Žurnalistas irgi žmogus

Gimiau 1931 m. liepos 29 d. nuostabiai gražioje, bet karų metu pavojingoje vietoje - Ventos ir Pievio santakoje. Pievys, prieš susiliedamas su Venta, padaro nuostabiai gražų vingį, vadinama Dubava. Jis man davė literatūrinį slapyvardį. Karo metu prie Ventos žaibuodavo ir griaudėdavo mūšiai. Pirmojo karo metu mes buvome vokiečių, o šio karo metu rusų pusėje. Kulkos sproginėjo į mūsų akmeninio rūsio, kur slėpėmės, akmenis, Sviediniai draskė, o galiausiai ir padegė daržinę, tvartą. Po dviejų savaičių pasitraukėme pas miške gyvenusius gimines už poros kilometrų. Ten apšaudydavo tik vokiečių šarvuoto traukinio artilerija.

Slėpdamiesi nuo kulkų, matėme karo vadų kvailybes. Pirmojo karo metu per Ventą perplaukę kazokai atakavo vokiečių įtvirtinimus Žibikų pušyne. Po nakties mūšio visas miškas buvęs nuklotas lavonais ir arklių galvomis, nes juos po mūšio pribaiginėjo, o kūnus išvežė maistui. Visur mėtėsi daugybę kardų. Šio karo metu Ventą, lydimi dviejų tankų perbrido vokiečiai ir atakavo ant Pievio stataus šlaito įsitvirtinusią rusų patranką. Vokiečiai paėmė į nelaisvę 30 rusų. Aiškiai matėme Hitlerio paskutinę desperaciją. Kitoje Ventos pusėje važiavo vokiečių tankai atsiimti rusų užimtus Šiaulius. Šioje Venos pusėje, gal už poros kilometrų priešingon kryptin riedėjo rusų tankai, kad užimti Sedą, Palangą ir taip apsuptų Kuršo grupuotę. Tai padarius vokiečiams ėmė trūkti benzino, šovinių, o žadėtų vokiečių tankų nesulaukė prie Sedos kovoję lietuvių savisaugininkai. Daug jų žuvo, kiti pasidavė ir visą dieną prasėdėję Sedoje ant gatvės, buvo mobilizuoti, dabar jau į rusų kariuomenę.

Sodybon grįžome po 32 dienų ir gyvenom pusbadžiu. Sviedinys pataikė į trobos stogą ir ištaškė visus aruode buvusius grūdus. Valgėme karčią iš miežių ir burokų keptą duoną. Visi baisumai dar buvo ateity. Kaimo jaunuoliai gavo šaukimus sovietinėn kariuomenėn ir išėjo slėptis. Slėptuvių buvo visur namuose, rūsyje, daržinėje. Jei gaudytojai užklupdavo dirbančius laukuose, tekdavo bristi Venton ir atsisėdus ant pakrantėje esančių akmenų, drebant laukti, kol už poros metrų esančiu takeliu praeis gaudytojai. Kad jų šunys neužuostu žmogaus reikėjo pasitepti naminės degtinės spiritu. Tiko ir tabako dulkės, bet tada šunys čiaudėdavo, gaudytojai jausdavo, kad kažkas barstė dulkes. Žibalas irgi netiko. Jo kvapą jausdavo net žmogus.

Teko dirbti įvairius darbu: mokytojavau mokykloje, technikume, dirbau Mažeikių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o atkūrus Nepriklausomybę - Lietuvos vyriausybėje. Išėjęs pensijon, dirbau „Mokslo Lietuvos" laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, kelis metus laikraščio „Gydytojų žinios" reporteriu. Visai pablogėjus sveikatai, tik retkarčiais parašau straipsnius.

Džiaugiausi, kad buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Daugiausia atgarsio sulaukė „Lietuvos aide" atspausdinti „Senojo malūno paslaptis", Būk mano mama" ir mano sukurtos dainos „Žemaičių žemė" kuriai melodiją sukūrė Pranas Škimelis ir „Gimtoji kalba" (melodiją sukūrė Aloyzas Žilys). Jas, jų kolektyvai dainavo daugelyje rajonų.

Mano dainos yra 30 mėgėjų kolektyvų ir kelių profesionalių dainininkų repertuaruose. Pats sukūriau muziką 10 dainų.

Su Ipolitu Petrošiumi sukurta "Ainių daina" įtraukta į populiariausių dainų rinkinį "Padainuosim mes suėję" (2010), Lietuvių kalbos instituto tarmių mokymo knygą (2013) , kartu su Ipolitu Petrošium sukūriau trejas mišias. („Bažnytkaimio votyva") giedama Šv. Onos, Bernardinų bažnyčiose ir Vilniaus arkikatedroje Bazilikoje. Už jas kunigas viešai padėkojo Šv. Mišių metu.

Mišios „Žemaitiška votyva" pristatytos Telšių katedroje, jas aukojo J,E. velionis vyskupas Antanas Vaičius, jos giedamos Luokės, Mažeikių, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčiose.

Su Vilimu Malinausku ¬¬sukurtos operetės "Laumės pirtyje" keli kupletai dainuoti „Duokim garo" laidoje, kelis kupletus mano kūrybos vakaro metu Klaipėdos bendruomenių rūmuose padainavo ir Klaipėdos muzikinio teatro aktorė Judita Butkytė Kanovienė.

Su Sonata Tamašauskaite išleidome lietuviškai ir žemaitiškai toms pačioms melodijoms parašytą dainų knygą „Dangaus viduryje" ( 2018 m.) Apie ją palankų atsiliepimą parašė Prof. Viktorija Daujotytė.

Mano kūryba teigiamai įvertinta daug kur, tačiau visos jos išsamiai niekas nėra apžvelgęs. Šias dainas dainuodamas Rietavo moterų ansamblis pakviestas dainuoti Venecijoje. Mano kūryba įtraukta į žemaitiškų eilėraščių rinkinį vaikams „Cirulėlis" (2017 m.), „Žemaičių kūrybos antologiją" (2018 m.). Prof. Juozas Pabrėža kūrybą įvertino kaip geriausią tarp žemaitiškai rašančių.

Esu išleidęs žemaitiškos kūrybos rinktinę „Rokundā" (2017), mokslinėje konferencijoje Seime, skaičiau pranešimą apie lietuviškos dainos ir giesmės kelią istorijos vingiuose, šešis metus dainavau pavyzdiniame Mažeikių chore „Draugystė". Tiek pat metų Vilniaus žemaičių ansamblyje „Tyklė". Su šiais kolektyvais teko dainuoti Lenkijoje, Vokietijoje.

2019 m. Klaipėdos miesto, Mažeikių ir Kretingos ansambliai bendruomenių namuose davė koncertą, kur padainavo net 30 mano žodžiams sukurtų dainų. Koncertas įrašytas laikmenoje, kuri išsiuntinėta daugeliui rajonų.