2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-11-09
 
Gerutai Paleckytei - 80 metų sukaktis. Susirinko šeima

Gerutai Paleckytei - 80 metų sukaktis. Susirinko šeima

Geruta Paleckytė

 

MAMULIS

 

Tęsinys. Pradžia 2021 07 04, 2021 07 21, 2021 08 14, 2021 10 03

 


Buvau užsispyrusi, atžagari mergička - Mamulis turėjo bėdos su tokia dukra. Man tada atrodė, kad tai Mamulio labai keistas ir nelygus būdas. „Aš tokia nenorėčiau būti. Nejaugi aš kabinsiuos prie savo vaikų dėl kažkurių smulkmenų, darysiu kvailus išsišokimus ir t. t.?" O paraštėse komentaras: „Tai aš darau kvailus išsišokimus." <1949 03 28>.
Štai scenelė iš mano dienoraščio Nr 2:
„Čia sėdi Tukulis, skutasi barzdą. Tutka ruošia pamokas. Vitelė su Mamuliu kalbasi.
Šiandien Tutka vaidino savo mokykloj. Jis buvo būgnininkas kažkokiam vaidinime „Vilniaus muzikantai". Ten dainavo (nemokėdamas dainuoti).
Dabar Mamulis priėjo prie Tutuko, aiškina jam rašybos taisykles. Vita žaidžia. Tukulis baigė skustis barzdą. Atsistojo.
Na, gana. Einu pasiruošti uniformą rytojui. <1949 04 30, 18val. 38 min. Vaikų kambarys, Akmenų 6, Vilnius> (O rytdieną tada buvo gegužės 1-osios demonstracija.)
Dar vienas „blic-kadras":
„Ką tik Mamulis išvarė mane iš valgomojo: ji pradėjo kalbėti apie gimnaziją, o aš ją pataisiau. Ji supyko, o man juokas ima. Tukulis irgi juokiasi." <1949 05 16, 22 val. 15 min.>
Atsigriebdavome per egzaminus, kuriuos laikydavome kasmet. Tada tai pazubrindavome rimtai. Gaudavome 4 arba 5 (penkiabalė sistema), metinį pažymį išvesdavo patenkinamą ir persirisdavome sėkmingai į aukštesnę klasę. (Rašau daugiskaita, nes klasėje buvome grupelė tokių „šokėjų", su kuriomis draugaujame iki šiol.)
Mamulis, aišku, norėjo, kad aš lavinčiausi, pati dar 1946 metais mane paragino į Pionierių rūmus, džiaugėsi, kad bendravome su Rūmų direktore Eugenija Tautkaite. Papasakojo, kad E.Tautkaitės mylimas žmogus ir jos sūnaus Juro tėvas Karolis Požela buvo mūsų tolimas giminaitis per močiutę, Mamulio mamą Rozaliją Lapinskaitę-Jurgaitienę. Bet svarbiausia Mamuliui buvo mano mokslas ir elgesys, ypač kad su Sigita ji tuo atžvilgiu rūpesčių niekada neturėjo. O aš...
Tiesa, po savo pūlinio apendicito operacijos, kai 24 dienas gulėjau ligoninėje (Rožių alėjoje, 5 ligonių palatoje) su drenažu žarnyne, susipažinau su daugeliu įdomių ir protingų žmonių, turėjau laiko pagalvoti ir apie savo gyvenimą - tada jau buvau beveik 16 metų - pasikeičiau. Bet apie tai - toliau.
Mamulis beveik niekada nesirgdavo, bent prieš karą neatsimenu, kad ji arba Tėtis gulėtų lovoje dėl ligos. Karo metu buvo ta galvos trauma, apie kurią rašiau. Ir vėliau, jau Vilniuje, neatsimenu, kad gulėtų. Todėl 1949-taisiais, kai Mamulis gana ilgam laikui atsigulė į ligoninę, labai susirūpinau. Priežasties ji man nepasakė, gal Sigitai tik papasakojo, dėl ko gydėsi, o man liepė globoti jauniausiuosius - Justą ir Vitą. „Mamulis iš ryto pasakė, kad išvažiuoja, aš patikėjau. Pasirodo, kad Mamulis nenorėjo, kad vaikai žinotų, jog jai reikės daryti operaciją. Man baisu. Aš pati bijau operacijų ir dėl kitų bijausi. Kad tik viskas būtų gerai!" <1949 m. gegužės 17 d., antradienis, 20.12 val.> „Šiandien skambino Mamulis, teiravosi apie vaikus, džiaugėsi, kad Tutka baigė 1-mą skyrių vien penketais. Atrodo, kad ji rami. Nežinau, kaip ji gali? Juk rytoj jai darys operaciją." <1949 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis, 13.39 val.> Kitą dieną rašiau: „O Mamulis? Jai turbūt liūdna ten, tarp svetimų žmonių. Ji, turbūt dažnai galvoja apie mus. O gal ji ten pailsi nuo mūsų triukšmo? Ne, tikriausiai ji truputį, pati to nejausdama, pailsi, bet rūpinasi, galvoja apie mus, kaip mes apie ją." <1949 m. gegužės 20 d., penktadienis, 22.31 val.> Kažkodėl tėvai ir Sigita slėpė, kada Mamulį operavo, pasakė tik vėliau, sėkmingai praėjus. „Mamulis jau namie. Tik šiandien grįžo. Jai reikia gulėti, o ji vaikšto. Kaip gerai, kai ji namie! Vis dėlto lengviau, kai jauti virš savęs stiprią ranką. Kai Mamulio nėra, to niekad nejaučiu, o dabar lyg kažkokia atsakomybė man nuo pečių nukrito, atvažiavus Mamuliui." <1949 m. birželio 1 d., ketvirtadienis, 22.36 val.>
Ta vasara mūsų šeimai buvo ypatinga.
Birželio pabaigoje pas mus atsirado Tadukas.
„Šiandien atvyko Tadukas ir išvažiavo Siga . Tadukas guli mano lovoje, o aš guliu ant žaliosios sofkutės salione.
Tadukas, pasirodo, nors vyresnis už Tutką, bet mažesnis. Jis tamsus, su rudom akim, smulkutis. Iš pirmo pamatymo jis visai nepanašus į rusą. O jis gi rusas - Федор Спиридонов. Jis buvo tylus, bet jam prasiveržia smarkumas, kartais jis šūkauja, šokinėja. Kalba jis tyliai, truputį nešvariai tardamas s, c ir z. Dažnai šypsosi." <1949 m. birželio 28 d., antradienis, 23.08 val.>
Daug samprotavau tada dienoraštyje apie šitą įvykį, gana blaiviai. Supratau tėvus - vyriausiojo sūnaus netektis; Mamulis, bendradarbiaudama Raudonajame Kryžiuje, lankydamasi vaikų namuose, matė visko... Tadukas buvo labai mielas, lipšnus, visada pribėgdavo prie Mamulio, kai ji lankydavosi, jei neklystu, Laurų vaikų namuose. Ji pati pasakojo apie tai. Bet... tai tokia didelė atsakomybė - savo vaikus nelengva užauginti, o čia... Taip tada svarsčiau.
Tą vasarą, liepos 20 dieną, tėvai šventė sidabrines vestuves. Svečiai rinkosi Valakampiuose - tačiau manęs ten nebuvo...
„Tai bent buvo dienelė! Namie, Valakumpiuose, buvo daugybė svečių (20 d. - Mamos ir Tuklio SIDABRINĖS VESTUVĖS), o aš gulėjau ant operacinio stalo." Rašiau jau po 2 mėnesių. <1949 m. rugpjūčio 30 d.>
Man buvo pūlinis apendicitas, po operacijos ilgai per dreną iš žaizdelės varvėjo pūliai, tik penicilinas, kuris tada tik-tik pasirodė ir buvo bjauriai skausmingas, išgelbėjo mane nuo peritonito. Išgulėjau Rožių alėjos ligoninėje 24 dienas, pradžioje palatoje buvome keturios, vėliau įspraudė penktą lovą. Visos kaimynės, kurios keitėsi; taip ilgai, kaip aš, niekas negulėjo - lietuvės, rusės, ukrainietės, žydės. Jos visos paliko man didžiulį įspūdį, daug iš jų sužinojau, pasimokiau. Grįžusi iš ligoninės rašiau: „Aš jau noriu eiti į mokyklą. Galvoju ir pasiryžtu (kaip visada), kad mokysiuos gerai, komjaunime būsiu aktyvesnė. Tik nežinau, ar užteks valios įvykdyti?" <1949 m. rugpjūčio 30 d.>
O Mamulis su Tukuliu Kaukaze, Sočyje, mes, visi vaikai, rašome jiems laiškus.
Sigita taip pat jau ne su mumis - studijuoja Maskvos universitete istoriją.
„Mamulio nėra, Tukulio nėra, Sigitos nėra. Iš vyresniųjų tik Onutė ir Podė Abi. <...> Su vaikais sunku. Onutė rūpinasi tik tuo, kad mes valgytume, ir dar Vitele. O reikia prižiūrėti Tadą. Jis manęs tai bijo, tai myli. Keistas vaikas. Poryt jis kartu su Tutkiu eis į 2-rą skyrių. Kad tik jam sektųsi!" <1949 m. rugpjūčio 30 d.>
Noriu padaryti išvadą - vis tik Mamulis manim pasitikėjo, jei išvažiuodama įpareigojo: „Rūpinkis vaikais."
O mokykloje...
„Sunku rašyti.
Šiandien, po anglų, inspektorė liepė nueiti pas direktorę. Jau numaniau, kad bus dėl mano elgesio. Tikrai: nuėjau, tai, kaip visada, pradėjo rėkti. Apkaltino „tu eini prieš tarybų sąjungą", „tu prisidedi prie visuomenės atmatų", „tu neturi autoriteto, o tai yra būtina" - rėkė, žodžiu. <...> Kalbėjau ir su Tukuliu, ir su Mamuliu. Mamulis kaip visuomet, o Tukulis supranta ir, atrodo, užjaučia. Žodžiu, verkiau tiek, kad dabar skauda ir akys, ir nosis, ir galva." <1950 m. 16 vasario. Ketirtadienis. 21.17 val.> (‚Minties" leidykloje teko dirbti kartu su buvusia Salomeikos direktore Ona Klimkiene - beje, Liberto Klimkos mama - ji puikiai prisiminė, kaip mane bardavo, atsiprašinėjo, sakė, kad tada kitaip nebuvo galima, kad per mane auklėjo kitus...)
Vargo tėvai su manim.

 

 

 

„Ką tik grįžau. <3 val. nakties> Vaikščiojau su Romu ir Stasiu. Vis dėlto jie puikūs berniukai. Kalbėjom apie klasę, juokavom, žadėjom pastatyti rekordą - vaikščioti iki penkių. Žodžiu, viskas, kaip ir visada, buvo labai nekaltai.
Pareinu namo. Vėlu, aišku, jaučiu, kad gausiu barti. Dar nespėjau uždegti šviesos, kai atėjo Tukulis. Buvo tamsu, aš jo veido nemačiau, bet iš balso jis man atrodė nepiktas. Paklausė kelis klausimus. Atsakiau. Paskui nuėjau užkloti vaikų, kaip visada, ir išgirdau, ką kalbėjo Mamulis. Ji pasakė, kad jei aš taip elgiuosi, aš galiu tapti gatvės mergaite. Kaip ji šitą gali sakyti? Ką ji žino, kaip aš elgiuosi? Pareinu vėlai? Gerai, tai labai, labai netvarkinga ir negera, bet ji nežino, su kokiais berniukais aš būnu, ką darau, ką kalbu su jais." <1950 m., kovo 24 d., penktadienis, 03.15 val.>
Kitą dieną vėl nepaklausiau Mamulio - kažko uždelsiau, nepadėjau jai sunešti iš balkono vėdinamus rūbus, kai nuėjau, ji labai supykusi pasakė, kad nenori daugiau matyti manęs, kad aš prakeiktoji, išgama... Užrakino mano visus paltus, kad neišeičiau iš namų, o aš susiradau šiltą treningą - ir vis tiek išlėkiau.
„Mamulis kalba apie mane su Sigita. - Baisiai, baisiai liūdni dalykai, reikia prieš tą asmenybę pavartoti... taip, taip, ne tik šitas, bet reikės pavartoti ypatingas sankcijas. Labai liūdni dalykai, labai, labai. Nuvažiuosim, pakalbėsim. Labai, ak, labai blogai..." A-a-a, tegul kalba, tegul priiminėja sankcijas, tegul baudžia. Tegul. O aš darysiu savo." <1950 m., kovo 25 d., šeštadienis, 17.22 val.>
Taigi - vargo buvo ir tėvams, ir Sigitai su manim... Ir į ką aš tokia netikelė nusidaviau? Jaučiau sąžinės graužimą. „Paruošiau vakarienę, suploviau indus, sutvarkiau viską virtuvėj ir valgomam, suadžiau Vičiuko getrus, kojines, Mamulio pirštines, dar ten kažką, ir jaučiu, kad Mamulis ir Tukulis manim patenkinti, ir pačiai kažkaip gerai." <1950 m., kovo 26 d., sekmadienis, 18.56 val.>
Dabar, kai jau amžiumi pergyvenau vyresnįjį brolį Vilnių, vyresniąją sesę Sigitą, Tėtį, tik Mamulis išėjo į Anapilį vyresnė - mąstau, permąstau viską - kokiais sudėtingais laikais gyvenome, kokie jauni dar tada buvo tėveliai (Mamuliui 48 metai, Tėčiui 51-eri) - o taip gyva atmintyje viskas, tiesiog vaizdais matau (dienoraščio padedama) daug ką - ir nesigailiu dėl tų savo vaikiškų svaičiojimų ir poelgių, tik Mamulio gaila... Privargo jinai su manim-paaugle. Nors vėliau, kai buvau suaugusi, ji suprato mane, užjautė - buvom draugės.
Dar „vaizdelis" iš mano dienoraščio Nr 3: „Įdomu, kaip praeis gegužės 1-moji. Pas mus, aišku, viskas bus tvarkoj, bet kitur? Vakar Mamulis uždavė šį klausimą Podei Abi. Ji taip ir paklausė: „Įdomu, kaip praeis 1-ma gegužės?" O Podė Abi: „Kad tik lietus nelytų, kad tik būtų graži diena." Mamulis: „Aš ne apie mus kalbu, pas mus viskas bus tvarkoj, bet kaip kitose pasaulio valstybėse? Ar gerai? Jau ir dabar yra žinių, kad anglai, amerikonai ir prancūzai kažkokius ypatingus ginklus ruošia prieš darbininkus." Podė Abi nutilo." <1950 m. balandžio 28 d., penktadienis.>

 

<<<<<<<<<<<<<<< DIDELIS INTERVALAS... >>>>>>>>>>>>>>

Vėl kartoju - vargo tėvai su manim. Nesuskaičuojamą skaičių kartų - mano dienoraštis liudininkas - daviau žodį sau, kad „mokysiuos, dirbsiu komjaunuolės darbą, skaitysiu laikraščius" - deja, deja... Susiėmiau tik 10-toje klasėje, 11-toje jau buvau gera mokinė. Nors vis vien svarbiausia buvo draugai ir draugės, knygos, sportas, šokiai... „Šiandien aš ir be šokių prisišokau su Tukuliu, Mamuliu, Tadu ir Vita. Išmokiau juos visus pa-d-espaną, dabar mokės. Ot mano galva! Užmiršau parašyti, kad Mamulis šiandien gavo ordiną „Garbės ženklas". Pasveikinom ją, išgėrėm šampano, pašokom ta proga. Taip jauku, taip gera buvo. Iš viso, man dabar namie labai gerai, labai gerai pasikalbu su Mamuliu, na, ir su Tukuliu. Tiesa, dar laikraščių vis neskaitau. Jau dabar tikrai skaitysiu reguliariai, ne taip, kaip iki dabar." <1950 m. spalio 24 d. Antradienis, 23.09 val.>

 

Dabar apie „sovietinį" laikotarpį kalba neigiamai, smerkiančiai, ironiškai. Man toli gražu ne taip atrodo. Be abejo, daug ko nežinojau, kai ką tik numaniau. Pakalbėdavom su Tėčiu apie daug ką, ypač kada per mane įvairūs žmonės kreipdavosi į jį pagalbos - įvairiausiais skaudžiais klausimais. Mamulis net bardavo mane už tai, kad aš tarpininkauju. Bet pati, kiek žinau, taip pat neišvengė įvairių žmonių prašymų - kiek galėdavo, tiek padėdavo.
Grįžtu į mokyklos laikus. Mūsų klasė, nors, kaip ir anksčiau, buvo be galo išdykusi, liko labai aktyvi. Nė vienas vakaras mūsų ir berniukų mokykloje neapsieidavo be mūsų būrelio tautinių šokių - sudarėme ansambliuką drauge su paralelės klasės I (berniukų) mokyklos mokiniais; turėjom keletą mergaičių-balerinų, kurios šokdavo „solo"; aktorius B. Bratkauskas vedė dramos būrelį, statėm gana rimtus dramos veikalus. Visada per mokyklos šventes - šimtadienius, minėjimus - Mamulis ateidavo būtinai, o kartais ir su Tėčiu.
Kiek prisimenu, Mamulis nuolat buvo mūsų mokyklos Tėvų komiteto narė, o 1952-aisiais, kai mokiausi 11 klasėje (tada mokykla buvo vienuolikmetė), ją išrinko Tėvų komiteto pirmininke.
1951 m. pavasarį mūsų klasė „užsikrėtė" irklavimu. Mamulis labai skatino mane sportuoti. Tuo laiku aš lankiau gimnastikos užsiėmimus - tai jai patiko labai. Tačiau kai balandį į mūsų klasę atėjo Eugenijus Vaitkevičius ir paragino užsirašyti į irklavimo būrelį prie „Žalgirio" sporto mokyklos - o užsirašėme net 12 mergaičių iš mūsų klasės (aštuonvietė ir keturvietė) - Mamulis pritarė.
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-11-09 15:25
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Vanda Liustienė

2021-12-07 11:16

Patiko. Nuoširdžiai parašyta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media