobiliuosius telefonus, kuriais dabar gali išsikviesti mašiną kur panorėjęs, ir taksi paslaugas tik viena valstybinė įmonė tada teikė. Taip betrepsėdamas išgirdau smagų pažįstamą balsą: 

- Sveiki, Broniau, ką čia veikiate? - prieš save išvydau galingą Vaidoto Stankevičiaus, žinomo karatisto, dziudo imtynininko figūrą.

- O tu čia iš kur išdygai? - paklausiau Vaido, tada oficialiai tarnavusio, o tiksliau - sportavusio,  kariuomenėje, Č. Jezersko buvusio kaimyno. Česlovas ir Vaidas - augę tame pačiame baltų plytų mūrinuke prie Petrašiūnų žiedo.

Aukštas, galingas Vaidas, dar neturėdamas dvidešimties metų, jau skynė pergales Lietuvoje dziudo, karatė varžybose, buvo SSRS ginkluotųjų pajėgų kovinės savigynos čempionas. Specialistai jam pranašavo Europos čempionatų medalius.

- Išlydėjau trenerį su šakočiais į Kijevą, o dabar varysiu jo tėvo žiguliuką į Kauną. Galiu namo parvežti...

Puiku. Gyvenau tada Vytenio gatvėje. Žmona Vida, su Česlovo parūpintu iškvietimu, viešėjo Vengrijoje. Su Vaidu susėdę užu stalo dar pavakarojome, pašnekėjome apie sportus, žiū - jau ir po vidurnakčio. Taurių nekilnojome, nes Vaidas visiškai negėrė alkoholio...

- Griūk ant sofos ir miegok. Rytas - protingesnis už vakarą... - pasiūliau geranoriškai.

Vaidas, anksčiau jau nakvojęs Vytenio gatvėje, be ilgų įkalbinėjimų sutiko. Su tamsa, kai aš dar snaudžiau, svečias tyliai išvyko... O, jeigu būčiau žinojęs, ar bent nutuokęs, kur jis išsirengė, tikrai galėjau mašinos raktelius už spintos užmesti. Deja...

Įdienojus prie buto durų kažkas paskambino. Ant slenksčio stovėjo kitas žinomas imtyninkas:

- Vaidą suėmė, o mes dviese pabėgome...

- Kaip suėmė, kas suėmė, už ką? - galvojau, kad sapnuoju.

- Apiplėšėme tokią kaimo parduotuvėlę ir važiavome su visu grobiu į Kauną. Vaidas sumanė pakelės aikštelėje pusvalandį snustelėti. Besiilsint prie mūsų privažiavo milicininkai ir pamatė dėžėse sukrautus vogtus daiktus... Mieguistą Vaidą dviese sulaikė, o mes sugebėjome pasprukti...

- Ką toliau daryti? - virpančiu balsu klausė netikėtas atvykėlis.

- Eik,- sakiau,- į miliciją ir prisipažink, vis tiek surankios visus, jeigu jau vienas įkliuvo...

Pavakary telefonu pasiekė gandas, kad sulaikytas... Česlovas Jezerskas. Kaip sulaikytas, jeigu Vaidas sakė, kad jį įsodino į traukinį ir išlydėjo į Kijevą? Negi pakeliui iš vagono išlaipino?... Ar nuo galvosopio nerviniu pagrindu, ar nuo natūralaus peršalimo, vakare pakilo temperatūra iki 39 laipsnių. Visą sekmadienį pragulėjau paslikas. Nebuvo net kam vandens paduoti. Ir pirmadienį galva svaigo, bet ryte privalėjau nukakti į „Tiesą" ir atlikti kelis neatidėliotinus darbelius. Vos spėjau palinkti prie rašomojo stalo, kai į kabinetą įgriuvo visas Vidaus reikalų ministerijos kriminalistų elitas: nepriklausomybės laikais buvęs Seimo narys Alvydas Sadeckas, buvęs jau Lietuvos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas ir buvęs Prezidento patarėjas Kęstutis Šimkus. Tada jie buvo nusikaltėlių siaubai, garsūs sekliai.

- Mane areštuosite?- bandžiau išspausti šypseną, bet nuo aukštos temperatūros galva skilinėjo į keliolika dalių...

- Dar ne, bet rimtai pasikalbėti ir kai ką patikslinti reikia, - atsakė A. Sadeckas. - Tikriausiai, nujauti, kas mus domina?

Linktelėjau ir iš nekviestų svečių išgirdau maždaug tokią istoriją:

- Kai sulaikė Vaidą Stankevičių, pradžioje iš tiesų manyta, jog tai Česlovas Jezerskas. Ir štai kodėl: Vaidas neturėjo teisių, tai Česlovas, atsisveikinęs geležinkelio stotyje,  kartu su mašinos dokumentais jam paliko savas. Keletą pastarųjų metų Č.Jezerskas gyveno ir sportavo Vengrijos sostinėje Budapešte, todėl gimtajame mieste jau mažai kas jį pažinojo. Vaido kišenėje rastų svetimų dokumentų pakako pasklisti gandui, kad įkliuvo pasaulio čempionas... To žiguliuko, su kuriuo sulaikė V. Stankevičių, o Kaune važinėdavo  Česlovo tėvas, tikrasis savininkas - Teofilis Rožukas, lenktynininko Viliaus Rožuko tėvas. Kuo toliau - tuo painiau. Vienas milicininkas vis dėlto atpažino, kad areštinėje - ne Jezerskas...

Kodėl aš sudominau „šeštokus"? Gal Vaidas pasisakė, kad mano bute prieš vagystę nakvojo ir drauge suplanavome apiplėšimą? O gal aš jau į pačius gaujos vadus kilstelėtas?..

Pagal seną nusistovėjusią tvarką debiutuojantis nusikaltėlis buvo patupdytas į kamerą, kurioje jo laukė truputį anksčiau įleistas patyręs milicininkų talkininkas. Abu uždarytieji išsikalbėjo. Naujasis Vaido pažįstamas tarp kitko pasigyrė, kad jį vakare išleis į laisvę ir pasisiūlė, jeigu reikia, kokiam bičiuliui ar pažįstamam  perduoti žinutę apie sulaikymą. Vaidas, kad suimtas, brūkštelęjo kelis sakinius man... Tas raštelis ir atvedė VRM pareigūnus į „Tiesą".

Vėliau manęs neapklausė net kaip liudininko. Kriminalistai, su kuriais buvau pažįstamas aprašinėdamas baudžiamąsias bylas, greit suprato, kad aš čia tikrai niekuo dėtas. Jau po teismo, atlikdamas bausmę Pravieniškėse, kai kartą jį su Česlovu aplankėme, Vaidas atsiprašė ir prisiminė, kas tada kameroje vyko:

- Žinojau, kad Česlovas dar beveik savaitę viešės Kijeve. Jūs buvote paskutinis, kurį mačiau prieš sulaikymą. Todėl ir parašiau tą laiškelį per savo naivumą...

Tardymo metu nustatyta, kad imtynininkai iš viso per kelis mėnesius apiplėšė apie dešimt nedidelių parduotuvių mažuose miesteliuose, sumušė pora jiems pasipriešinti bandžiusių sargų. Pradžioje net galvota, kad imtynininkų - plėšikų gaujai vadovavo Č. Jezerskas. Gal todėl knygelės leidimas strigo? Greit toji versija subliuško. Bet knygelę „Ant imtynių kilimo" kažkokia nematoma ranka norėjo visai nurašyti į nuostolius. Vis dėlto knygelė pasirodė. Esu dėkingas „Minties" leidyklai! Iš tikrųjų Česlovas net nebuvo tų sportininkų treneris. Dalinio vadai, kad imtynių sekcija solidžiau atrodytų, simboliškai jį treneriu titulavo.

- Kodėl jūs ėmėte plėšikauti?-  klausiau jau laisvėn išėjusio Vaido.

 - Įsikalėme į galvas, kad norint siekti didelių pergalių, visų pirma reikia kaloringai ir sočiai maitintis. Kokybiškiems produktams, net sotesnei vakarienei, tarnaujant kariuomenėje, pinigų trūko. Be to, visuotinio deficito laikais paprasčiausius vitaminus pavykdavo nusipirkti tik pas pažįstamą vaistininką. Apie papildus, kontrabanda gabenamus iš užsienio, galėjome tik svajoti, nes jų neįpirkome. Oficiali versija, kad plėšikauti vertė alkis... Bet greičiausiai nusikalstamu keliu pasukome iš dyko buvimo: kariuomenėje mus menkai kontroliavo, vakarais neturėjome ką veikti, bastydavomės be tikslo. Vieną, antrą kartą lengvai vos stipriau truktelėjus rankeną pavyko atidaryti parduotuvių duris ir apšvarinti ne tik prekystalius, bet ir sandėliukus. Taip ir prasidėjo... 

Visi imtynininkai - plėšikai buvo nuteisti ilgiems metams nelaisvės. SSRS karinis tribunolas V. Stankevičiui skyrė kalėti 14 metų! Už pavyzdingą elgesį, jau Atgimimo laikais, Vaidas anksčiau išėjo į laisvę. Nors buvo pradėjęs ketvirtą dešimtį, vėl sėkmingai sportavo. Pelnė kikbokso profesionalo sertifikatą. 1990 metais Belgijoje nokautavo Europos kikbokso čempioną olandą Dicką Veldhuisą. Diplomatiškas, taktiškas Vaidas sėkmingai sukosi versle, turėjo autoritetą tarp sportininkų, verslininkų ir tarp su kriminalu susijusių veikėjų. Buvo Lietuvos dziudo federacijos viceprezidentas, Kauno dziudo federacijos prezidentas. Žurnalistai, norėdami paįvairinti rašinius, jam suteikė Smauglio pravardę, nors iš pažįstamų jo tikrai niekas taip nevadino. Jis buvo Vaidas, „Stankė", „Vaidošius", o tikrasis jo vardas - Vaidotas. Kaune, prie nuosavo garažo, Vaidą pasalūniškai nušovė 1998-aisiais, kai jam suėjo 38-eri...

Vėliau žurnalistikos keliuose sutikau nemažai garsių sporto meistrų, su kuriais pasimatę mes plodavome vienas kitam per petį, vadinomės Česka, Kasti, Gedai, Liudai, Algi, Rimka, Bronka... Kai tik prasiplėsdavo bičiulių ratas, aš įnikdavau rašyti apie tos sporto šakos ir jos riterių pasiekimus. Draugavome su Gediminu Maksimavičiumi, šaudymo iš lanko meistru, pasaulio eksrekordininku, populiarinau šią sporto šaką. Kai daug laiko leisdavau ralio meistrų Kastyčio Girdausko, Stasio Brundzos, Viliaus Rožuko, Eugenijaus Tumalevičiaus kompanijose, buvau savas tarp autoralio lenktynininkų. Visada turėjau bičiulių tarp krepšininkų, futbolininkų ir jų trenerių, o artimiausiai bendraudavome su Rimu Girskiu, Liudu Žukaičiu, Sergejumi Jovaiša, Algimantu Liubinsku... Net savo sporto žurnalistiką galėčiau suskirstyti į savotiškus etapus: sambo, ralio, futbolo ir visada - krepšinio.  

(Bus daugiau)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-07-13 10:58
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

J.G.

2016-07-24 12:08

O dėl ko nušovė Stankevičių?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jo

2016-07-23 18:46

Antanai, kur dingo tavo skrybelė?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media