2022 m. liepos 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2022-01-31
 
Geruta Paleckytė su vyru Vladimiru Gulevičiumi

Geruta Paleckytė su vyru Vladimiru Gulevičiumi

Geruta Paleckytė



MAMULIS


Pabaiga. Pradžia 2021 07 04, 2021 07 21, 2021 08 14, 2021 10 03, 2021 11 09, 2021 11 17, 2021 12 07, 2022 01 03

 

Gyvenimas ėjo toliau. Greitai, nepastebimai lėkė dienos, spaudė darbai, slėgė artimųjų bėdos ir ligos. „Dalią ištiko koma, tai buvo apie gegužės vidurį. Balandžio pabaigoje sirgo po kiaulytės meningitu Vilnelis, gulėjo ligoninėje, infekcinėje <Žveryno>. Baisu, kad nebūtų pasekmių. Mamulis jaučiasi neblogai, tačiau daktarai tvirtina, kad jai plaučių vėžys, kad dešinioji pusė jau beveik suėsta. Jau prieš pusę metų šitą viską pasakė Sigitai, vėliau Justui. Nenoriu tikėti! Vlado Tėveliui išpjovė tiesiosios žarnos vėžį. Tai buvo kovo pabaigoje. Dabar jam dideli skausmai kairėje kojoje - klubas ir iki kelio. Guli. O prieš savaitę buvo Jo 80-metis. Kukliai pažymėjome." <1986 m., liepose 4 d., penktadienis, 01.15>

„Liepos 8 d. Sigitą ištiko insultas. Ji be sąmonės iki šiol. Viskas buvo - ir klinikinė mirtis, ir operacija - Kaune. Ji ir dabar Kaune. Vilčių beveik nebėra. Nieko negaliu daryti, galvoti. Labai sunku." <1986 m., liepos 12 d., šeštadienis, 19.15>

„Šiandien palaidojome Sigitą. Mirė jinai užvakar, liepos 16 d. Po operacijos neatsigavo. Atjungė nuo aparatų - ir viskas. <...> Gulėjo karste (pašarvojome specklinikos šarvojimo salėje) tokia rami, nepažįstama. <...> Mamulis gerai laikėsi, bet po laidotuvių kapinėse susvyravo. „Noriu namo greičiau", - sako. Rūta prišoko, amoniako davė pauostyti, atsisėdome čia pat, ant šaligatvio krašto, Leonas privažiavo visai arti - ir lyg atsigavo Mamulis. <...> Oi, kaip baisu, kaip baisu! Viskas. Prasideda naujas etapas. Po Mamulio - aš vyriausia." <1986 m., liepos 18 d., penktadienis, 22.05>

Galvojau tada - koks likimas teko Mamuliui - laidoti du savo vaikus, užaugintus, suaugusius... Kokia jinai stipri, valinga, tvirta. Stovėjo per Sigitos laidotuves ne juodai, o baltai apsirengusi, baltu megztuku ir balta berete. Tai taip pat pozicija - ištversiu. Reikia būti stipriai. (Kai parodžiau nuotraukas Vlado giminaičiui Aleksandrui Vasiljevui, jis nustebo - „Ваша мама в белом?" Patvirtinau. Kai atėjo laikas, jis laidojo savo mamą baltame karste.) Ir - jau rašiau apie tai - prisiminė Mamulis, kokia Sigita graži, pasipuošusi lengvu raštuotu kostiumėliu išėjo tą, paskutinę dieną į darbą, besišypsanti... Sigita labai džiaugėsi anūke Ulijona, Rūtos dukrele, labai ja rūpinosi. Jeigu būtų vežę Sigitą ne namo - maitinti Ulytės - o į ligoninę, gal jos liga kitaip būtų pasisukusi, taip svarstė Mamulis vėliau.

Bet... „Mamulis prieš porą dienų sugrįžo iš ligoninės - mažutė, sudžiūvus, vargšelė tokia... Išgulėjo beveik tris savaites su plaučių ligos paaštrėjimu, karštis pakilo iki 40 laipsnių, drebulys krėtė. Labai nenorėjo į ligoninę, bet vos ne per jėgą įkalbėjo daktarai, Justas, mes su Vita. Dalia labai ja rūpinosi ligoninėje, lankė. <...> Vladas ligoninėje gulėjo apie 3 savaites - vegetodistonija. Buvo jam namuose priepuoliukas, krito, galvą prasiskėlė. Jo tėvelis jau namie, išgulėjo ligoninėje mėnesį - negerai jam. Vargu ar bepakils. Liūdna." <1986 m., spalio 12 d., sekmadienis, 9.55>

„Vakar buvo vėl juoda diena - mirė Vlado tėvelis. Baigėsi Jo kančios. Baisu ir liūdna. Ir suvoki, kad, kaip sako liaudis, niekas su saule negyvena, ir vis tiek... Mamulis šauni - išgulėjo ligoninėje tris savaites (IX.20 - X.9), bet pakilo, vaikšto, net buvo į Vlado Tėvelio pašarvojimą atėjusi. Su Justu, Vita, Laimute. Kaip aš dėkinga jiems visiems!" <1986 m., lapkričio 13 d., 23.30>

„Ir vėl mirtis. Mirė Alvydo Tėvelis, Edvardas Ramanauskas. Sirgo, bet aš netikėjau, kad taip rimtai. Baisu. Nėra žodžių. Kaip baisu. Už ką. Vargšė Vanda. Vargšas Alvydas. O Alvydo brolis Rimas su šeima Kuboje, jau metai, kaip dirba ten. Atvažiuos? Negi ne?

Taip viskas juoda, tiek ligų - ir mirčių. Sausio 20 d. palaidojome Noreikų Onutę <Čiauškaitę> - mirė Ji sausio 18 d. Taip..." <1988 m., vasario 5 d., penktadienis, 23,20>
„Vakar mirė Dėdė Juzė, kuris gyveno Rygoje, Mamulio brolis. Taip išėjo, kad aš paskambinau Vitai, Pasakiau apie Ramanauską. Po kiek laiko ji skambina man ir sako, kad atėjo telefonograma iš Rygos apie Dėdės Juzės mirtį. Mamulis labai susijaudino dėl Edvardo mirties, tai apie brolio mirtį Vita jai nesiryžo pasakyti. Pasakė tik šiandien. Nežinau, kaip aš ištversiu, bet reikės dalyvauti laidotuvėse ir čia, ir ten, Rygoje. Nei Justas, nei Vita negali. Net apmaudu, kad taip. Bendrai, galva sukasi ir einu kaip robotas." <1988 m., vasario 7 d., sekmadienis, 10.10>

Dienoraštyje toliau skylė.

Atsimenu, kaip palaidojome Edvardą Ramanauską, Alvydo, mano vyresniosios dukters Rimos vyro, mano žento tėvą. Pašarvotas buvo šv. Jonų bažnyčioje. Palydėti atėjo plati visuomenė - buvo Jis chemijos mokslų habilituotas daktaras, 13 metų dirbęs Vilniaus universiteto chemijos fakulteto dekanu. Kapelis ant mokslininkų kalnelio Antakalnio kapinėse. (Kol sveika buvau, dažnai nueidavau - Alvydo pelenai greta guli.)
Į Rygą važiavome su dėde Liova, Mamulio pusbroliu teisininku Leonu Lapinsku iš Kauno. Traukiniu. (Rašiau apie Leoną čia, kai prisiminiau vaikystę, p. 5.) Kažkur ir nuotraukos yra iš tų laidotuvių. Gyvenome Jurgaičių name Rygos centre, bet naujuose rajonuose - nedidelis mūrinis dviaukštis su sodeliu ir garažu, apsuptas didžiulių 9-aukščių. Pasimačiau, pabendravau su velionio dėdės Juzės žmona Diga, dukra Rutinia, jos vyru - rodos, Paulis Kirikovs, sūnumis, kurie tada buvo dar mokinukai, paaugliai. Palaidojome Mamulio brolį Juozą Jurgaitį šalia tėvų Miško kapinėse. Stebėjau susidomėjusi - kitokios Latvijoje laidotuvių apeigos, nors šeima katalikų tikėjimo (antroji jo žmona Diga - Jadvyga - buvo lenkė. Pirmosios žmonos vardo neatsimenu, ji buvo latvė ir su dukra Gina-mažąja karo pabaigoje pasitraukė į vakarus, atsidūrė Amerikoje). Kuklioje bažnytėlėje prie kapinių - gal koplytėlėje - kur buvo pašarvotas dėdė Juzė, gana greitai, kaip man pasirodė - gal kad buvo labai šalta žiemos diena - praėjo religinės apeigos; karstas o buvo uždengtas naminio audimo raštuota antklode - kapa. Taip ir nešamas prie kapo duobės. Šermenyse, kurie vyko kavinėje, ant ilgo stalo, padengto balta staltiese, per vidurį ištiestas platus juodas kaspinas - nuo vieno stalo galo iki kito, nutiestas iki pat grindų. Ant stalo tik duona ir druska, kiti patiekalai atnešami kiekvienam dalyviui - o jų buvo apie 20. Beveik kiekvienas tarė žodį apie velionį, vieni trumpiau, kiti gana plačiai, įdomiai. Įsiminiau Mamulio ir dėdės Juzės pusseserės iš tėvo, tai pat Juozo Jurgaičio, pusės - Julijos Budreiko (Mamulis vadindavo - Julytė) pasakojimą. Apie vaikystę, pirmojo karo metus evakuacijoje Petrograde, grįžimą Rygon - man viskas buvo nauja. Po to su Julyte dar pakalbėjome, vėliau apsikeitėme keliais laiškais.
Gaila, kad tada neaprašiau įspūdžių, Kaip minėjau, mano dienoraštyje - didelis laiko tarpas praleistas. Parašiau tik 1989 metų pabaigoje.

„Jau metai, kaip palaidojome Mamulį. Ji mirė1988 m. lapkričio 21 d. apie 8.30 v.

Negalėjau rašyti į dienoraštį visus šiuos metus - varžtai kažkokie širdį spaudė. Laukiau Mamulio mirties metinių, kaip kažkokios ribos, kuri padės, išlaisvins. O dabar guliu, sergu ir - galų gale - rašau...
Tiek visko buvo per tą laiką, kol nerašiau, tiek įvykių - Lietuvai atgimimas ir sąjūdis, mums - Mamulio mirtis, Eglutės ir Kristupo gimimas, Justo veikla, man - pensija, Dalios liga.
Išėjau į pensiją 1989 m. kovo 10 d. Nedirbu niekur, truputį verčiu, truputį padedu Eglutę auginti, daug dirbu sode - Pavilny.
Mamulis, Mamulis... Ilgas ir geras jos gyvenimas be galo altruistiška ir rami, nepaisant baisios ligos - plaučių vėžio - buvo ji paskutiniaisiais metais ir dienomis. Mirė ligoninėje. Atminty visiems laikams įstrigo paskutinė diena, kada mačiau Ją gyvą - palata, nutvieksta saulės, Ji - „Oi kaip gerai, kad atėjai, maniau, kad šiandien jau niekas neateis, o čia tu!"
Pašarvojimas - viską padarėme, kaip Ji norėjo, kremavimas Kaune, laidotuvės. Ir vis tiek man Ji gyva visą laiką, atrodo, kad užeisiu į Čiurlionio 16, į miegamą - ir rasiu Ją, pakalbėsime, pasiguosiu. Daug apie savo jaunystę Mamulis pasakojo pastaraisiais metais, tokių momentų, kokių niekada nėra pasakojusi. <...>
Labai daug kas pasikeitė per pastaruosius pusantrų metų. Sužinojome galybę šiurpių ir tragiškų dalykų. Skaudu dėl Tėčio. Koks Jis vis tik tvirtas ir optimistiškas buvo. Kiek jo vargšė širdelė turėjo pergyventi, ne be reikalo greičiausia paliego." <1989 m., liepos 24 d., penktadienis, 9.30>

Kas toliau? Toliau gyvenome. Be Tėčio. Be Mamulio.

Kaip visada, svarbiausių - plačiąja prasme - įvykių savo dienoraštyje neaprašiau. Ką aprašiau? Štai:

„Vėl dirbu ELTOje. Nūda. Žmonių santykiai ypač. Depolitizavome savo įstaigą, dabar priklausysime Žurnalistų sąjungos partinei organizacijai, kaip numatėme. Gal bus geriau ir veiksmingiau.

Justas - savarankiškos LKP sekretorius ideologijai. Tačiau kaip bus dabar? Tiesa, jis ir AT deputatas. Oi, sudėtinga!" <1990 m., kovo 14 d., trečiadienis, 02.13>

PADRIKI PRISIMINIMAI:

• Ką Mamulis skaitė? Ankstyvoje vaikystėje, Kauno laikotarpiu, aš jos knygas skaitančios neprisimenu. Tik laikraščius, žurnalus. Apskritai, prie rašomojo stalo arba fotelyje su knyga neprisimenu. Ir vėliau, kai jau gyvenau atskirai, buvau suaugusi ir tik užbėgdavau ryte pasimatyti, dažniausiai rasdavau ją sėdinčią lovoje, patogiai atsirėmusią, aukščiau pakeltomis kojomis - kad venos neužsikimštų - su storu žurnalu rankose. Bet tai jau Čiurlionio 16 buvo. „Inostrannaja literatūra", „Novyj mir", „Znamia"... Ir naujausios lietuvių rašytojų knygos. Patiko jai Avyžiaus romanai. Susidomėjusi skaitė V. Petkevičiaus „Paskutinį atgailos amžių", labai laukė tęsinio. Pasakojo, kad buvo susitikusi rašytoją ir prašė parašyti greičiau. „Nežadėjo..." Mano dukra Dalia prisiminė, kad skaitė ir apie jogos filosofiją - pasiskolinusi iš žento Juozo Budraičio. Vita apie Mamulį, manau, parašys (arba įrašys) daug daugiau.

• Ne kartą ėjome kartu į Akademinį dramos teatrą - Vita padėdavo Mamuliui susišukuoti - gi kasą ji nešiojo, apsirengti. Nebeatsimenu, kokie tai drabužiai Būdavo, regis, megstas kostiumas, midi sijonas su gražiu kiauraraščiu padalkose - gal primegsta, pailginta buvo. Net padažydavo Vita Mamulį, kuklų makiažą padarydavo. Buvome „Karaliuje Lyre" su Laimonu Lyro vaidmenyje, Bučienės pastatyme. Prisimenu, kaip tą kartą per pertraukas Mamulį aktyviai „šaudė" fotoaparatu A. Sutkus. O nuotraukų lyg ir nedavė... Kitąkart ėjome į Laimono 60-tųjų metinių jubiliejinį spektaklį - J. Marcinkevičiaus "Mažvydą". Ėjome pėsčiomis, kaip visada. Mamulis vaikščiojo gerai, tvirtai. Ne kartą su Mamuliu eidavome į teatrus, kai Tėčio jau nebebuvo su mumis... Visada ir į teatrą, ir po spektaklio savo kojelėmis... Atsimenu, kaip mano Vladekas stebėjosi: „Tavo mama eina kaip grenadierius."

• Keista dabar, kai aš pati vos paeinu, kaip Mamulis tvirtai vaikščiojo. Širdį, matyt, sveiką turėjo. Nesinori rašyti apie liūdnus dalykus, bet prisimenu, kaip jinai dalyvavo Vladeko tėvo laidotuvėse Olandų g. laidojimo rūmuose. Jau jai buvo 84 metai, kaip man dabar. Net nustebau tada. Tai buvo 1986-tieji, lapkričio 12 diena.

• Kai gyvenau K. Donelaičio gatvėje, Mamulis užeidavo kartais pas mus. Ir vis ne tuščiomis. Tai atneša melchiorinių pasidabruotų stalo įrankių dėžę, tai krištolinę vaisių vazą - kaip ir pakėlė, ji gi sunki? Gal jai atrodė, kad aš vargšiausia iš vaikų... Gal... O kartą atnešė K.Šimonio paveikslą „Senelė" - atrodo, taip buvo parašyta kitoje paveikslo pusėje. Paveikslas istorinis - dar Tėtis pasakojo, kad tai buvo pirmas tokio pobūdžio pirkinys jau persikėlus gyventi iš Rygos į Kauną - iš paties Šimonio, jo studijoje. Kuklus nedidelis paveikslėlis - eina susikūprinusi moterėlė, su skarele, pasiramstydama menka lazda... Bet tai ne viskas. 1944 m. dar nesibaigus karui, kada Tėtis atvažiavo į Kauną ir apėjo, apieškojo tą butą, kur mūsų šeima gyveno, tai rūsyje rado ant žemės sveikutėlį paveikslą - net stiklas nesudužęs - ir apdaužytą Vilniaus stalinį apvalų laikrodį. Kai Mamulis įteikė man „Senelę", tai pasakė: „Tu viena prisimeni, kur jis kabėjo mūsų bute Kaune..." Susijaudinom abi. Kada Čiurlionio galerijoje Kaune buvo rengiama Šimonio darbų paroda, man paskambino ir paprašė paskolinti paveikslą. Pasitariau su Mamuliu. Nutarėm paskolinti. Dar Vladekas nufotografavo ant spalvotos juostos. Žinau, kad buvo išleistas Šimonio kūrinių albumas, tai ten įrašyta prie „Senelės": „G. Vėbrienės nuosavybė". Pati nemačiau, draugės sakė. Paskui man ne kartą skambino ir siūlė parduoti Čiutlionio galerijai šį paveikslėlį, nes jis buvo vertingas ankstyvosios dailininko kūrybos pavyzdys. Pasitarusi su Mamuliu, taip ir padariau.

• 2018 m. balandžio pabaigoje mirė Birute Ona Boreišienė - ilgai gyveno, gegužę jai būtų suėję 90 metų. Ją pažinojau iš žurnalistų Senjorų klubo. B. Boreišienė gana ilgai dirbo žurnalo „Tarybinė moteris" vyriausia redaktore. Susipažinau su ja, kai ėmė interviu iš Mamulio - gal tai buvo 1982-aisiais, kai jai suėjo 80 metų. Tada ir Mamulį pamačiau kiek kitaip. Ypač mane nustebino - net suglumino - viena Mamulio mintis: kad vyro, šeimos Tėvo netektis svarbiau, skaudžiau, negu vaiko, sūnaus ar dukros netektis. Dabar net neatsimenu, ar tai buvo išsakyta interviu, ar pasakyta, kai kartu skaitėme tą žurnalą. Man ši mintis pasirodė vos ne šventvagiška. Toli gražu ne kiekviena moteris galėtų taip galvoti, taip pasakyti. Ir tikrai - tik ne aš.
• Turėjo Mamulis, kaip ji vadindavo, prietelkas. Prieš karą tai buvo , kaip jau rašiau, podė Abi - Albina Gaidukaitė-Grabauskienė, teta Tosė - Antanina Leimontaitė - draugės dar iš Rygos laikų.
Dar - Manka - Marija Kmitaitė-Juodelienė, jos sesuo Aldona Rapoportienė-Kunčienė. Bendravo ir su podės Abi seseria, tačiau neatsimenu tiksliai, rodos, Marija Gaidukaite. Jos visos buvo pažangietės, kairiųjų pžiūrų. Buvau maža, tada tikrai nesidomėjau tuo, nežinojau nieko. Jau daug vėliau paaiškėjo, kad Mamulis mano vaikiškame vežimėlyje - po manim - perveždavo slaptus leidinius, kad mano baltoje lovelėje taip pat slėpė uždraustą literatūrą.
O po karo nuolatinė mūsų šeimos viešnia buvo Liudo Giros našlė Bronė Girienė. Ateidavo ir P. Girdzijauskienė, A. Gricienė, Ambrazevičienė, K. Kimantaitė. Atsimenu, kaip kartą važiavome Mamuliui skirta taip vadinama vyriausybine mašina į Kauną pas senąją Geniušienę, Rimo Geniušo mamą. Su mumis važiavo Irena Žemaitytė-Geniušienė, marti, dailininkė. Regis, Savanorių (Kauno) prospekte stovėjo tas senas medinis, bet gražiai prižiūrėtas namelis. Svetingai mus priėmė, naminiu pyragu ir arbata pavaišino. Ir - kortų kompanija. Mamulis, kaip minėjau, mėgo pakortuoti - nieko sudėtingo, paprasčiausią „tūkstantį", Kingą, 66, nežinau, ką dar, aš nenusimanau ir nemėgstu kortų. Ir Vilniuje kartą per savaitę Mamulis išsiruošdavo susitikti su draugėmis arbatėlei ir kortoms.

• „Kaip lengvai, greitai Kazia lovos patalynę pakeičia - įmauna kaldrą į čecholą, pakrato už galų - ir tvarkoj..." Matyt, Mamuliui jau sunku buvo tvarkytis, kaip man dabar. O Kaziūnę, babos Onos Paleckienės duenją kažkada, kviesdavome, kol tik ji galėjo. Kazia gyvenimo pabaigoje globojo mūsų buvusį vairuotoją Leoną Indrašių (?), kuris sunkiai sirgo, nevaikščiojo. Paveldėjo jo mažą butą. Gal jau 10 m. kai ir Kazės nebėr. Dalyvavome su Vita jos laidotuvėse.

• „Žinai, o aš pas Pušinienę buvau. Senamiesty gyvena. Gražiai susitvarkius. Užuolaidos gražios..." O pas Mamulį dieninių užuolaidų nebuvo nuo Akmenų gatvės laikų - nereikėjo, namas atokiau nuo gatvės, aplink sodas, nors ir miesto vos ne centre - Čiurlionio 16. Apskritai, mama nemėgdavo visokių ten servetėlių, užklotėlių, patiesalėlių. Ir pati nedėvėjo jokios sintetikos, tik medvilnę, liną, vilną, šilką. Nemėgo auksinių papuošalų, daugiau sidabrą, labai mėgo gintarą, net masyvią gintarinę segę į kasą buvo užsisakiusi. Gintarinius papuošalus jai darydavo meistrė Babravičienė (vardu, regis, Janina), kuri buvo ir puiki mezgėja, net puošnius, ypatingo, sudėtingo rašto paltus mezgė.

• Kai Mamulis gulėjo specpoliklinikos ligoninėje, sužinojo, kad aukštu žemiau guli ir Mira Bordonaitė, A.Sniečkaus našlė. Paprašė manęs, kad palydėčiau pas ją. Nuėjome, kažkokio skanėsto nunešėme. Draugiškai pakalbėjo apie savo ligas. (Mamulis buvo 8 m. vyresnė už Mirą, išgyveno beveik 87 metus; Mira sulaukė 82-jų su puse, mirė 1992-siasis.)

• Dabar, kai esu Mamulio amžiaus, vis dažniau atsimenu, kokia išmintinga ji buvo. Be pamokymų. Tiesiog žmogiškai, moteriškai išmintinga. Bent aš ją taip priimu, taip atsimenu. O buvo laikas, kai vos ne smerkiau ją, kad ji nedirba, netarnauja kur nors, nešeimininkauja virtuvėje, kaip kitos mano draugių mamos...

• Nemažai sutikau per ilgą savo gyvenimą senosios kartos moterų, kurios buvo tik žmonos ir motinos, nedirbo, nešeimininkavo. Kažkada, kai buvau mergička, paauglė, man tai buvo nepriimtina - aš tai jau tokia nebūsiu, jokių tarnaičių, viską mokėsiu pati... Neišėjo. Dukros Rimos susilaukiau anksti, dar studente būdama - reikėjo padėjėjos. Ir vėliau, kol neatsirado pakankamai darželių, turėjau pagalbininkes. Dukra Dalia nuo 5 metukų jau lankė darželį, o aš iš kulinarinių knygų pradėjau kažką gaminti... Menu, miltinius blynus mane išmokė kepti antros eilės pusseserė Aldona Zagurskaitė-Kubilinskienė, kuri apsistodavo pas mus, kai atvažiuodavo į seminarus. O šernieną marinuoti mokė akademikas Matulis, kai važiavome traukiniu į Maskvą vienoje kupe...
• Mamulis iki paskutinių dienų domėjosi viskuo, kas vyksta Lietuvoje. O tais 1988-taisiais... Mamulis stebėjosi: „Kodėl sako, kad 1940-taisiais mitinguose dalyvavo daugiausiai žydai? Ne! Darbininkai, amatininkai..." Aš: "O Cilė, Mozelis, Meskupas, Didžiulis?" "Na, gražuolė Cilė juodom kasom... O Mozelis, šviesiaplaukis linksmuolis... Nei mes skyrėm, nei gilinomės - kas lietuvis, kas latvis, kas žydas - pažangiečiai..."
• Vis prisimenu, kaip kažkada dar prieš karą, Kaune, Parodos gatvės bute, svetainėje ginčijomės - visa šeima, net aš, visai mažiukė (gal 6 m.). Mat, brolis Vilnius labai norėjo pereiti iš humanitarinės, kaip tada sakydavo, į realinę gimnaziją. Jis svajojo apie aviaciją, darė planerius su prisukamais motoriukais, dalyvavo varžybose... Realinėje mokykloje buvo daugiau fizikos, taikomosios matematikos, kas domino brolį. O Tukulis ir Sigita buvo prieš jo perėjimą. Sakė, kad gal čia laikinas susidomėjimas, kad bendrosios žinios būtinos kiekvienam. Mes su Mamuliu entuziastingai palaikėme Vilnių. Apskritai, Sigita buvo greičiau Tėčio būdo, o Vilnius ir aš - Mamos. Staigesni, karštesni, gal labiau linkę pasikarščiuoti, surizikuoti, kaip parodė tolimesnis gyvenimas... O man visada, prisiminus šitą mūsų „diskusiją", graužia sąžinę - jei tada Vilnius nebūtų perėjęs į realinę, gal ir dabar jis būtų...
• Viskas. Taškas. Tegul tęsia kiti.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-31 11:54
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Aldona

2022-02-24 09:58

Puiku. Buvo labai įdomu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media