2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: O buvo taip...

2015-02-02
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Yra toks humorėlis. Į Anupro klausimą ar Gervazas mokąs groti smuiku, šis atsakęs nežinąs, nes nė karto nebandęs to daryti.  Kažkas panašaus ir man nutiko, kai buvau pakviestas žurnalistikos studentams dėstyti fotožurnalistiką.

Botanikos objektas yra augalai. Šios srities specialistai puikiausiai žino kuo medis skirias nuo krūmo, o krūmas nuo žolės. Taipogi žino, kuo jie panašūs tarp savęs, nes visi yra augalai. Panašiai yra zoologijoje, ichtiologijoje, mikologijoje, geologijoje ir kitose mokslo sferose.

Bet, pasirodė, nieko panašaus nėra fotožurnalistikoje. Ji, kaip tokia, egzistuoja kasdienėje spaudoje, žurnaluose, bet beveik niekas niekur nenagrinėja jos ypatybių, jos kokybės, jos pasireiškimo formų, jos paskirties. O jeigu teorinė fotografijos mintis ir užkliūva kada už nuotraukų iš spaudos leidinių, tai tik tais atvejais, kai jos atsiduria foto parodose. Bet ir tada kalbama ne apie fotožurnalistikos dalykus, o tik matuojamas tų nuotraukų meninis lygmuo. Taip buvo iki manęs, taip buvo kai aš susidomėjau fotožurnalistikos esme prieš pusšimtį metų, taip yra ir šiandien, kai aš jau pensininkas senjoras. Dalykas tas, kad teorinė fotografijos mintis, o ji buvo ir yra vien tik menotyrinė, domisi vien parodose rodomomis  nuotraukomis. .

Taigi čia ir kilo pirmoji problema - kas gi yra ta fotožurnalistika, kurią dėstyti Žurnalistikos katedros studentams ir buvau pakviestas. Kuo ji skiriasi nuo kitų sferų, kur ji darbuojasi? Juk fotografijos pilna ir archeologijoje, ir kraštotyroje, ir gamtosaugoje, medicinoje, astronomijoje, kriminalistikoje, žmonių kasdienėje buityje.

Svarbiausia buvo rasti takoskyrą tarp parodinės (meninės) fotografijos ir kasdien šimtuose spaudos leidinių puslapiuose pasirodančios. Juoba, kad nuo seno netilo priekaištai - girdi „Eltos" ir „Tiesos" fotografijos (o tuo pačiu ir visos spaudos leidiniuose) esančios žemo lygio. Tik meninė fotografija esanti verta dėmesio, pagarbos ir parodos.

Tuo tarpu praktika sufleravo mintį nebūti taip kategoriškiems. Dalykas tas, kad fotografijos parodose  neretai rasdavo vietos ir iš spaudos puslapių atėjusios. O spaudos puslapiuose neretai rasdavo vietos iš meninių parodų atėjusios fotografijos. Tai rodė, kad tarp tų dviejų fotografijų nėra neperžengiamos ribos. Dar daugiau - susikeitusios vietomis, jos neprarasdavo savo aktualumo ir nežudė viena kitos. Bet buvo neaišku - nejaugi vien pakeitusi „kėdę" nuotrauka iš spaudos puslapių parodoje tapdavo menine, o pastaroji, atsisėdusi į spaudos „kėdę" tapdavo jau ne menine ?

Tai buvo tik pirmasis klausimas, kuris kvaršino man galvą ir kurį gyvai aptarinėjome su studentais. Ne vien su studentais. Skelbiau, aptarinėjau, ginčijausi, įrodinėjau naujas galimas definicijas ir dalyvaudamas mokslinėse konferencijose žurnalistikos klausimais įvairiuose Tarybų Sąjungos universitetuose. Taip savo naujas mintis tikrinau iš įvairių pusių. Pirmieji mano bendraminčiai buvo A.Mamasachlisis Tbilisio universitete ir B.Golovko Maskvos universitete.

Pirmieji mūsų fotožurnalistikos entuziastai buvo kultūros veikėjai Jonas Strazdas Jaunutis (1886 - 1872 m.), ateljė fotografas ir cinkografas Aleksandras Jurašaitis (1859 - 1915) su dukra A.Jurašaityte, pedagogas bei rašytojas Pranas Mašiotas (1863 - 1940) ir kt. Be jų - dar kelios pavardės, o kitkas - iš fotoagentūrų gautos ir iš nelietuviškų leidinių perspausdintos.

Plačiausią fotografijų teminį diapazoną savo skaitytojams pateikė savaitraštis „Lietuvos ūkininkas": visuomeninio gyvenimo aktualijos, mokslo naujovės, etnografija, gamtos vaizdai, sportas, pramonė, amatai, žemės ūkis, įvairių draugijų aktualijos, karinė tema, architektūra, religinė tematika.

Itin kryptingai spaudos fotografija buvo naudojama „Vairo" žurnale, kur ji tapo lygiateisė su žodžiu. Čia spaudos fotografija suformavo savo sferą - ji tapo tarsi Lietuvos praeities ir dabarties kultūros foto metraščio kūrėja, vizualine atmintimi.

1914 metų 10-me numeryje P.Mašiotas šitaip prabilo į foto mėgėjus: „Foto mėgėjai, neduokite savo fotoaparatams rūdyti., Smarkiau suskubkime rinkti medžiagą mūsų kraštui iliustruoti. Atkreipkime savo domą į dabartį ir, kiek galima, į praeities paminklus. Atsiras, kas mūsų rinkinėlius sutvarkys, suvartos. Šį tą tuo tarpu „Vairas" reprodukuos". Būtent pats P.Mašiotas kartus su J.Strazdu Jaunučiu davė pradinį impulsą šiam kraštotyriniam darbui. „Vairo" puslapiuose gausiai pasirodė nuotraukų, kurios rodė skaitytojui smūtkelius ąžuoluose, gražius kryžius, vaizdus iš sodžių kasdienio triūso, mūsų valstiečių tipus, kaimo ir miestelių architektūrą, įvairius daiktus ir padargus.

1904 - 1918 metais Vilniuje leistuose periodiniuose leidiniuose glūdi mūsų lietuviškos fotožurnalistikos ištakos. Čia ji užgimė ir ėmė formuotis.

Tolesnis mūsų fotožurnalistikos raidos tarpsnis prasidėjo 1922 metais, kai visas Lietuvos kultūrinis ir politinis gyvenimas persikėlė į Kauną. Tada pagyvėjo spaudos ir fotografijos kontaktai, kurie tolydžio plėtėsi, kol 1933 metais fotožurnalistika galutinai susiformavo ir tapo raiškia ir svarbia sudėtine žurnalistikos dalimi.

1922 - 1933 m. laikotarpiu Lietuvos Respublikoje pasirodė gausybė ilgiau ar trumpiau gyvavusių laikraščių, žurnalų, specialių leidinių. 1933 metais jų iš viso buvo 153, neminint smulkesnių priedų. Maždaug pusė jų ėmėsi aktyviai naudoti fotografiją. Nesunku pastebėti du ryškius etapus, kuriais labai pagausėjo spaydos fotografijos kiekis periodikoje. Pirmas - 1923 metais. Tada Kaune ėmė veikti „Astros" bei „Grafikos" cinkografijos. Antras - 1929/30 metai. Tada pradėjo dirbti „Spindulio" spaustuvė su galingu cinkografijos skyriumi.

1923 - 1933 metų laikotarpiu iliustruoti žurnalai „Krivulė", „Iliustruotoji Lietuva", „Naujas žodis" bei „Naujoji Romuva" tarsi perimdavo vienas iš kito estafetę, plėtojo naujus fotožurnalistikos aspektus.

1923 metais, kai pasirodė „Krivulė", dienraščiai praktiškai dar nespausdino nuotraukų. O ji pradėjo teikti jas skaitytojams po pusšimtį kiekviename numeryje.

Spaudos fotografija „Krivulėje" nebuvo vien puošmena. Ji iškart tapo lygiavertė tekstui žurnalistinė, informacinė publikacija. Žirgų lenktynės ir nauji teatro spektakliai, Dionizo Poškos baubliai ir Lietuvos žemės ūkio bei technikos paroda, pedagogų viešnagė Kaune ir muziejų salės, sportas ir gastrolių atvykę kolektyvai, aktoriai, skulptoriai, rašytojai, poetai ir diplomatai, ministrai. Visa tai buvo pateikiama fotografijomis. Ir pavienėmis, ir rinkinėliais. Deja, tada nebuvo dar mados nurodyti, kas tų nuotraukų autoriai. O ir pačios fotografijos nebuvo išradingos: praktiškai tai tebuvo vien bendri planai, bendras įvykio vaizdas be atskirų detalių. Aišku tik viena - „Krivulės" redakcijoje formavosi fotokorespondento sąvoka, nes po  nuotraukomis neretai  buvo pažymima, jog jas padaręs „specialus fotografas-korespondentas" arba „specialus korespondentas fotografas".

Iš „Krivulės" fotožurnalistikos estafetę perėmė „Iliustruotoji Lietuva", ėjusi Kaune 1926 - 1928 metais. Redakcija taip nusakė fotografijos paskirtį: „Ko nesugeba pasakyti žodis, tai papildo paveikslas". Šis leidinys 70 proc. fotografijų skyrė rodyti Lietuvą, o likusius 30 proc. - užsieniui. Vidutiniškai  viename puslapyje čia buvo spausdinamos po dvi, tris ir net keturios spaudos fotografijos, o iš viso per mėnesį - iki 100, neretai ir daugiau.

Šis žurnalas perėmė ir toliau sėkmingai plėtojo pirmtakų pradėtą iliustruoto viršelio praktiką - ir po vieną, ir po dvi, ir po tris nuotraukas dėdavo. Įdomu, kad viršelyje ne kartą pradėdavo tekstų publikacijas, kurių pabaigos skaitytojas turėjo ieškoti žurnalo vidiniuose puslapiuose. Labiausiai „Iliustruotoji Lietuva" nusipelno tuo, kad labai intensyviai plėtojo foto pasakojimo žanrą. Vien vaizdais pasakota apie potvynius (10 nuotraukų), dr. J.Basanavičiaus laidotuves (10), mokyklų gyvenimą (9), mūsų jūrininkus (14 fotografijų), aviacijos šventę (11). Šveicariją (14), švedų kraštą (17) ir t.t.

Žurnalas jau nurodydavo ir fotografų pavardes, kad ir ne visada. Todėl jau galime žinoti, kad ir čia bendradarbiavusių fotografų pavardes, bent dalies - tai P. Budvytis (kariuomenės tema), M.Smečechauskas (posėdžiai, priėmimai, vyriausybės sferos), S.Kolupaila, B.Buračas, J.Skrinska (gamta, etnografija). K.Pakštas, J.Tallat-Kelpšienė (ateljė daryto portretai).

„Naujas žodis" buvo trečias iš eilės žurnalas, kuris nuosekliai toliau plėtojo mūsų fotožurnalistikos barus, stengėsi plačiai ir įvairiai atspindėti Lietuvos gyvenimą. Jis laikėsi tokios politikos: 35 proc. spaudos fotografijų skyrė užsienio gyvenimui atspindėti ir 65 proc. - Lietuvos gyvenimui.

„Naujo žodžio" redakcija (ėjo Kaune 1926 - 1933 m.) buvo daugelio naujovių iniciatorė. Pirmiausia šiame žurnale galutinai susiformavo fotoreportažas kaip autonomiškas žanras ir tapo nuolatinis svečias puslapiuose. Produktyviausi šio žanro autoriai čia buvo J.Paleckis (jis ir leidinio redaktorius), P.Gaižutis, V.Uždavinys, V.Augustinavičius, P.Babickas ir kt.

„Naujas žodis" labai aktyviai tobulino savo viršelius. Juose, kaip ir žurnalo viduje, ima rodytis fotomontažo būdu sukurti sudėtingi foto plakatai, po kuriais būdavo toks parašas: „V.Drėmos fotomontažas". Kartais tai būdavo iš kelių dešimčių iškarpytų nuotraukų suklijuoti visai naujos prasmės paveikslai.

„Naujo žodžio" redakcijos naujovė buvo foto mėgėjų konkursas, pirmasis toks renginys Lietuvos periodikoje. Žurnalas skelbė: „Pirmasis Lietuvoje foto konkursas. Į mūsų kvietimą bendradarbiauti atsiliepė gana žymus fotografų skaičius. Susidarė gražus fotokorespondentų būrys. Visiems jau išsiuntėme foto korespondavimo instrukciją, ar, geriau pasakius, mūsų pageidavimus, kuria linkme turėtų eiti foto korespondavimo darbas. Dabar redakcija, norėdama supažindinti plačiąją visuomenę su geriausiais mūsų fotografų darbais, rengia šį pirmą Lietuvoje foto konkursą". Ir čia pat pasiūlė tris temas - peizažą, darbo temą ir portretą. Kaip redakcija rašė: „... vieną įdomesnį ar įdomiau nufotografuotą gamtos vaizdelį, populiariausio apylinkės asmens portretą (pridėti ir trumpą aprašymą, kuo jis atkreipė į save dėmesį) ir šių metų šienapjūtės darbo vaizdą. Komisija kiekvienos rūšies geresniam paskirs premijas. „N.Ž." redakcija asmenims, kurių nuotraukos bus premijuotos, skiria vertingas dovanas".

Šio sumanymo rezultatams publikuoti buvo skirtas specialus skyrelis „Jūsų puslapis). Čia buvo dedamos foto mėgėjų atsiųstos nuotraukos po 12 - 14 kiekviename, didesnės ir visai mažos, geresnės ir blogesnės, įvairiausia tematika. Kadangi plačiajai auditorijai reikėjo paaiškinti, kas čia nufotografuota, buvo ir nedidelių aiškinamųjų tekstų. Taip čia ėmė plėtotis žotožinutės ir foto vaizdelio žanrai.

Šitokios redakcijos pastangos lėmė nepaprastai gausų fotografų talkininkų skaičių - iš viso žurnale randame daugiau nei 150 autorių, spausdinusių čia savo nuotraukas. Tikriausiai jų buvo gerokai daugiau, nes maždaug po trečdaliu nuotraukų nėra nurodyta autorystė. Aktyviausias ir produktyviausias „Naujojo žodžio" žurnale 1930/1933 metais buvo Š.Bajeris. Atrodo, kad čia buvo jo pagrindinė darbovietė. Po daugeliu nuotraukų jis tituluojamas specialiu korespondentu. 1933 m. ji buvo išvykęs į užsienio šalis ir grįžęs pateikė keletą foto rinkinių „Iš viso pasaulio". Šiaip Š.Bajeris nesirinko vienos kurios temos, bet fotografavo viską - ir šventes, ir įvykius, ir svečius, ir oficialius priėmimus. Be jo, nemažai nuotraukų pateikė B.Buračas (etnografiniai motyvai), „Foto-Press" (M.Pranckūnas), A.Žibas, A.Tamošaitis, K.Vosylius, V.Uždavinys ir daug kitų, tarp jų ir tie, kurie prieš tai aktyvūs buvo ir „Iliustruotoje Lietuvoje" bei to meto laikraščiuose.

Kol kas neturime žinių, ar tuo metu buvo praktikuojamas koks atlygis (honoraras) už spaudoje skelbiamas nuotraukas, ar tai buvo uždarbis, ar vien geros valios bendradarbiavimas.

Žurnalas „Naujoji Romuva" buvo ketvirtas, o pagal eilę paskutinis prieškario metais ėjęs žurnalas, kuris tarė savo svarų žodį ugdydamas žodžio ir vaizdo bendrabūvį lietuviškos spaudos puslapiuose. „Naujoji Romuva" ėjo Kaune (1931 -1940 m.) ir buvo skirtas kultūros klausimams. Ilgainiui aplink jį susibūrė ir geriausios fotografų pajėgos, nes žurnalas spausdino daug nuotraukų. Pusę viršelių irgi puošė fotografijos, dažniausiai peizažinės - „Trakai" ir „Trakai žiemą", „Kuršėnų apylinkės" ir „Kauno vaizdai", „Žiema Paneriuose" ir „Vilnelė Vilniuje", „Jaunas sodas", „Klaipėdos žvejo  sodyba" ir panašiai. Žurnalas aktyviai  bendradarbiavo su Lietuvos foto mėgėjų sąjungos nariais.

Buvęs „Naujosios Romuvos" leidėjas J.Keliuotis savo prisiminimuose taip rašė: „Naujojoje Romuvoje" labai mėgo reklamuotis aktoriai, meno žmonės. Jie patys ateidavo į redakciją ir būdavo linkę kažkiek susimokėti, kad tik jų portretai būrų išspausdinti".

Naudojo fotožurnalistinę kūrybą ir daugelis prieškario laikraščių. Tokie kaip „Lietuvos žinios", „Lietuvos aidas", „Rytas" pusę spaudos fotografijų skirdavo Lietuvos gyvenimui nušviesti, o kitą pusę - užsieniui.

Po karo, sovietmečiu, fotožurnalistikos ugdymo estafetę parėmė žurnalai „Švyturys" ir „Jaunimo gretos". Jų pavyzdžiu sekė ir nemažai rajoninių laikraščių. Visos šios leidinių grupės redakcijos etatinių darbuotojų sąrašuose turėjo ir fotokorespondento (fotografo, fotoreporterio) pareigybę.

Sovietmečiu leistas žurnalas „Švyturys" dar ir šiandien nėra sulaukęs deramo spaudos fotografijos tyrėjų dėmesio. O štai „Naujoji Romuva" 2007/08 metais buvo pagerbta solidžiu dviejų tomų leidiniu-albumu „Naujosios Romuvos" fotografija". Šios  solidžios studijos autorius - Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, Žurnalistikos instituto profesorius Andrius Vaišnys. Autoriaus žodžiais tariant, studijoje patektos XX amžiaus 4 dešimtmetį leisto žurnalo nuotraukos, sudėtos į „Bendrų vaizdų", „Įvykių", „Portretų", „Užsienio fotografijos" skyrius. Kiekviename tome skelbiamas straipsnis apie fotografijos problemą to meto Lietuvos periodikos raidoje ir žurnalo vaidmenį brandinant lietuvių profesionalios fotografijos sąjūdį 1931 - 1940 m. Leidinys telkė fotomenininkus ir fotožurnalistus... Šio žurnalo fotografijos - tai Lietuvos įvykių dokumentai ir meniniai kūriniai, kurie papildo istorinį suvokimą apie laikotarpio socialinius santykius, ypač - apie Lietuvos kultūros politikos ir taip pat - politinės kultūros formavimąsi. Žurnalas suteikė lietuviškos spaudos fotografijai sąlygas būti savarankišku šaltiniu ir pavertė jos sampratą menu.

O žiūrint iš laiko perspektyvos, fotografija „Naujosios Romuvos" puslapiuose šiandien rodo mums kas tarpukario metais statė nepriklausomą Lietuvą, kas ugdė jos kultūrą, bankininkystę, kariuomenę, švietimą, literatūrą, politiką, žodžiu - viską kas vedė kraštą pozityvo kryptimi. Ir praktiškai nieko negatyvaus. 

Būtų fantastiškai įdomu ir naudinga, jeigu kas panašias studijas atliktų apie sovietmečiu leistą žurnalą „Švyturys", (kuriame labai kūrybiškai triūsė L.Ruikas, I.Fišėris, K.Driskius. V.Usinavičius ir daugybė neetatinių bendradarbių). apie rajoninius laikraščius ir, suprantama, apie dabarties leidinius. Žinoma, derėtų kalbėti ne vien apie spaudos fotografijas, bet apie fotožurnalistiką.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-02-02 11:24
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Iš Alma Mater

2015-02-22 11:47

Įdomu prisiminti

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kostas

2015-02-17 09:44

Dabar fotografuoja ir vaikelis turintis mobilą. Ką čia apie mokslus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ap.

2015-02-06 19:09

Su didžiausiu dėmesiu ir susikaupęs skaitau Jūsų, gerbiamas Virgilijau, straipsnius apie fotožurnalistiką, jos ištakas bei raidą Lietuvoje. Bet many kirba "kirminas" - ar dabar, kai visi tariamės esą raštingi ir mokantys fotografuoti, ar Vilniaus universiteto "žurnalistikos kalvėje" tokie teoriniai ir praktiniai dalykai nagrinėjami, ar būsimiesiems fotožurnalistams berūpi profesinės aukštumos? Nes šiandieninė fotožurnalistika ir žurnalistika bei žurnalistai apskritai kai kada tiesiog pašiurpina neprofesionalumu, neetiškumu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media