2021 m. kovo 5 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Povilas Sigitas Krivickas: Kol sukasi gyvenimo ratas

2021-02-22
 
Povilas Sigitas Krivickas. Eugenijaus Maciaus nuotrauka

Povilas Sigitas Krivickas. Eugenijaus Maciaus nuotrauka


Povilas Sigitas Krivickas
 

Per koronaviruso pandemiją kaip niekad išryškėjo medikų pasiaukojamo darbo svarba. Tačiau niekur nedingo ir kitos ligos. Todėl būtina gerbti bei deramai vertinti tuos, kas ateina į pagalbą žmonėms sunkią ir lemiamą minutę. Tai ypač akivaizdu, kai ligos antpuolį tenka pajusti savo kailiu.

GRĖSMINGA PRADŽIA

 

Penkios paros Santaros klinikų Pirmajame kardiologiniame. O buvo taip...
Ketvirtadienį (2020-ųjų lapkričio dvyliktą) apie antrą popiet grįžome nuo IKI parduotuvės. Įvažiavus į Blindžių gatvę, tapo labai silpna. Privairavau prie kelkraščio. Kiek atitokau. Patraukiau link namų, nes buvo likę nedaugiau 300 metrų. Užriedėjom į kalniuką, pasukom į kiemą. Sunkokai, gal iš trečio karto priparkavau automobilį, vos neužkabindamas kitų. Ėmė darytis labai riesta, maniau - tuoj, tuoj atsijungs sąmonė. Pritariau, kad reikia kviesti Greitąją. Atidariau mašinos dureles ir išgriuvau laukan, nusibalnojau kaktą. Kaimynas Antanas padėjo mane pasodinti vėl į mašiną. Šalimais buvusi maniškė mėgino paskambinti 003, nors aš išstenėjau 033. Tada apgraibom surinkau savo telefone bendrąjį skubios pagalbos 112, ir jai pagaliau pavyko perduoti iškvietimą. Praėjo amžinybė, o iš tiesų pagalba atvažiavo gana greitai, gal per 10-15 minučių. Mane jau ant neštuvų įkėlė jos vidun, kažko suleido (vėliau aprašyme pamačiau - 300 mg Amiodarono boliuso), prijungė lašelinę. Pajudėjom. Pasidarė kiek geriau. Dūmėme Vilniaus gatvėmis iki Santaros klinikų Priėmimo. Ten mane perdavė kardiologams. Vos spėjau paklausti Greitosios gydytojo vardo. Artiomas.
Iš Priimamojo pervežė į stebėjimo erdvią palatą. Ilgokai pragulėjau po prietaisais. Dar ir dėl to, kad teko laukti COVIDo rezultato. Vienintelis atvejis, kai džiugina neigiamas atsakymas. Ėmė kraują. Tik pusę ketvirtos ryto mane vieną apgyvendino Pirmojo kardiologinio dvivietėje A458 palatoje. Ryte nuo šeštos jau prasideda judėjimai. Moderniškai matuoja temperatūrą - 36,3. Apie vidurdienį gavau kaimyną, vardu Povilas, pavarde Česonis. Bet žinomam kauniečiui fotografui Gintarui Česoniui ne giminė. Visą penktadienį pradrybsojau palatoje. Gavau dar vieną lašelinę. Ant ratukų įtaisyta aparatūra darė mano kardiogramą. Kartais girdėjosi garsus nervuojantis sienų gręžimas ar grandymas - remontas (atrodo, tualetų). Prisakė man nevalgyti šeštadienį iš ryto.

 

TIKRA POVILYNĖ

 

Ant rytojaus, nors buvo šeštadienis, pusę vienuoliktos liepė visai nusirengti ir apsivilkti vien ilgokais baltais marškiniais (kaip viduramžių egzekucijai priešais Vilniaus Rotušę). Vežė ilgokai koridoriais, leido liftu - į operacinę. Ten dideliu, panašiu į apvalią arką aparatu tyrinėjo mano krūtinę. Daktaras sako, kad reikėtų praplėsti susiaurėjusią, beveik užsikimšusią vainikinę kraujagyslę ir į tą vietą įleisti stentą (vėliau popierinėje Epikrizėje pamačiau - 38 mm). Ar sutinku? O kur dėtis... Duoda gulom pasirašyti popierių. Per dešinės rankos gyslas įleidžiamas tas stentas, kuris po tam tikro laiko, daktarui sakant įvairius skaičius, atsiduria reikiamoje vietoje. Operacija netruko nė valandos. Visa tai preciziškai atliko daktaras Povilas (kai paklausiau jo paties vardo, o vėliau iš seselių sužinojau ir pavardę - Budrys). Neišmatuojamas ačiū jam.
Palatoje gulime irgi su Povilu. O ir mano pirmasis toks vardas. Tikra Povilynė, kaip apibendrino vyresnioji dukra. Po to gal net aštuonetą valandų teko gulėti po prietaisais. Jie automatiškai ir periodiškai (maždaug kas pusantros valandos) fiksavo būtinus parametrus (mačiau ekrane - kraujo spaudimą, pulsą, dar kažką). Tik vėlai vakare grąžino į palatą. Negalėjau užmigti, nes užsimerkus mirgėjo įvairūs vaizdiniai. Budinčioji davė puselę kažkokios mažutės tabletytės (Quetiapine, kaip vėliau sužinojau). Padėjo. Su būdravimo intarpais pusėtinai praleidau naktį.
Sekmadienis praėjo lėtai ir nuobodžiai, o pirmadienį tuoj po aštuonių vėl „užgrojo" kažkokie grąžtai-negrąžtai kažkur pašonėje. Va, ir po visos ligoninės ramybės. Mėginau guostis daktarei Eglei Lastienei, bet ką ji, vargšelė, - remontas, o iškelti nėra kur, visos palatos užpildytos. Statė lašelinę, matavo parametrus. Trečią popiet bendravardį kaimyną (irgi vienmarškinį) išvežė į operacinę. Negrįžo iki kito ryto. O aš lieku iki išrašys, kaip žadėjo iki vidurdienio. Tada skambinsiu sūnui, kad parvežtų namo, kaip tarėmės. Prieš pat man išeinant jau po išrašymo, grįžo kaimynas, spėjome atsisveikinti. Mane palydėti apačion įsakmiai pasisiūlė viena seselė. Sakė man negalima kelti daugiau kilogramo, todėl norėjo nešti mano portfelį, bet neleidau. Dar paaiškino, kad nedaryčiau staigių judesių, nes gali pasislinkti stentas. Paklausta pasisakė esanti vardu Jolanta. Teks po mėnesio grįžti konsultacijai ir bus nutarta, ar reikės (jei taip, tai kada) įvesti stentą į dar vieną užankančią prieširdžio kraujagyslę. Iki tol turiu suryti rieškučias įvairių vaistų, saugančių nuo trombų. Gyvenimėlis... Jo nuo lapkričio dvyliktosios galėjo jau nebūti. Oi-lia-lia...
Šį kartą dar nepavyko patekti į rojų. O štai vienam Rusijos popui, kaip sako anekdotas, pasisekė. Jis po mirties, pagal dvasininkų kvotą, pakilo į rojų ir net gavo daugelio praeities rusų svajonę - automobilį „Volga". Jėzus jam tarė: „Kviečiu pasivažinėti, aš čia tau viską aprodysiu." Taigi, susėda jiedu, važiuoja, rojaus grožybės aplink, paukšteliai čiulba, skaisti saulutė šviečia. Tik staiga - juos aplenkia BMW su musulmonų imamu, mojuojančiu viskio buteliu ir su visu garsu leidžiamais bumčikais. Popas sustabdo automobilį ir klausia: „Kas per velniava, Jėzau?" - „Na, supranti, jam visą gyvenimą neleista svaigintis gėrimais, tai dabar atsiima dausose." Važiuoja toliau. Vėl staiga juos kabrioletu aplenkia prancūzų abatas su seksualiomis mergelėmis. Popas lyg pritrenktas: kaip čia dabar taip? Viešpats paaiškina: „Na, matai, jis visą gyvenimą buvo priverstas laikytis celibato, tai štai dabar atsiima." Dar pavažiuoja. Nežinia iš kur atšvilpia aukso spalvos „Bentley" (panašiu važinėja Anglijos karalienė), o jame - rabinai su gėrimais, mergomis, su trankia muzika. Tas limuzinas nurūksta už horizonto. Pasisukęs į popą, Jėzus kiek sumišęs taria: „Geriau neklausk, aš ir pats jų nepažįstu, tai - kažkokie triukšmingi mano Tėvo bičiuliai."

 

AČIŪ MISTERIUI HOLTERIUI

 

Po lapkričio dvyliktosios, lyg naujai gimęs, kol kas ne rojuje, o šioje džiaugsmų ir skausmų pagairėje praleidau dar tris mėnesius. Atėjo laikas nuvykti į planinį pasitikrinimą. Prieš jį reikėjo, kad ant kaklo būtų užkabintas kiaurą parą širdies darbą (elektrokardiogramą - EKG) fiksuojantis aparačiukas, populiariai vadinamas holteriu (pagal išradėjo pavardę). Normanas Jefferis Holteris (1914-1983) buvo amerikiečių biofizikas. Jis išrado Holterio monitorių - nešiojamąjį prietaisą, leidžiantį nuolat stebėti širdies elektrinį aktyvumą 24 valandas ar ilgiau. 1947 m. Normanas savo lėšomis įkūrė Holterio tyrimų fondą. Tikslas, kurį jis išsikėlė, buvo „naudoti radijo siųstuvą, kad būtų aiškiai užfiksuoti elektrofiziologiniai procesai per atstumą, suteikti pacientui laisvę ką nors daryti tyrimo metu, tik neprisirišti prie sofos". Pirmąjį Holterio monitorių sudarė didelis EKG radijo siųstuvas ir dvi sunkios baterijos, kurių bendras svoris buvo 38 kg. 1952 m. atsirado techninių galimybių, leidžiančių sumažinti prietaiso svorį iki 1 kg. Tai tapo įmanoma pasirodžius tranzistoriams, pakeičiant įrašus magnetinėse laikmenose radijo ryšiu. Mename, jog tranzistorių atsiradimas turėjo lemtingos įtakos ir elektroninei (radijo, televizijos, interneto) žurnalistikai subujoti.
Holteris ir jo darbuotojai taip pat sukūrė reprodukcijos sistemą, kuri leido ekrane parodyti užrašytą EKG. 1962 m. Cedars-Sinai ligoninėje (Los Andželas) buvo išbandytas pirmasis klinikinis Holterio monitoriaus prototipas. Naujasis išradimas atvėrė dideles galimybes medicinoje. Jo dėka išgelbėtų gyvybių neįmanoma suskaičiuoti. Už puikų indėlį į mokslą N. J. Holteris gavo garbės daktaro laipsnį Carroll koledže ir Montanos universitete, jam buvo suteiktas profesoriaus vardas Kalifornijos universiteto Geofizikos ir planetinės fizikos institute. Ant paminklo žymiajam išradėjui iškaltas jo žmonos sakinys: „Vienas dalykas, kurio niekas negali iš tavęs paimti, yra tai, ką tu žinai." Aukso žodžiai. Dabar ir aš (savo tachikardijos „dėka") žinosiu, kas yra Holterio monitorius. Negaila nė to 40 eurų mokesčio už širdies paros monitoringą be eilės (su eile tektų laukti beveik metus).
Į Santaros ligoninės planinę hospitalizaciją reikia prisistatyti anksti - nuo pusės aštuonių iki aštuntos ryto (prieš tai išvakarėse būtina atlikti COVIDo tęstą). Neilgai trunka eilė pagal automatinę numeruotą registraciją. Nuolat susidarančias užsiregistravusių pacientų grupeles žydrai uniformmuotos darbuotojos nuveda į atitinkamus skyrius. Patenku į jau pažįstamą Pirmąjį kardiologinį. Prisieina gerą valandą pratūnoti ant kieto koridoriaus suolo, kol paruošiama lova A341-oje palatoje. Randu antroje lovoje gulintį kaimyną. Sako esąs „iš Panvėžią". Krūtinėje jau turi ketvertą stentų, bet dabar tikisi dar gauti porą. Esu kviečiamas duoti kraujo. Procedūriniame pasitinka žemutė apkūni seselė, liaudiškai sakant - tiek paritus, tiek pastačius. Ji nelengvai randa tinkamą gyslą (ne darbininkas esu), atlieka ėminį į nedidelę kolbelę. Paklausta pasisako vardą - Tatjana, gimusi Kazachstane, kur dabar yra sugrįžę visi giminės, o ji viena likusi Lietuvoje. Sakau, ir man Kazachstanas pažįstamas nuo 1957-ųjų vasaros, kai savanoriu teko dirbti plėšinių javapjūtėje ir net susirgti maliarija. Po to su specialia aparatūra atidardėjo kita seselė ir padarė kardiogramą. Dar kita pasikvietusi nuskuto gyvaplaukius nuo dešinės rankos dilbio ir ties dešiniuoju kirkšniu.

 

ATĖJO IR MANO EILĖ

 

Paskui pasirodė dvi jaunyvos daktariukės ir viena jų skardžiu balsu ėmė klausinėti apie savijautą, kita pamatavo kraujo spaudimą - 129x89 - visai neblogas. Lygiai pirmą su ratukiniais neštuvais atriedėjo dvi seselės, liepė kaimynui „nusimauti visas kelnes" ir išvežė į operacinę. Likau vienas ir įnikau vartyti vadovėlį „Parlo italiano". Et, koks malonus tos kalbos skambumas! Jį yra gerai įvaldžius dukra Ingutė, daug metų priklausanti Lietuvos operos chorui. Gyvo itališko čiauškėjimo man teko klausytis ir trumpais „buon giorno" (laba diena) ar „grazie mille" (labai ačiū) atsiliepti per dvi savanorystės išvykas į Šiaurės ir vidurio Italiją. Priedo dar pasiklausydavau mažo radijuko, daugiausia žinių, tai laikas ėjo nenuobodžiai. Nors ir buvau, kaip lieptas, ničnieko nevalgęs nuo vakar vakaro, bet alkio nejaučiau. Tiesa, ant palangės tebestovėjo man skirtas pietų rinkinys, bet jis jau spėjo ramiai atšalti. Apie trečią nužingsniavau prie budėtojų baro ir atsargiai pasiteiravau, ar mane šiandien operuos, nes chirurgai jau gali būti pavargę. Pažvelgusi kaip į neišmanėlį, viena sesutė pasakė, jog dirba visos keturios operacinės, ir mano dokumentai yra pirmoje eilėje.
Iš tikrųjų - po pusvalandžio atriedėjo man skirta horizontali „karieta", ir su apnuoginta bei apklota apačia ilgais koridoriais buvau nudardintas į operacinę. Persistūmęs ant chirurginio darbastalio, kairėje pamačiau didelį ekraną, kurio viduryje švietė mano vardas, pavardė ir gimimo data. Seselėms tupinėjant apie mane, tyliai paklausiau, koks daktaras atliks operaciją. Išgirdau Abraičio pavardę. Netrukus jis įėjo į operacinę. Per palubėje nutiestus bėgius virš manęs atvažiavo didelis „samtis", kuris, nutuokiau, per ekraną turėjo parodyti, kokios yra mano koronarinės (prieširdinės) kraujagyslės. Daktaras perspėjo, jog gali kiek paskaudėti, kai bus leidžiama paryškinančių vaizdą, nuskausminančių. Netrukus dešinioji plaštaka ėmė šilti, o taip ir turėję būti. Paskui išgirdau, kad „stentas stovi stabiliai". Dar daktaras savo asistentėms sakė raides ir skaičius. Pagaliau paaiškino, kad antrojo stento nestatys. Kiek supratau, su zondu nepavyko pro alkūnę nusigauti iki dar vienos koronarinės arterijos susiaurėjimo. Teks toliau vartoti atitinkamus vaistus ir atidžiai sekti padėtį. Seselė bintu gausiai apmūturiavo riešą ir alkūnę, perspėjo, kad gali kraujas prasisunkti pro aprišimą ir tada reikėtų skubiai kreiptis į procesdūrinį. Laimei - vėliau taip neįvyko.

 

DARBŠČIŲ TĖVŲ UOLUS SŪNUS

 

Pasiteiravau, ar galiu užduoti su šia procedūra nesusijusį klausimą, o daktaras taktiškai atsiliepė, kad - taip. Sakau, jog jaunystėje Marijampolėje turėjau bendraamžį draugą Gintautą Abraitį - gal kartais giminaitis? Pasirodo - ne, nes daktaras Vytautas, kaip ir jo artimi giminės, yra kilęs iš Kauno. Tada pasakiau, kad tokia pavarde buvo vienas mano bendradarbis ‚Vilniaus banke" (vėliau švedų pervadintame į SEB). „Tai mano tėvas", - atsiliepė atidusis kardiologas. Štai kokia nedidelė Lietuva. Enciklopedijoje rašoma, kad Vaidotas Blažiejus Abraitis (1942-2015) - inžinierius radioelektronikas, habilituotas daktaras, profesorius, politikas. Po studijų net trejetą dešimtmečių darbavosi mikroelektronikos moksliniame tiriamajame institute „Venta" pasiekdamas aukštą projektavimo ir tiriamųjų darbų direktoriaus kėdę. Taigi, radioelektroniką išmanė panašiai kaip išradėjas Holteris. Tuo labiau, kad profesorius V. B. Abraitis pasižymėjo darbais iš puslaidininkinių mikrograndynų greitaveikos didinimo, automatizuotojo mikrograndynų projektavimo, paskelbė per 100 mokslo darbų, buvo 14 išradimų autorius. Matyt, nemažai tų žinių ir techninės išmonės persidavė ir sūnui kardiologui, valdančiam šiuolaikinę sudėtingą elektroninę aparatūrą. Atėjus naujam sudėtingam, bet ir įdomiam pervartų metui, V. B. Abraitis tapo Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos sekretoriumi, kurį laiką ėjo ministro pareigas. 1997-aisiais pateko dirbti į AB „Vilniaus bankas" kaip vyriausiasis analitikas. Štai tada mes ir susitikome kaip bendradarbiai po vienu stogu ir netgi vaikščiojantys to paties trečio aukšto koridoriumi. Juo buvo galima patekti ir į Marketingo departamentą, kuriame stovėjo mano, banko atstovo spaudai, darbo stalas.
Tačiau grįžkime į Santaros klinikų Pirmojo kardiologinio skyriaus A341-ąją palatą. Joje kol kas esu vienas, nes nors ir anksčiau paimtas kaimynas dar neparvežtas. Jau beveik penkios po vidudienio, o ant palangės tebedunkso mano idealiai atvėsusių pietų padėklas. Tačiau nevalgiusiam nuo vakarykščios puikiai sueina ryžių su pomidorais sriuba (beje, juk šaltibarščiai irgi nebūna šilti), guliašas su burokėlių garnyru ir becukrė (taip reikia) arbata. Po valandos atneša vakarienę (makaronai pramaišiui su mėsos trupinėliais bei neraugintų kopūstų priedu, neriebaus jogurto indelis, purios skanios duonos riekė). Visko po truputį knėstelėjau, kaip būtų sakiusi mano geroji močiutė, bet švariai suvalgyti nebelindo. Jau po šeštos atėjo į palatą daktaras Vytautas Abraitis ir atidžiai teiravosi, kaip jaučiuosi ir ar neprasisunkė kraujas pro aprišimus. Ne, viskas gerai, atsakiau, karštai padėkojau ir užrašiau autografą ant savo knygos „Antroji ranka", kur yra aprašyta man prieš dvylika metų daryta prostatos operacija Antakalnio klinikose. Maloniai sujaudino toks pooperacinis daktaro vizitas, kurio įprotį jis galėjo paveldėti iš savo mamos Birutės Valerijos Abraitienės, taip pat gydytojos kardiologės.

 

VOS NEPRARASTAS DRAUGO ATMINIMAS

 

Neblogai su keliais prabudimais vienas praleidau naktį. Ji baigėsi, pasakytų kaimiečiai, su ankstyvaisiais gaidžiais - be penkiolikos šeštą (taip anksti visada prasideda ligoninės diena), kai prasivėrė palatos durys ir seselė Tatjana pakvietė į procedūrinį. Ten man nuvyniojo abu bintus nuo dešinės rankos, kuri - mano džiaugsmui - visai nekraujavo. Po to - pusryčiai (beskonė košė, pora batono riekelių su sūrio nuopjova ir mažyčiu kubeliu sviesto bei nesaldinta arbata). Vos spėju papusryčiauti, ateina viena iš vakarykščių daktariukių ir sako, kad jos bei skyriaus vedėjos profesorės Ž. Petrulionienės ir profesoriaus G. Marinskio nuomone, man šiuo metu nieko daugiau nedarys ir galiu ruoštis namo, o iškeliauti apie dešimtą ryto. Valio!
Susirenku negausius daiktelius ir laukiu iki daktarė atneš atitinkamai paruoštus dokumentus. Štai ir ji. Gaunu „Ligos epikrizę" su rekomendacijomis, kokius vaistus ir kada gerti, taip pat kvietimą atvykti konsultacijai po poros mėnesių. Tada sakau: „O dabar, Daktare, aš jums išrašysiu „maldaknygę", kurion sudėjau savo linksmas maldeles." - „Gerai, ačiū. Tai užrašykit mums abiems - Agnei ir Justinai." Sakau, galiu Justinai užrašyti atskirai. „Nereikia, mes paskaitysim iš vienos." Ten jodvi ras ir šią „maldelę", skirtą mano bendraamžiams:

 

 


Gyvenimas - tik mirksnis
Prieš amžinybės vartus,
Jei šiandien neskauda kirkšnies,
Likimas dar nekartus.
 
Dar nestreikuoja jaknos,
Ritmiškai tvaksi širdis,
Nors sveikata - ne Aleknos,
Bet nebloga dar vis.
 
Lieka būtim savo džiaugtis,
Kiek dar yra spėkų.
Jos gali greitai rauktis,
Dažniausiai - ne laiku. 
 
Todėl, draugus susitikęs,
Nepliurpk jiems apie ligas,
Kad laikas jums kiek palikęs
Nebūtų liūdnai bėgąs.

 

 

 
Dar kartą gaunu įsitikkinti, kad Lietuvoje mes visi - beveik giminės. Pasirodo, daktarė Agnė Drąsutienė yra marti mano klasioko, nusipelniusio gydytojo Romano Kęstučio Drąsučio (1939-2018). O jo mama Elena Drąsutienė darbavosi „Minties" leidykloje, parašė keletą knygų šeimininkėms: „Valgių gaminimas", „Konservavimo klasika", „Viskas iš bekono" ir populiariausią - „Šeimininkės vadovas". Tos leidyklos vienai redakcijai vedėjauti patekau 1984-ųjų pavasarį. Va, taip ir sukasi gyvenimo ratas, kurį mano godotinų italų pranokėjai senovės romėnai apibrėžė tokia sentencija: „Mors certa, hora incerta" (mirtis nulemta, valanda nežinoma).
Smagu patraukti į namus. Iš ligoninės vestibiulio užsisakau taksi, operatorė žinute praneša - mašina bus po septynių minučių. O kiek dabar laiko? Dirst į kairį riešą - nėra laikrodžio. To, kurį man padovanojo gabus kursiokas Jonas Lukoševičius (1937-2012) per mano 70-mečio jubiliejų prieš dvylika metų. O, jergutėliau... Nejaugi palikau palatoje, procedūriniame ar net operacinėje? Dumiu prie liftų, kylu į trečią aukštą, įlekiu palaton, o ten jau į perklotą buvusią mano lovą jau guldomas naujas pacientas. Nei ant lovos, nei po ja, nei spintelėje - niekur man brangaus laikrodžio nėra. Gaila artimo bičiulio atminimo ženklo, bet reikia dumti apačion (paskambino laukiantis vairuotojas), o seselė žadėjo, jei suras, pranešti. Parriedu į Žvėryną, Blindžių gatvę, kur gyvenu. Pakilęs į butą ir, tiesdamas dešinę iškrauti portfelį, ant jos pamatau brangų man pamėną. Pasirodo, per perrišimą buvau laikrodį neįprastai sau užmovęs ant dešiniojo riešo ir pamiršau, o ir antrą dieną nuo injekcijų dar aptirpusi ranka man „nepranešė". Ką gi - ne jaunyn einame, ponai... Hora incerta.

2021 m. vasario 21 d.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-22 11:07
 
Share |
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Ipolitas Skridla

2021-02-26 10:49

Džiaugiuosi, Povilai, kad viskas taip gerai baigėsi. Būk tvirtas kaip ąžuolas. Sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

PSK

2021-02-26 09:31

Ačiū, mieli bičiuliai, už jautrius žodžius. Po tokių kelionių gyvenimas tampa labai mielas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2021-02-26 08:32

Sveikas sugrįžęs...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česys

2021-02-24 10:42

Nu jautrus pasakojimas. Aš irgi su tokiomis bėdomis (stimuliatorius) susidūręs, žinoma, mažesne rizika...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media