2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2022-01-03
 
Geruta Paleckytė su dukra Rima ir jos anūkais, 2018-06-02

Geruta Paleckytė su dukra Rima ir jos anūkais, 2018-06-02

Geruta Paleckytė



MAMULIS


Tęsinys. Pradžia 2021 07 04, 2021 07 21, 2021 08 14, 2021 10 03, 2021 11 09, 2021 11 17, 2021 12 07

 


Mėgdavo Mamulis išsiruošti į teatrą, labai mėgo sporto renginius, ypač krepšinį. Kol nebuvo televizijos, o aš dar buvau mergička, dažnokai eidavome į „Žalgirio" stadioną „žiūrėti Stonkaus ir Laurytėno"... O kai atsirado TV, tai nė vienų krepšinio ar ledo rutulio rungtynių, regis, nepraleisdavo. Tiesa, aš gyvenau atskirai, bet dažnokai užeidavau - kaip dabar matau Mamulį, sėdinčią giliame fotelyje ir net kojom makalojančią iš azarto, kai rungtynės vyko.

 

 

 

O tada... Dienoraštyje, kurį vėl rašiau, tik labai jau nenuosekliai: buvo ir taip, kad tik kartą per metus parašydavau:
„Štai ir vėl po pusantrų metų pertraukos rašau.
Daug gero pasaulyje. Ir gyventi vis tiek gera. Nors man dabar taip nesaldu, kad, turbūt, dėl to ir nerašiau. Iš blogumo.
Taigi, atsidūriau „у разбитого корыта". Nebeturiu nei vyro, nei vaikų, nei darbo. <...>
Nenoriu kompromisų. Pavargau nuo jų. Noriu tikro. Anūkai - tai tikra. Tėvai - taip pat. Noriu bendrauti su jais. Serga abu mano tėvukai. Gerieji mano. Kaip daug jie man davė ir duoda, kaip daug jie man reiškia." <1978 m. rugsėjo 30 d. 23.20 v.>
Ir vėl - mano dienoraštyje „duobė" - tame pačiame puslapyje - po dvejų metų:

 

 

„Labai retai berašau. Nes kai labai blogai - rašyti negaliu, kai viskas vidutiniškai - nėra ko, kai negerai - nesinori kartotis. Daug laiko nutekėjo. Daug kas įvyko.
1980 metų 26 dieną, šeštadienį, 17 valandą 30 minučių netekome Tėčio, Dieduko. Netikėtai, staiga, nelauktai. „Dievų siųsta mirtis" - sako medikai. Protu suvokiu. O jausmais - skausmas, nuoskauda, neviltis. Sunku apie tai galvoti, sunku rašyti. Ranka nekilo. Ir užsimiršti tik trumpam, ir netikiu iki šiol, nors jau šeštas mėnuo eina nuo tos dienos. Gal kada vėliau parašysiu, ką žinau apie tai.
Mamuliui labai blogai. Sunkiau dešimteriopai. Bijome dėl jos. Vakar grįžo iš Druskininkų - ne, užvakar. Lyg ir geriau jai, bent atrodo aprimusi ir pailsėjusi. Aš labai su ja draugauju, bet esu toliau, visas rūpestis tenka Sigitos šeimai.
Mirė Laimono mama. Gegužės 19 dieną. Ji jau 16 metų buvo paralyžiuota, pastaruosius 4 - nevaikščiojo, nesikėlė, beveik nekalbėjo. Ir vis tiek - skausmas.
O vakar ištekėjo Sigutė. Ji dabar Staškevičienė, Vytauto Staškevičiaus žmona. <...>
Rimutė prieš savaitę gavo Universiteto baigimo diplomą. Bus mokytoja, atrodo, Šeškynės naujoje mokykloje. (O yra - 34-joje, Lazdynuose.)" <1980 m. liepos 4 d. 20. 20 v.>

 

 

Kaip dabar prisimenu, Mamulis man pasakojo apie paskutiniąsias valandas su Tėčiu, kuris tada po širdies priepuolio gulėjo specligoninėje. Siautė gripas, lankyti ligonius buvo uždrausta, bet jai, aišku, leido. Kasdien važiuodavo - ir tą dieną apie pietų metą buvo. Sakė man: „Pavalgė noriai, padėjau nusiprausti, apiploviau, nušluosčiau... Tukulis atsilošė, sako, kaip gerai dabar, kaip gerai, kad Tu čia, Gene... Užsnūdo... Išėjau."
Ir kai Sigitai paskambino iš ligoninės, pranešė apie Tėčio mirtį, ir Sigita pasakė apie tai Mamuliui, ta vos ne su kumščiais puolė: „Ne, ne, aš gi ką tik ten buvau, ne..."
Po to buvo baisios, slogios dienos.
Kadangi buvau dirbusi radijuje, gerai žinojau nekrologų „virtuvę" - būtinai derinti su Maskva. O čia šeštadienis - tai reiškia, kad derins pirmadienį, praneš spaudoje antradienį. Per radiją ir TV taip pat negalima pranešti, kol nesuderinta.
Justas tada dirbo ir su šeima gyveno Berlyne. Jam, aišku, pranešė Sigita. Atvyko visa šeima į laidotuves.
O mes visi susibūrę Čiurlionio, 16 - juo labiau, kad sausio 27 dieną - Mamulio gimtadienis. Jai sueina 78 metai. Laikosi mama labai gerai - susikaupusi, iš pažiūros rami, santūri.
Tokia buvo ir visą tą metą - per laidotuves ir kuklius šermenis mažoje viešbučio „Draugystė" salytėje.
Nesinori apie tai.

 

Vėl dienoraštis: „Mamuliui greit 80 metų - sausio 27 d. O sausio 26-ją - jau du metai, kaip nebėra Tėčio. Mamulis puiki, kantri. Sunku jai. Vienas džiaugsmas - mažosios Justinos - metukų Berlyne - Paleckytė ir 2 metų Vilniuje - Budraitytė." <1981 m. gruodžio 24 d. 23.40 v.>

„Buvau vakar su Mamuliu „Karaliaus Lyro" premjeroje. Laimonas - Lyras. Labai laukiau, bijojau - nenuvylė. Dar ir dėl to esu laiminga. Šventė man vakar buvo." <1983 m. kovo 27d., sekmadienis, 23.12 v.>

„Labai norėčiau nuvažiuoti pailsėti į Turniškes - viena, gal tik su Mamuliu. Dirbsiu, bet bent ryte ir vakare pabūsiu miške, ramiai ir maloniai Kviečiau Arį, bet..." <1983 m. liepos 25 d., pirmadienis, 23.20 V.>

„Vakar buvau po darbo kapinėse. Ne viena ir ne su šeima - su ... Ten sutikau Rimulę su vaikais. Mačiau Mamulį su visa šeimyna - Justo, Vitos. (Nei neparašiau, kad didžiulis įvykis mūsų šeimoje - Justas su šeima suvisai grįžo <...>) Nepriėjau, nesupažindinau - išsigandau? „Я не люблю себя, когда я трушу..." <1983 m. lapkričio 2 d., trečiadienis, 6.10 v.>

 

Tais metais, 1983-čiaisiais, man suėjo 50 metų. Ir bijojau, ir laukiau tos datos. Dienoraštyje tai kaip ir nieko neliko apie ją: „Štai jau po visų jubiliejų. Praėjo blankokai - ir darbe, ir namuose. Ario nebuvo. Na, praėjo ir tiek." <1983 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis, 11.15>
Viskas atsispindėjo nuotraukose, ypač ELTOS „balius", ir ne tik „linksmoji" dalis - sveikino mane didžiojoje ELTOS salėje, sėdėjau PREZIDIUME su VADAIS, daug buvo bučinių, kalbų ir gėlių, mat, aš dar profsąjungos pirmininkė buvau, ne tik Išleidimo rusų kalba skyriaus vadovė... Bet ne tai svarbiausia.
Rytdieną po to jubiliejaus mano kolegė ir draugė Bronė Kondratovič , ELTOs fotokorespondentė, įteikė man pluoštą nuotraukų. Aišku, po darbo aš užėjau pas Mamulį į Čiurlionio g. Ji, vartydama nuotraukas, komentuoja: „O, pas jus yra simpatiškų veidų!" Ir rodo į Vladeką... Kaip nudžiugau! Gi apie Vincuką, mano didžiąją mokyklinę meilę, kadaise sakė „Kur tu tą grožį matai?", dėl Ario vos ne baisėjosi: „Neįsivaizduoju, kaip tu su juo viena lieki?.." Pagalvojau tada, kad ir man labai simpatingas šito Vladeko veidas...

 

Pacituosiu dar iš tų dienų savo dienoraščio: „Štai ir Naujieji. Gerai? Nežinau. Kokie jie bus? Praėjusieji, 1983-ji, man buvo geri, dosnūs. <...> Naujus metus sutikome pas Mamulį, tiksliau, pas Budraičius. Justas su berniukais pabuvo iki 23.30 (Laimutė buvo namuose - Tina sirguliuoja), po to išvažiavo į Nekrošiaus sūnaus vestuves, kurios vyko Kompozitorių miestelyje. Likome devyniese - Mamulis, Sigita, Laimonas, Rūta, Vita, Juozas, Martynas (Justulė jau miegojo) ir mes su Dalia. Ji tai buvo stebėtinai linksma, padėjo Vitai stalą parengti. <...> Tiesiog džiaugiausi. Visi buvo tokie geri, tokie dėmesingi vieni kitiems." Ir toliau tą pačią dieną: „Buvome su Dalia pas Justą su Laimute. Visi susirinko - Mamulis, trys Noreikos (Sigita, Laimonas, Rūta), keturi Budraičiai ir penki Paleckiai - viso 16 - dar Vytenis buvo. Labai buvo smagu. <1984 m. sausio 1-mą d., sekmadienis, 9.30>

Dar gabaliukas dienoraščio „Vakar Tėčiui būtų suėję 85 metai. Buvome visi kapinėse, paskui pas Mamulį, tiksliau - pas Sigitą. Labai gera irgi, kad taip vieningai susirinkome. Iš 24 žmonių, kurie dabar mūsų šeimoje, nebuvo 5 - Rūta ligoninėje, Laimonas buvo užimtas „Karaliuje Lyre", Vaiva (Jono žmona) turėjo eiti pagloboti savo bobutę, Ario ir Alvydo nebuvo, aišku." <1984, sausio 23 d., pirmadienis, 23.50>

„27 d. pažymėjome Mamulio 82-asias gimimo metines. Susirinkome net 22 žmonės - visi savi. Vaiva, Jono žmona, pirmą kartą dalyvavo. Tik ir nedalyvavo Rūta (ligoninėje), Alvydas ir Aris - dėl žinomų priežasčių. Beje, Aris pasveikino Mamulį penktadienio rytą - atnešė 10 puikių gvazdikų. Gražu iš jo pusės. <1984 m., sausio 30 d., pirmadienis,0.05>

 

Tais metais gyvenau „tarp dviejų ugnių". Jau buvo mano gyvenime Vladekas. Su Ariu niekaip nepavykdavo susitarti dėl tolimesnio gyvenimo - tai grįždavo į Donelaičio 18-6, tai dingdavo. Prašiau skyrybų - niekaip. Sigita su juo kalbėjo - tas pats. Pas jo viršininką buvau, akademiką Jurą Poželą. Tai gal ir padėjo. Tada rašiau: „Padėtis dviprasmiška, nes Aris irgi yra. Nuo 6 iki 13 balandžio nebuvo, po to grįžo. Dėl skyrybų nieko nedaro, pažadėjo retoriškai tik. O aš labai norėčiau apsieiti be teismo." <1984 m., balandžio 20 d., penktadienis, 8.14>
Džiaugiausi, kad Mamulis mano pusėje. Kai pasakiau, kad norėčiau supažindinti Vladeką su mūsų šeima, pratarė: „Nu atsivesk, tik pasakyk, kad man rankos nebučiuotų, jie mėgsta..."
„Buvome pas Sigitą gimimo dienoje užvakar, visiems Vladeką pristačiau. Man buvo smagu, kad jis susipažino su Justu, su Mamuliu, su visais. Ir jam, aišku, palengvėjo - oficialiai pristatytas. Tai jau gerai, nes kada bus pabaiga mūsų peripetijų - neįsivaizduoju." <1984 m., balandžio 22 d., sekmadienis, 15.00>
Tačiau vis tik birželio pabaigoje išsiskyrėme per teismą, po to ilgai negavau išrašo iš teismo bylos, kad galėčiau tvarkytis toliau, keisti dokumentus. „Aš rugpjūčio 7 d. apiforminau skyrybas. Jau turiu naują pasą Paleckytės pavarde. Likimo ironija - 29 metai be vienos dienos, kai mes apsivedėm suėjo tą dieną. Į biurą nesusitarę atėjome su Ariu vieną dieną ir vieną valandą. <1984 m., rugsėjo 23 d., sekmadienis, 22.55> (Paaiškinsiu: ištekėjau už Ario 1955 m. rugpjūčio 8 d., o dokumentus po skyrybų gavau 1984 m. rugpjūčio 7 d. - ateinu į ZAKSo dokumentų skyrių - Aristidas sėdi ir anketą pildo...)

 

 

Dažnai aplankydavau Mamulį, džiaugiausi, kad ji lyg ir neblogai laikosi, atsigavo, pasitaisė. Kukliai paminėjome Genovaitės ir Justo Paleckių - mūsų mielųjų tėvelių - vedybų 60-tasias metines 1984 m. liepos 20 dieną.
Ir vėl - mano epopėja: „Kaip seniai nerašiau! Kiek visko įvyko per šitą laiką! Svarbiausia - mes jau teisėti vyras ir žmona . Dokumentus padavėme sausio 22 d., tą dieną, kai prieš 4 metus mes susipažinome, mums labai lemtingą ir atmintiną dieną - Tėčio gimimo dieną. Paskui mane išsiuntė į Maskvą mokytis displėjais. Gyvenau pas Anastasiją Grigorjevną Černiachovskają. O grįžau - susirgau, ilgokai sirgau gripu. Visas vasaris man iškrito. Vasario 28 d. buvo mūsų vestuvės. Liudininkai buvo Renė Marinskaitė ir Arnas Norvaiša iš ELTOS. Labai norėjome, kad būtų Juozas (Budraitis), bet paskutinį momentą pakeitė spektaklį - ir jis negalėjo. Labai jaudinomės, gal ir ne viskas sklandžiai praėjo, bet nieko. Paminėjome labai kukliai „Draugystės" restorane. Buvo liudininkai, Dalia ir Vita - ir mes. Su Vlado tėvais pažymėjome šeštadienį, kovo 1 d."
Tą pačią dieną rašiau: „Balandžio 15 d. būtų buvę 60 metų Vilniui. Sekmadienį paminėjome su pionieriais kapinėse, prie Jo paminklo. Labai buvo graudu ir sunku. Antradienį laikraštyje („Kom. tiesoje") buvo didelis straipsnis su nuotrauka. Gerai, kad buvo. Mamulis gerai laikėsi. Dabar reikia parašyti padėkos laišką 34-tai mokyklai, Mamulis nori." <1985 m., balandžio 19 d., penktadienis, 0. 20>

 

Bus daugiau

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-03 15:01
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media