2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Romualdas Čėsna: „Tikros profesionalios žurnalisto duonos paragavau...“

2022-08-03
 
Romualdas Čėsna

Romualdas Čėsna

Romualdas Čėsna

 

Niekada nesuabejojau, kad gimiau pačiu laiku. O gimiau lemtingųjų 1940 - ųjų gegužę Kaune Per patį vyturių čyravimą, per patį sodų žydėjimą.
Tie paslaptingi pavasario vaizdai ir garsai man rodėsi kažkokie nežemiški, lemtingi, ypatingi.Tarsi būčiau laukęs, kad kažkas tuoj tuoj nutiks, kažkas atsitiks, pakeis įprastinį dienų ritmą.
O vieną pavasarį - buvau tada dešimtokas - ėmė ir kažkas atsitiko. Susidėjau į portfelį keletą rašinėlių ir nužingsniavau į miesto laikraščio redakciją. Viename kabinetų susiradau žinomą ,,Kauno tiesos" žurnalistą, informacijos ir sporto skyriaus vedėją, garsų futbolo teisėją Kęstutį Andziulį.
- Šaunuolis, kad atėjai, mums labai trūksta rašančiųjų. O tavo rašiniai įdomūs, spausdinsime, - pakurstė jaunatvišką įkarštį.
Taip prasidėjo mano draugystė su spauda, kuri štai jau tęsiasi daugiau kaip šešis dešimtmečius. O svarbiausiais mano žurnalistinio darbo mokytojais iki šiol ir laikau Kęstutį Andziulį ir jo bendradarbį, reiklų profesionalą, žurnalistą Algimantą Balčiūną, per kurių rankas perėjo dešimtys mano reportažų, vaizdelių. Įsitraukti į darbą spaudoje patariau ir savo bičiuliams Algimantui Semaškai, Aleksui Krukauskui, Algimantui Jukštui, vėliau tapusiems žinomais Lietuvos žurnalistais.
Iki šiol gyvi šilti prisimininmai apie linksmus pirmadienius, kai mes, aštuoniolikmečiai, ankstyvą rytą susitikdavome Kauno geležinkelio stotyje ir ieškodavome pažįstamų, kuris iš jų užneštų į redakcijas mūsų reportažus apie savaitgalio renginius Kauno sporto halėje, Profsąjungų rūmuose, stadionuose.
Beje, tais laikais Sporto halė buvo ne tik ta vieta, kur vykdavo svarbiausios sporto varžybos Neretai ji tapdavo milžiniška koncertų sale, kurioje buvo rengiami svečių iš Lenkijos, Čekoslovakijos,Vengrijos pasirodymai, įspūdingas programas rodė Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos ir kiti ansambliai.
Kartą visiškai netikėtai susipažinau su ,,Kauno tieson" užėjusiu vilniečiu žurnalistu Mykolu Liubeckiu, kuris kaip tik ieškojo žmogaus, galinčio reguliariai rengti ir siųsti nformaciją iš Kauno lenkų kalba leižiamam respublikiniam laikraščiui ,,Czerwony Standar".Pasiūlė ir man. Sutikau.Taip aš tapau šio lakraščio bendradarbiu ir reguliariai rengiau korespondencijas, reportažus iš miesto įmonių, mokslo ir kultūros įstaigų. Pamenu, viena pirmųjų mano korespondencijų šiam laikraščiui buvo apie jauną skulptorių Eriką Varną, tuo metu kūrusį paminklą didžiajam lenkų poetui Adomui Mickevičiu
Tikros profesionalios žurnalisto duonos paragavau kiek vėliau. Persikėlus gyventi į sostinę ir studijuojant Vilniaus universitete, buvau pakviestas dirbti literatūriniu darbuotoju ,,Valstiečių laikraštyje".
1963 metų rudenį mane, kaip ir daugelį pirmųjų - trečiųjų kursų Universiteto studentų, pašaukė į sovietinę kariuomenę. Po septynis mėnesius trukusių mokymų Latvijos miestelyje Dobelėje mane paskyrė tarnauti Klaipėdoje dislokuotame kariniame dalinyje.
Sugrįžęs iš karinės tarnybos, vėl dirbau ,,Valstiečių laikraštyje".1968 metais buvau pakviestas dirbti Lietuvos telegramų agentūros ELTA korespondentu Kaune. Po trejų metų vėl sugrįžau į Vilnių ir 25 metus darbavausi šios agentūros aparate - buvau pramonės ekonomikos, mokslo, kultūros, visuomeninės politiinės informacijos skyrių korespondentu, šių skyrių vedėju, apžvalgininku. Tuo metu daug straipsnių teko rašyti Amerikos lietuvių laikraščiams ,,Laisvė" ir ,,Vilnis".
Dirbant ELTOJE buvo privaloma rengti medžiagas ir TASS agentūros užsienio kanalams. Tai daryti man neblogai sekėsi, ypač dirbant Kaune, nes čia veikė M.K. Čiurlionio muziejus, dar gyveno ir dirbo didžiojo kompozitorriaus seserys, buvo sukaupta gana didelė senųjų monetų kolekcija, atidaryta Skulptūrų ekspozicija, veikė devintojo forto muziejus ir t.t..
Dažnai buvau siunčiamas lankytis Maskvoje. Stažuotė TASS-e trukdavo dešimt dienų, jos metu galėjai išvykti į bet kurį į tuometinės Sovietų Sąjungos miestą..Tokiu būdu per porą dešimtmečių pavyko pabuvoti visose respublikose, daugybėje įsimintinų vietų.
Lemtingomis 1990 - ųjų kovo dienomis kartu su kolega Jonu Bagdanskiu buvome paskirti dirbti ELTOS .korespondentais Aukščiausioje Taryboje. Tapus betarpiškais istorinių įvykių liudininkais, teko diena iš dienos rašyti nesibaigiantį reportažą apie Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo veiklą, užsienio šalių vadovų vizitus Vilniuje.
Atmintyje giliai įsirėžę neužmirštami pirmosios laisvės dienos epizodai. Kovo 11- oji, 22 val. 44 minutės....Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje nusileidusi marška uždengia LTSR vardą, pakyla trispalvė Lietuvos Respublikos vėliava. Visa salė atsistoja, audringai ploja, deputatai sveikina vienas kitą su istorine pergale..Visam gyvenimui likusios gyvos akimirkos. O po valandėlės, mes jau automobilyje, skubiai vežame į Spaudos rūmus Vytauto Lansbergio pasirašytus dokementus, įtvirtinančius nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą..
Per kelerius kūrybinės ,,komandiruotės" Aukščiausioje Taryboje metus teko parengti daugybę reportažų, interviu, pranešimų. Operatyviai, ,,tiesiai į numerį" teko rengti ataskaitas iš spaudos konferencijų Seime ir Vyriausybėje, interviu su AT pirmininku V. Landsbergiu, jo pavaduotojais B. Kuzmicku, K. Motieka, Č. Stankevičiumi, daugeliu ministrų. Po to, kai balandžio 11 - ąją prisiekė pirmoji LR Vyriausybė, daug kartų teko imti interviu iš Ministrės Pirmininkės K. Prunskienės, jos pavaduotojų A. Brazausko ir R. Ozolo.
Lietuvos valdžios laukė sunkus ir ilgas darbas, normalizuojant santykius su SSRS, pertvarkant krašto ekonomikos pagrindus. Su mūsų šalies politinio ir ekonominio gyvenimo aktualijomis ELTOS kanalais supažindindavome Latvijos, Estijos, Lenkijos telegramų agentūras.
Nemažai pastangų teko padėti nušviečiant pasaulio politikų, valstybių vadovų - buvusių JAV prezidento Ričardo Niksono, JAV viceprezidento Deno Kveilo, Vokietijos FR prezidento Richardo fon Vaiczekerio, Danijos karalienės Margaret antrosios ir kitų aukštųjų vadovų vizitus Lietuvoje. Ne kartą ir ne du teko lydėti šalies vadovus į aukščiausio lygio susitikimus Maskvoje, Budapešte, Varšuvoje, Rygoje, Taline, Minske. Rimtu žurnalistinio darbo išbandymu tapo 1992 m. rugsėjo 8 d Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose įvykęs LR AT pirmininko Vytauto Landsbergio ir Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino susitikimas, kurio metu Rusija įsipareigojo išvesti iš Lietuvos teritorijos visus savo kariuomenės dalinius. Po metų, 1993 - jų lapkričio 4 d. teko rašyti dar vieną įsimintiną reportažą iš Kremliaus. Pradėdami naują kaimyninių šalių bendradarbiavimo etapą, čia susitiko LR prezidentas Algirdas Brazauskas ir RF prezidentas Borisas Jelcinas.
1994 m.dirbau savaitraščio ,,Mažas laikraštis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, 1995 - 1996 m. - Pramonininkų konfederacijos laikraščio ,,Litas" apžvalgininku.Vėliau tryliką metų dirbau savaitraščio,,Mokesčių žinios" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Beje, tarp redakcijos autorių buvo tuometiniai finansų ministrė Ingrida Šimonytė, SEB banko valdybos pirmininko patarėjas Gitanas Nausėda, Seimo biudžeto ir finansų komitero pirmininkas prof. Kęstutis Glaveckas. Vėlesniais metais rašiau straipsnius žurnalams ,,Krantai" ir,,Gairės".
1987 m. man suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas.
2019 m.rugsėjo 3 d. .esu pripažintas nukentėjusiu nuo 1939 - 1990 metų okupacijų asmeniu.
 
Rubrika "Žurnalistas irgi žmogus" yra SRTRF projekto dalis. 
 
 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-09-30 14:12
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Povilas

2022-08-03 15:15

Paminklo Adomui Mickevičiui (prie šv. Onos bažnyčios) autorius yra Gediminas Jokubonis, o ne Erikas Varnas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media