2022 m. liepos 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-11-17
 
Keturios kartos, 2016 metų vasara, Pavilnys

Keturios kartos, 2016 metų vasara, Pavilnys

Geruta Paleckytė

 

 

MAMULIS


Tęsinys. Pradžia 2021 07 04, 2021 07 21, 2021 08 14, 2021 10 03, 2021 11 09

 


Apskritai, su Mamuliu gana dažnai lankydavomės stadione - krepšinio, futbolo rungtynėse. Ypač mėgo Mamulis krepšinį. Pasakodavo, kokia stipri buvo Lietuvos komanda prieš karą - apie dvimetrinį „milžiną" Praną Lubiną ir kitus. O mūsų laikų komandoje jai labiausiai patikdavo krepšininkas Justinas Lagunavičius.
Kartą, prisiminusi, kaip Mamulis mane, mažiukę, dar Kaune, Parodos gatvės bute, išmokė skaityti, pabandžiau pabūti tokia „mokytoja" savo jaunesniajai sesutei: „Ką tik mokiau Vitą skaityti. Skaitė iš kalendoriaus. Ji dar ne visas raides pažįsta, bet tas, kurių ji nepažįsta, aš pasakau. Kalendoriuje daviau jai skaityti mėnesių pavadinimus, tai ji pusę perskaito, o toliau spėja. Paskui paėmiau vadovėlį, liepiau skaityti. Vargais negalais perskaitė „Darvinizmo", o paskui tik paskaitė „pag..." ir nudžiugus sušuko: „Pagalys, pagalys!". Na ir juokiausi! "Darvinizmo pagalys"! <1951 gegužės 8 d. Antradienis, 19.55 val.>
Po kelių dienų rašiau: "Po treniruotės mes su Dana dar pavaikščiojome. Labai gražu lauke, nesinori eiti namo. Nuėjom iki Žvėryno tilto, pažiūrėjom į Nerį, kaip visada. Jau tiek mes būnam prie Neries, tiek kartų ja yrėmės, o tik daugiau ji mums patinka. Paskui nuėjom į Žvėryną. Ten gerai, visai tylu, gatvės žalios, namukai tokie gražūs. Ir saulė šiandien taip gražiai leidosi, kai ėjom iš treniruotės, tai ji jau buvo žemai, ir per upę ėjo saulės takelis, kaip Palangoj per jūrą. Po to, kai saulė nusileido, tai danguje lyg degė kažkas. Gražu, kada dangus toj vietoj, kur nusileido saulė, rausvai gelsvas, ugninis, toliau vis tamsesnis, tamsesnis, o virš galvos jau tamsiai, beveik pilkai melsvas. Vaikščiojom po Žvėryną ir gėrėjomės dangumi. Beveik nekalbėjom. Kai taip gerai, nesinori kalbėti. Kada grįžome per Gedimino gatvę, sutikome Vincą su Ryčiu. Paklausėm, kokie rungtynių rezultatai, pradėjo Vincas pasakoti, kaip ten viskas buvo. Priėjo Bronius, stovėjom ir kalbėjom apie futbolą, irklavimą. <...>
Mamulis šiandien guli, susimušė akį. O aš dar nevisai jos klausau. Iš viso, kas per kvailystė! Visai blogai elgiuosi su visais namiškiais, dar blogiau, negu svetima. Teisingai Mama sako, kad nereikia taip, reikia jausti, kad aš gyvenu ne viena. O tai ateinu, išeinu kada noriu, tupiu savo kambaryje, kai namie būnu. Namie gi būnu visai mažai. Ir kodėl aš niekad neparašau apie Mamulį, Tukulį, vaikus, Sigitą? <...> Kiek galėčiau parašyti apie Tutkį. Gi jis dabar tiek skaito! O aš labai mažai juos pažįstu, Tutkį ir Tadą. Nepasiteirauju, kaip jiems ten mokykloje sekasi, nepaklausiu apie jų draugus." <1951 m. gegužės 13 d. Sekmadienis, 23.30 val.>
Tą vasarą rašiau į dienoraštį: „Vienas labai nemalonus dalykas - miršta Tukulio mama. <...> Šiandien atėjo iš tų senelių namų, kur ji yra, pasakė apie tai. Tukulis su Mamuliu buvo pas ją." <1951 m. birželio 21 d. Ketvirtadienis, 22.27 val.> „Babytę jau palaidojom, tose pačiose kapinėse, kur yra palaidotas ir Vidos tėvelis. /Mano klasės draugės Vidos Lapšytės-Laurušienės, nušautas „miškinių"./ Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Tik ji man artimesnė pasidarė." <1951 m. birželio 22 d. Penktadienis, 22.20 val.>

 

 

Mes jau paskutinėje - 11 klasėje. Jau beveik suaugusios, surimtėjusios - abitūra. Ir namie santykiai kitokie. „Sekmadienį papasakojau Mamai viską, viską apie Vincą ir apie visus. Ir apie Aristidą, ir Alfuką, ir Arūną, ir Vaitulką, ir Ryską. Kalbėjom apie tai, kaip Mama buvo jauna, kaip jai būdavo. Gerai, kada galima taip su Mama..." <1951 m. spalio 9 d. Antradienis, 9.32 val.>
Dar gabaliukas dienoraščio: „Mamulis pati serga. Štai kai susergam mes, tai tuoj gydytojų įvairių pakviečia, gydo, o kai pati susirgo, tai ir pusiau vaikšto, ir gydytojo jokio nekviečia. O man taip norisi ką nors gero jai dabar padaryti. Bet, aišku, tik supykdyčiau, kad ir nenorėdama. Kartais taip norisi prieiti prie Mamos, prisiglausti, apkabinti. Bet mes taip neįpratę su Mama. Ot Tukulį tai man nekeista pabučiuoti. O Mama - griežtas žmogus." <1951 m. vasario 28 d. Ketvirtadienis, 17. 53 val.>
Mama - griežtas žmogus... Ypač prie stalo. Kiek save prisimenu, valgydavome kukliai, jokių lašinių, riebios mėsos, kažkokių įmantrybių. Dar ankstyvoj vaikystėj, Kaune, Parodos gatvėje ant apvalaus stalo tamsokame valgomajame, kuris kartu buvo ir Tėčio kabinetas, vidury būtinai - fajansinis sriubos indas su dangčiu, Mamulis įpila mums, vaikams (Tėtis retokai su mumis pietaudavo) po samtį daržovių sriubos, dažnai pieniškos. Suvalgyti būtina. Vilnius apetitu nesiskundė, Sigita - paklusni dukra, o aš su ožiukais ir ašarėlėmis... (Po ketvirčio amžiaus lygiai tokia pat situacija Mamulio ir Dieduko namuose vyko prie stalo mano dukrai Daliai.) Antras patiekalas dažniausiai kotletėlis su daržovių garnyru - kalafiorai, špinatai, vasarą - šviežios salotos, agurkas, pomidoras. Desertui - kompotėlis. Mama labai mėgdavo kepenėles, o Tėtis - koldūnus.
Vėliau, Prezidentūroje, keletą kartų pradžioje valgėme prašmatniai, kaip Mama apibūdino, bet paskui, kai virtuvėje atsirado Onutė Raudzevičienė, mūsų meniu tapo įprastas. Pusryčiai - buterbrodai ar virtas kiaušinis, duona juoda, „vaikiška" kava su pienu. Pietūs įvairesni, nes Onutė, dirbusi „Metropolyje" norėjo ir mokėjo pasirodyti, ypač skanūs buvo jos desertai.
O paskui buvo karas, apie tai jau rašiau. Maskvoje, nuo 1943 m. rudens, su maistu jau buvo visai gerai.
Kai grįžome į Lietuvą - į Vilnių ir gyvenome Skapo gatvėje, atsimenu, kad Onutė su vairuotoju Jonu Abeltiniu ir jo simpatiška žmona apsipirkdavo Halėje, nes parduotuvių kaip ir nebuvo, tik kažkokie kioskeliai. Persikėlus į Akmenų gatvę daug ką užsiaugindavome patys, net vištas laikėme. Vėliau atsirado parduotuvės, turgūs. Tačiau maitinomės vis tiek Mamulio skoniu ir tvarka - pavalgius lėkštė turi būti tuščia. Jokių cepelinų (jų niekas ir nemėgo), šašlykų. Tėtis kartais pareikalaudavo: „Duokit lašinių!" Aišku, gaudavo. Bet Mamulis papriekaištaudavo: „Nu, Jukul..." Pusryčiams kartais prie stalo sėsdavo ir adjutantai (taip tada vadinome apsaugininkus). Jiems, jauniems vyrams, mūsų sumuštinių ir kavutės, kaip po daugelio metų man prisipažino Lionginas Liagas, buvo permažai...
Per šventes tai mūsų Onutė paruošdavo nepaprastai skanių ir gražių patiekalų, mokėjo gražiai serviruoti. Kažkokių ypatingų indų neturėjome, nerūpėjo tai nei Mamuliui, nei Tėčiui. O gal tai man nerūpėjo, nes Vita, jaunesnioji sesė, prisimena pobūvį su oficiantėmis baltomis karūnėlėmis ir prijuostėlėmis - gal jau aš tada buvau ištekėjusi ir gyvenau atskirai? Bet aš tokio įvykio neprisimenu. Nelabai man rūpėjo ir produktų tiekimas - girdėjau Onutė minint kažkokį bukietą - gal bufetą?
Dar iš dienoraščio: „Buvo atėjusi Onutė, paprašė manęs ant torto parašyti SVEIKINU SU KOVO 8 d. Parašiau. Mamulis su Tukuliu ruošiasi į Maskvą. Dabar jie išėjo į Gogolio minėjimą. Ryt išvažiuoja." <1952 m. kovo 3 d. Pirmadienis, 20.18 val.> Kaip suprantu, tą šventinį tortą tėvai vežė į Maskvą, gal Sigitai ir jos draugams gitisiečiams. O mes likome, kaip dažnai, laukti. „Skambino iš Maskvos Sigita su Tukuliu. Kalbėjau mažai. <...> Namie būnu su vaikais ir padedu jiems, ir su Vita pasimokau, ir su Onute pasikalbu. <...> Dabar reikia nueiti su vaikais ir Onute, Olesia ir Kaze išgerti vyno moters dienos proga. Bus linksmiau." <1952 m. kovo 8 d. Šeštadienis, 19.40 val.>
Kaip taisyklė, kai išvažiuodavo tėvai, kas nors iš vaikų ar namiškių susirgdavo. „Greičiau jau grįžtų Mamulis su Tukuliu! Tuoj bus geriau visiems. Ir sveikesnė tuoj būsiu. <1952 m. kovo 12 d. Trečiadienis, 10.32 val.> Ir tą pačią dieną „Grįžo Mama! Puiku, oi kaip gerai!" <23.21 val.>

 

 

Tai taip - punktyru šokinėjant per mano dienoraščio sąsiuvinių puslapius... Daugiau apie save, negu apie mūsų Mamą, mūsų Mamulį... Bet taip gera prisiminti, jausmais pabuvoti tuose seniai, seniai praėjusiuose metuose, kad ir toliau - iš dienoraščio sąsiuvinio Nr 9.
„Man metiniam visi penketai. Mama sako: „Ar ne per protekciją?" Oi, oi. Bus dar daug tokių įtarimų, ypač tada, jei gausiu medalį. Reikia stengtis, kad pati sau negalėčiau to prikišti. Dabar sau priekaištauju, kad nedirbau pernai ir anksčiau, neužtenkamai dirbau šiemet. O žinot - žinau neblogiau už Lili ir Dadą. Nemanau, kad to pakanka." <1952 m. gegužės 15 d. Ketvirtadienis, 14.34>
„Vaikams egzaminai sekėsi gerai. Tutka iš aritmetikos rašomojo gavo 5, Tadas 4. Abu patenkinti. O aš už Tadką tai bijojau, labai bijojau. Dabar gi taip gerai išėjo. Jis gi pats labai nenori parodyti, kad ir jam gerai, kad jis irgi džiaugiasi, bet iš akių matyti. <...> Reikia įtikinti jį, kad jis gabus, kad jis gali ne mažiau už Tutką. <...> Kiek jis namie padeda, kaip dabar prieš kiekvieną egzaminą puošia klasę, neša gėlių." <1952 m. gegužės 22 d. Ketvirtadienis, 9. 44>

 

 

Artėjo abitūros egzaminai ir mums - mūsų išdykusiai, bet draugiškai klasei. Dabar, kai po mokyklos baigimo praėjo beveik 65 metai, o mes kasmet renkamės į klasės susitikimus - tiesa, jau toli gražu ne visos (kažikurių jau nėr, kitos nepalaiko ryšio) - tikrai galiu patvirtinti, kad susitinkam tartum sesės.
O laikėme net 10 egzaminų. Išvardinsiu. 1. Lietuvių raštu. 2. Lietuvių žodžiu. 3. Rusų raštu. 4. Rusų žodžiu. 5. Anglų žodžiu. 6. Trigonometrija-geometrija raštu. 7. Algebra raštu. 8. Istorija žodžiu. 9. Chemija žodžiu. 10. Fizika žodžiu.
Ruošėmės šitam „barjerui" keturios: Dana Korlaitė, Dana Skabaitė, Nina Koreivaitė ir aš. Kodėl? Norėjosi, kad baigtume mokyklą kuo geriau, o šios mano klasiokės, mano draugės, mokėsi vidutiniškai.
Mamulis pritarė šiam mūsų sumanymui ir leido rinktis ir pas mus, ir draugių namuose.
Kadangi rašomajam lig ir ruoštis nereikia - ką jau išmokai per visus 11 metų, tą ir parašysi - nutarėme ruoštis antram egzaminui - lietuvių žodžiu. Čia jau konkretu. Yra bilietai, klausimas iš literatūros ir klausimas iš gramatikos. Sutarėme važiuoti kelioms dienoms į Trakus, pas Niną. Aišku, bilietus kartojome, bet man svarbiausia buvo, kad paprasta valtele paplaukiojome po Galvės ežerą, palaipiojome po pilies griuvėsius (tada Trakų pilis dar nebuvo atstatyta). Gyvai prisimenu ir dabar tas dienas Koreivų šeimynoje.
Taip egzaminas po egzamino išlaikėme visus.
Labai pykau ir sielojausi, kai Dana Skabaitė iš chemijos gavo trejetą. „Negera ir kartu ant širdies, kai ruošiesi su Dana S. tai chemijai, sąžiningai, gerai ruošiesi, trauki iš jos viską, ką gali, o ji gauna trejetą. Apie save aš jau negalvoju per egzaminą." <1952 m. Birželio 22 d. Sekmadienis. 15.30.>
„Kaip aš taip neradau laiko parašyti šiandien, kada man buvo gera, labai labai gera? Aš ėjau gatvėmis ir visi žmonės man atrodė labai gražūs. Būna taip, kad linksma be jokios priežasties. Man šiandien buvo toks jausmas. Bet gera dėl to, kad viskas baigta. Mokykla baigta." <1952 m. Birželio 25 d. 02. 10>
O apie išleistuves mano dienoraštyje - nieko, nė vieno žodžio. Dėl to, kad buvo blogai. Kai paskelbė, kad aš viena gavau aukso medalį - sidabro medalių buvo penki - sustingau. Susitvardžiau, Iš Mamulio rankų gavau atestatą - ji buvo tėvų komiteto pirmininkė (medalius mums įteikė mokykloje po pusmečio, per kitos laidos šimtadienį). O paskui sėdėjau mūsų buvusioj klasėj ant palangės ir verkiau. Labai buvo apmaudu. Aišku, aš mokiausi, stengiausi, norėjau, kaip ir Sigita, baigti medaliu, bet niekada negalvojau, kad man vienai tas auksinis... Sigitos klasėje jos visos keturios gavo auksinius medalius. Pagaliau, ne tai svarbu... Suvokiau jau tikrai, kad beveik visų kitų mūsų klasės medalisčių tėvai išvežti arba suimti, arba dingę be žinios... Nesijaučiau geriausia. Būčiau įvertinta sidabriniam medaliui - džiaugčiausi. Turėjau žinių, tie mano abitūros penketai tikrai užtarnauti, bet... kodėl mane taip išskyrė?
Tokie laikai buvo, tokia politika. Ir buvo liūdna ir pikta.

 

 

Su Mamuliu ir Tukuliu nekalbėjau ta tema - apie mano „auksą" - tik su Sigita.
Tie 1952-ieji mūsų šeimai buvo išskirtini. Užsiėmusi abitūros egzaminais, irklavimu ir savo meilėm, aš nelabai ir žinojau, kokie tamsūs debesys kaupėsi virš Tėčio galvos. Tada viešai apie tai nebuvo kalbama. Su Mamuliu ir Sigita, be abejonės, Tėtis dalinosi, bet mes, jaunesnieji vaikai, žinojome tik tiek, kad tėčiui „buvo sunku", kaip rašiau tada savo dienoraštyje. Po daugelio metų, jau šiais laikais, sužinojau apie nelemtą Tėčiui partijos plenumą, suvažiavimą. Tada žinojau tik, kad mūsų šeimos padėtis gali staigiai pasikeisti ir net norėjau to, ketinau dirbti ir mokytis vakariniame Universiteto skyriuje. Mamulis, kaip visada, laikėsi santūriai, nei skundėsi, nei guodėsi, nei džiaugėsi - kai, laimei, debesys praslinko...
1952-ieji mūsų šeimai buvo išskirtiniai dar ir todėl, kad mūsų mažiausioji - Vita, ruošėsi į pirmą S. Nėries mokyklos klasę, Justukas ir Tadukas, baigę pradžios mokyklą Aguonų gatvėje, į S.Nėries mokyklos penktą klasę, aš - į VVU filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros pirmą kursą, o Sigita, gavusi Maskvos M. Lomonosovo universiteto diplomą - į aspirantūrą, studijuoti istoriją giliau.
Rugsėjo 1-osios ankstų rytą visi nusifotografavome prie namų.
(Tada nežinojau, kad Tėtis prieš kelias dienas jau buvo parašęs laišką A. Sniečkui, nebeapsikentęs kaltinimų. Kiek daug tada nežinojau...)
Mamulis - tada jai buvo suėję 50 metų, ji buvo sportiška, jaunatviška, aktyvi. Manau, sąmoningai niekada nestojo į partiją - aišku, į komunistų - partija tai buvo viena. Nežinau, kaip Sigita, bet aš niekada nediskutavau su ja ta tema, nei tada, nei vėliau. Tik jau po daugelio metų, kai iškilo naujasis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pastatas Lenino prospekte ir A. Barkauskas pakvietė Mamulį, kaip buvusią Liaudies seimo deputatę, apžiūrėti pastato, ji paprašė manęs, kad palydėčiau ją. Nuėjome, mus gražiai priėmė, aprodė viską, savo kabinete pavaišino arbata, įteikė Mamuliui, kiek atsimenu, Lietuvos moterų suvažiavimo suvenyrą - gražią odinę delninę tašytę - tada tokio tipo moteriški rankinukai buvo madingi - su letuviškais raštais... Pakeliui į namus - ėjome, kaip visada po spektaklio ar filmo, pėsčiomis - buvo pokalbis ta tema, apie partiją. Mamulis santūriai pasakė, kad jaunystėje daug ką įsivaizdavo kitaip. Ir kad gerai, kad ji nepartinė.
Tai štai kokios mintys kyla, prisiminus 1952-uosius.
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-11-17 13:42
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Aurimas Kazlauskas

2021-12-07 11:15

Daug naujų faktų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media