2022 m. liepos 4 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Geruta Paleckytė: MAMULIS

2021-08-14
 
Keturios šeimos kartos. 2016 m. vasara Pavilnyje

Keturios šeimos kartos. 2016 m. vasara Pavilnyje

Tęsinys. Pradžia 2021 07 04

 

Geruta Paleckytė 

 

 

Vasarą didžiajame name buvo visai smagu. Gretimoje laiptinėje gyveno Gedvilų šeima, bendravome su Nijole, Dalia ir Danute - ar mūsų balkone, ar pas juos. Kieme pilna vaikų - šeimos evakuotos iš daugybės vokiečių okupuotų miestų. Atsimenu gražią mergytę Ženią iš Oriolo, kuri puikiai šokinėjo per virvutę ir visada buvo apsirengusi ryškų - aguonų spalvos - pūstą sarafanėlį, nagingąją Leną iš Pamaskvės miestelio Kliazmos - ji mokė mane lipdyti iš molio, kurio mūsų negrįstame kieme buvo apstu. Darydavome konkursus - kas gražiau nulipdys. Aš nulipdžiau visą servizą lėlėms, net nudažiau mėlynais vandeniniais dažais. Tik lėlės neturėjau nė vienos... Ir labai norėjau nors mažo sviedinuko... Vaikų mamos siūdavo medžiaginius sviedinukus, kimštus vilnonių skudurėlių - kai smarkiai trenkdavai į žemę, sviedinukas pašokdavo. Ir man Mamulis tokį pasiuvo. Bet daugiausia šokinėjom per virvutę, žaisdavom slėpynėm, „казаки-разбойники", klasėmis. Labai populiarus buvo žaidimas su peiliukais - nupieštą ant žemės apskritimą padalydavome į tiek dalių, kiek buvo žaidėjų, tai buvo mūsų „žemės", lenktinį peiliuką sviesdavome į kaimyno „žemę" - jei peiliukas įsmigdavo - tas gabalas jau mano. Rinkdavome šukes ir darydavome „sekretus". Mano kišenės visada buvo pilnos šukių. Avėjome (žinoma, vasarą) beveik visos mergaitės medpadžiais - basutėmis mediniais padais, o viršus į kasytes supinti dirželiai iš medvilninės medžiagos atraižų kojai įsimauti ir aplink riešą aprišti.
Vasarą kartais siausdavo vėjai, tiesiog smėlio pūgos būdavo, nes žalumos aplink namus buvo mažai, o kai eidavau su bidonėliu pienuko, tai per ištisas smėlio dykvietes reikėjo eiti. Taikydavau eiti drauge su kaimynėmis, nes kartą mane buvo užpuolę ir išgąsdinę nepažįstami vaikėzai - mat, ėjau žvangindama šukes kišenėje - o jie pamanė, kad ten kapeikos... Tiesa, kartą jau kažkur aprašiau savo „liūdną" nuotykį - talonėlį pienui įsidėjau į tuščią bidonėlį, padaviau bidoną įpilti pieno - o talonas kur? Laimei, perpyliau pieną į už manęs stovinčios kaimynės indą, talonas dar nelabai buvo įmirkęs, tai pardavėja priėmė, tik juokėsi labai visa eilė... O man - baisiai gėda...
Rudenį Sigita jau ėjo į mokyklą, o aš dar nelabai mokėjau rusų kalbos, tai manęs neleido. Bet labai greitai pramokau rusiškai skaityti. Mamulis nuvedė mane į biblioteką, kuri buvo vos už poros gatvių, ir aš tapau uoli jos lankytoja. Pradžioje parsinešdavau plonas vaikiškas knygeles, vėliau vis storesnes - Paustovskį, Gaidarą. Įdomiausia man buvo versta iš suomių kalbos knyga apie mažojo Nilso, tapusio nykštuku, ir jo žąselės nuotykius.
Žiema buvo šalta, bet mes jau turėjome šiltesnių drabužių. Smarkiai snigdavo, su vėju - tiesiog sniego pūgos. O man smagu buvo eiti vienai į biblioteką - beveik atsigulus ant priešpriešinio vėjo. O atgal tik skriek, spėk tik kojas perstatinėti - taip pučia į nugarą. Vaikystė ir karo metais buvo vaikystė, su savo džiaugsmais ir nuoskaudomis.
Tokia nuoskauda man buvo dar rudenį. Nelabai gaudavome vaisių, o čia iš kažkur Mamulis parnešė didžiulę puikių, prisirpusių vynuogių kekę -„damskie palčiki", taip vadinosi ši rūšis. Ir paslėpė į bufeto gilumą valgomajame. Mane paliko prižiūrėti Tutuką, kuris jau gerai sėdėjo vežimėlyje, net stotis mėgino. Mes ten ir buvome vieni, tame kambaryje. Trumpam nusisukau - o Tutkis jau stojasi, persiverčia per vežimėlio kraštą ir krenta tiesiog galvyte žemėn... Aš jį keliu, jis rėkia baisiai, nežinau, ką daryti, pačiupau šaukštą, dedu prie guzo ant jo pakaušėlio... Kiek aprimo, aš ištraukiau tą vynuogių kekę - bandau jam duoti, bet daugiau valgau pati. Taip visas skaniąsias vynuoges ir surijau. Mamulis parėjo ir gerai iškaršė man kailį. O kad Tutukas iškrito iš vežimėlio - tai neprisipažinau... Nuo to laiko visi stebisi, kodėl aš nemėgstu vynuogių... „Ir kodėl Tutukas toks protingas auga", - vis galvojau vaikystėje, jausdama kaltę...
Mažasis broliukas labai mėgdavo vieną žaisliuką, kurį dovanojo jam mūsų kaimynė - vardo neprisimenu - išsaugojusi jį iš prieškario metų. Tai buvo nedidelis prisukamas paršiukas - stačias, aprengtas juodu fraku, su cilinderiu ant galvos ir smuikeliu, kuriuo čirpindavo ir sukosi aplink, kai jį užvesdavome rakteliu. Atsimenu, kad Tutuką žiemos metu po ligos Mamulis švitindavo kvarco lempa - tada jis labai verkdavo, ir tik frakuotas paršiukas broliuką nuramindavo.
Ta pati kaimynė dovanojo man celiuloidinę lėlytę - nuogutę, rankytės ir kojytės sukiojosi ant gumučių, galvutė buvo be plaukų, su plokščiu pakaušėliu, prie kurio, matyt, anksčiau buvo priklijuoti plaukai. Tai man buvo didelis džiaugsmas - prieš karą turėjau daug lėlių, o dabar nė vienos... Aprengiau ją, kaip mokėjau, Sigita padėjo pasiūti jai rūbelius.
Kaip man stinga Sigitos... Ji, aišku, daug daugiau ir geriau atsimintų tuos laikus. Nepakalbėjome savo metu apie tai. Ir su Mamuliu daugiau kalbėdavomės apie jos ir Tėčio jaunystę, nei apie skaudžius karo metus.
Kiek atsimenu, jau Kuibyševe pas mus atsirado Marytė Ostrauskienė pagalbininkė ir virėja. O gal tik Maskvoje, kur persikėlėme 1943 m. rugpjūčio pabaigoje? Gal Tėčio dienoraščiuose tai galima būtų patikslinti. Pagaliau, ar tai taip svarbu...
Taigi, 1943-iųjų vasaros pabaigoje, rugpjūčio 23 d. (ar tikrai? Kur patikrinti?) traukiniu atkeliavome į Maskvą.
Tą patį vakarą visi patyrėme ypatingus įspūdžius - stebėjome patį pirmąjį to karo meto saliutą - Raudonoji armija tą dieną atkovojo Oriolo miestą. Tokio saliuto daugiau gyvenime neteko matyti: miestas tamsus, langai užtemdyti - ir staiga - dešimtys salvių, tūkstančiai raketų - ne tokių, kaip šiais laikais, iš viršaus žemyn, o salvės taisyklingomis puokštėmis, apverstos vynuogių kekės formos - ir jų daug-daug. Kaip dabar regiu - geltonų, žalių, raudonų raketų puokštės... O visas dangus subrūkšniuotas, sulanguotas įvairiaspalvėmis (čia jau buvo ir melsva, ir violetinė) trasuojančių kulkų strėlėmis... Ir ilgai-ilgai griaudėjo saliutas, gal kokių 30 salvių... Iš mūsų namo krantinėje Kremlius kaip ant delno, vaizdas nepamirštamas. Vėliau buvo daugybė saliutų, net po kelis per vieną vakarą, bet tokio gausaus, su trasuojančiomis kulkomis, daugiau neregėjome niekada.
Pradžioje apsigyvenome bendrame bute garsiojo namo upės Maskva-reka krantinėje, Serafimovičiaus 3, trečiojo korpuso antroje laiptinėje 4-tame aukšte, jei gerai mano atmintis fiksuoja. Vėliau gavome atskirą 3 kambarių butuką pirmoje to paties korpuso laiptinėje 3-čiame aukšte. Buvo liftas, bet lakstėme laiptais. (Kad taip dabar pajėgčiau lakstyti!..) Butukas kuklus, vienas kambarys didesnis (ten buvo valgomasis, kur prie apvalaus stalo ir pamokas ruošdavau), nedidelis kabinetas ir visai mažas miegamasis. Jame tilpo dvi sustumtos lovos, vaikiška lovytė ir nedidelė spinta. Kai pas mus vėl gyveno Andrius Meškauskas, jis miegojo toje vaikiškoje lovytėje, o Tutkis tarp mūsų su Mamuliu. Sigita miegojo valgomajame, Tėtį matydavome retokai, dažniausiai jis būdavo komandiruotėse, o kai būdavo, tai nakvojo kabinete, Vilnius taip pat tik atvažiuodavo aplankyti. Mūsų gerosios šeimininkėlės Marytės Ostrauskienės lovelė tilpo virtuvėlėje. Kartais pas ją atvažiuodavo sūnelis, kiek vyresnis už mane.
Antrame to paties namo korpuse gyveno didelė Mečislovo Gedvilo šeimyna, jų butas 8-tame aukšte buvo erdvesnis. Dažnokai bendravome visi.
Mamulis, paaugus Tutukui, vis dažniau buvodavo Lietuvos atstovybėje Vorovskio gatvėje - ji gi turėjo Liaudies seimo nario mandatą. Kiek žinau, karo metais veikė tarptautinė Raudonojo Kryžiaus draugija, Mamuliui buvo pavesta tikrinti evakuotųjų iš Lietuvos sąrašus ir pagelbėti susirasti išsibarsčiusius po visą šalį lietuvių šeimų narius.( Tą darbą ji tęsė ir po karo.) Neretai pas mus nakvodavo vaikučiai, paaugliai, atvykę į Maskvą ir važiuojantys toliau, pas tėvus, gimines ar į vaikų namus.
1943 m. rudenį Sigita ir aš pradėjome lankyti 19-ąją LONO vidurinę mokyklą. (LONO - tai santrumpa, kuri reiškė „Lenino apskrities švietimo narkomato mokykla".) Aš įstojau į trečią klasę, Sigita į aštuntą. Mokykla buvo visai netoli mūsų namų, reikėjo tik pereiti aikštę po tiltu, truputį paeiti Maskvos upės krantine. Ten lygiai prieš Kremlių, stovintį kitoje upės pusėje, ir buvo mūsų mokykla. Beje, vien mergaičių.
O namuose skaičiau lietuviškas knygas, kurias gaudavau Lietuvos pasiuntinybėje - Vorovskynėje, kaip mes ją vadinome.
Beje, neatmenu, kad Mamulis būtų kada nors atėjusi į mūsų mokyklą.
Visai nemokėjau rusiškai rašyti, o kitus visus dalykus mokiausi lengvai. Kaip džiaugiausi, kada mūsų klasės mokytoja, Praskovja Efimovna, pirmą kartą už rašto darbą man parašė trejetą! Dar kieme pasitikau ateinantį iš darbo Tukulį, šaukdama: „Gavau pažymį už „raštu..." O jis paklausė: „Kokį?" Pasakiau, kad trejetą. „Tai ko čia džiaugtis?" „Na kaip, anksčiau rašiau taip, kad manęs išvis nevertindavo... Kaip tu nesupranti?.." Mamulis gi suprato, pasidžiaugė drauge su manim. Vėliau išmokau rusų kalbą gerai, mokiausi neblogai.
Mamulis namie, kaip ir Kaune, mokė mane rašyti lietuvių kalba, dailyraščio. Skaityti mėgau ir daug skaičiau abiem kalbom. Vorovskynėje gavome Senkevičiaus „Per dykumas ir girias". Tą knygą skaičiau ir skaičiau, įsivaizdavau, kad tai aš esu Nelė, tai aš keliauju džiunglėmis.
Atsimenu, kaip gavome nedideles naujas knygeles - Petro Cvirkos „Sidabrinę kulką", Salomėjos Nėries eiles. Jos mano buvo mėgiamiausios - kai kuriuos tų karo dienų eilėraščius moku atmintinai iki šiol. Salomėjos Nėries eilėraščiai man buvo ypatingi, nes neblogai pažinojau pačią autorę dar nuo Penzos laikų. Teko susitikti ir Maskvoje, kur pas ją, apsigyvenusią „Maskvos" viešbutyje, rinkomės kelios lietuvių šeimos pabendrauti, sužinoti kažką naujo apie evakuotuosius tėvynainius - kur įsikūrė, ar gyvi. Ateidavo ir negausios žinios iš Lietuvos.
Skatino mane Mamulis ir sportuoti, šokti. Mokykloje lankiau baleto būrelį. Dėstė mums Didžiojo teatro balerina. Kai susirinkdavome visos mažosios balerinos, tai mūsų buvo pilna didžioji mokyklos salė. Ten mus išmokė baleto pozicijų, darėme pratimus. Marytė Ostrauskienė pasiuvo man baltą ripsinę bliuzelę ir tokį pat klostytą sijonėlį. Didžiavausi, kai kitos mergaitės siūdinosi rūbelius pagal mano uniformą. Bet įdomiausia buvo, kai išmokome keletą tautinių šokių - totorių, ukrainiečių - ir šokome juos ne tik mokyklos, bet ir klubo scenose, ligoninėse sužeistiems kariams. Būsiu nekukli ir parašysiu, kad aš buvau pastatyta priekyje, išvesdavau visą ansambliuką į sceną. Rūbelius prisitaikydavome pačios, pynėme, aišku, iš dirbtinių gėlių, kartu su Mamuliu ir Sigita vainiką su spalvotais kaspinais „Hopakui", ieškojome tiubeteikos ir prijuostelės totorių šokiui. Iki šiol skamba ausyse jo melodija: „Ta-ta-ta majaaata..." Akomponuodavo mums bajanistė.
Ligoninėse sužeistieji, dažniausiai jauni - su tvarsčiais, be kojų ar rankų, su ramentais - mums karštai plojo, kaip kas galėjo... Vyresnieji gal prisiminė savo vaikus - kur dabar jie, ar gyvi?.. Nepamiršiu to niekada. Buvo ir baisu, ir gaila, ir gera - nors kiek džiaugsmo atnešame sužeistiems kareivėliams...
Klubas buvo mūsų gyvenamojo namo korpuse, įėjimas iš Maskvos upės pusės. Mamulis ir Sigita buvo žiūrovų tarpe - visada. Ukrainiečių šokis „Hopakas" greitas, spalvingas, mes su vainikais, puoštais įvairiaspalviais kaspinais, baltom palaidinukėm, klostytais sijonėliais - gražuolės, kaip mums atrodė. Ir šiame šokyje man buvo patikėta išvesti visas „balerinas" į sceną, šokau pačiame priekyje.
Labai laukdavome, kada atvažiuos brolis Vilnius. Niekas man nepasakojo tada, kur jis, kokį darbą dirba žinojau tik, kad jis ne priekinėse fronto linijose, bet tarnauja kariuomenėje. Mamulis, Sigita ir Tėtis, aišku, žinojo. Atvažiuodavo Vilnius - toks aukštas, linksmas, triukšmingas - pripildydavo savo garsiu baritonu visą mūsų nedidelį butą. Aš nuo jo neatkibdavau - tai jis man plunksnakotį taisė, tai aš mėginau planšetę - visų mokinukių svajonę - iš jo išprašyti... Bet Vilnius labiausiai bendravo su mažuoju broliuku Tutuku - taip mes vadinome Justą-Vincą. Jis jau gerai kalbėjo lietuviškai, o rusiškai vis kartojo savo vaikiška tarme išgirstus per radijo tašką Informbiuro pranešimus: diktoriaus Levitano balsas aidėdavo prieš kiekvieną saliutą. O saliutų toje antrojoje karo pusėje buvo vos ne kasdien arba net kelis kartus per vakarą. Justukas užsilipdavo ant etažerės, pastatytos prie sofos, ir šaukdavo: „...almija ftalova belaluskava flonta... ulaaaa!.." - ir šokdavo nuo etažerės ant sofos! Vilnius juokdavosi, o ir mes džiaugdavomės vos ne kasdieniniais mažojo broliuko „vaidinimais".

 

 

1944 metų pavasaris. Sunku prisiminti. Skauda iki šiol. Rūstus, staigiai pasenęs Tėčio veidas... Šaižus - kvatojimas? - ne, rauda, Mamulio rauda... Įlekiu į kabinetėlį: „Kas, Mamuli, kas?.." Tėtis tyliai: „Vilniaus, brolužio, nebėr..." „Kaip?.." „Lėktuvas nukrito, žuvo visi 5 vyrai..." Užsirakinau vonioj, atsukau vandenį - ir kaukiau... Skambutis - Sigita iš mokyklos pareina. Įleidžiu ir iškart sakau: „Vilnius žuvo." Sigita susmuko, apalpo čia pat, prie durų...
Mamulis daugiau neverkė. Nė ašaros nematėme. Pati nuplovė, aprengė sūnaus kūną.
Vilnius buvo pašarvotas Vorovskynėje, didžiojoje salėje. Man viskas kaip pro rūką. Skambus Salomėjos Nėries balsas. Važiuojame į krematorijų kapinėse. Karstas leidžiasi žemyn. Maža dėžutė su gelsvais pelenais ir baltais kauleliais. Šviesi marmurinė urna su portreto ovalu. Viskas. Tuščia ir skauda.
Tą 1944-ųjų vasarą iš LIETUVOS išvijo vokiečius. Saliutai, saliutai. Džiaugsmas pro ašaras - brolio nebėra. Tai man, mažai. O ką jautė Mamulis? Tėtis rašė po daugelio metų: „Tai buvo viena iš milijonų tragedijų anais sunkiais laikais. Retą šeimą tada aplenkė nelaimės. Sunku buvo tikėti, kad ji nepalies mūsų, tačiau netekimas buvo skaudus, tuo labiau, kad Vilnius žuvo taip svajoto sugrįžimo Lietuvon išvakarėse. Stengiuosi įtikinti save, kad mano sielvartas ne gilesnis, negu sielvartai ir nelaimės, kurias jaučia visa tauta, visa šalis. Bet jausmai nugali, žmogus lieka žmogumi." (J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose. Vaga, Vilnius, 1983, p. 443.)
Sunku prisiminti, sunku rašyti... Skauda iki dabar.

 

Pernai mirė brolio Vilniaus Partizanų ruošimo būrio draugė, Vera Mikalauskaitė (vėliau Petrauskienė /1925 12 26 - 2014 11 04/). Gaila, jos nepažinojau, iš matymo pažinojau jos vyrą, kuris vadovavo Mokslų akademijos leidybos grupei. Gal tai ta pati mergaitė, kurios mažą, pasinę nuotraukėlę Mamulis rado Vilniaus palaidinės kišenėje? Regis, mačiau tą mažutę nuotrauką - smulkių bruožų veidelis, kasa aplink galvą... Žinau iš bendrų pažįstamų, kad Vera tada buvo išskraidinta į vokiečių okupuotą Lietuvą, parašiutu nusileido, prisijungė prie, rodos, M. Šumausko vadovaujamo partizanų būrio. Vera ne kartą prisiminė, kad Vilnius sakė jai: „Tai ne tu - maža, gležna mergaitė, o aš turėčiau vykti į Lietuvą... Tave vėjas nuneš, tu tokia lengvutė..." Ir, sodindamas į lėktuvą, pridėjo į jos vatinuko kišenes saujas šovinių - kad oro srovė nenublokštu. Žinau, kad nelemti nuotykiai tykojo Veros: žuvo grupės vyresnysis, nusileidę parašiutais draugai kelias dienas klaidžiojo, kol surado būrį. (Vėliau, po karo, Vera baigė mokslus, dirbo Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje iki pat pensijos. Vaikų neturėjo. Jos įspūdžius iš tų karo dienų man perdavė mano "Minties" laikų kolegė, Liudvika Garbauskaitė-Dockienė.)

 

O tada, 1944-aisiais, ėjo paskutinė karo vasara, tiesa, to dar niekas nežinojo. Bet laukė, nujautė. Mūsų šeimai ji buvo sunki.
Jau išvaduotas nuo vokiečių Vilnius. Visi džiaugiamės - Lietuvos sostinė! Gi įvairių abejonių buvo - ar Lietuvos, ar Baltarusijos, ar Lenkijos bus Vilnius, tas abejones ir mes, vaikai, girdėjome, ypač tą dieną, kai laukėme saliuto - kaip praneš tas juodas ruporas įspūdingu Levitano balsu? „Сегодня, 13-го июля, освобождена столица Советской Литвы - Вильнюс."
O mūsų brolužio Vilniaus nebėra...
Tėtis netrukus išvyko į Lietuvą, į Vilnių.
O mums pasiūlė važiuoti vasarai į Voskresenską (miestelis į pietryčius nuo Maskvos), šalia kurio, vaizdingoje vietoje prie Maskvos upės, buvo 16-tosios lietuviškosios divizijos poilsio namai. Ten gydėsi ir atgaudavo jėgas po sužeidimų ir ligų kareivėliai, kaip juos vadino Mamulis. Nedaug atmenu iš tos vasaros... Labai uoliai skaičiau, nes ten buvo nebloga biblioteka. Ten pirmą kartą perskaičiau Šarlio de Kostero „Tilį Ulenšpigelį", palikusį man didžiulį įspūdį visam gyvenimui. Buvo ten ir teniso aikštelės. Mamulis žaisdavo, o mes su Sigita taip pat bandėme. Atsimenu, kaip kambaryje užsimojau plačiai rakete - ir vos neišmušiau Sigitai akies... Sesė vaikščiojo su mėlyne, aš eilinį kartą gavau pylos - tuo ir baigėsi mūsų domėjimasis tenisu...
Ten susipažinome su Aleksandru Drobniu, su juo kartu kaimišku vežimu važiuodavom į miestelį „provianto" ir dar visokių reikalingų poilsio namams ūkiškų daiktų. (Kai jau buvau suaugusi, Drobnys juokais sakydavo apie mane: „Štai moteris, kurią aš nešiojau ant rankų." Aš tokių epizodų neatsimenu, bet galėjo taip būti...) Tose išvykose sustodavom miške pauogauti, pasirinkti žemuogių - nuostabiai gražūs, galingi miškai ten buvo - tiesiog, kaip sakoma, дебри.
Mamulis poilsio namuose bendravo su Kazimiera Kymantaite, kuri ten ilsėjosi su savo dukterimi Agnute, dar, kartais, su teta Mira, kaip aš vadinau Mirą Bordonaitę, vėliau tapusią Antano Sniečkaus žmona. Nors su teta Mira dažniau bendraudavau aš. Girdėjusi iš Tukulio, kad ji prie Smetonos buvo sėdėjusi kalėjime, klausinėdavau: „Kaip ten kalėjime galima buvo gyventi?" Beje, teta Mira, kuriai tada buvo 33 metai, išmokė manę plaukti seklioje, vos platesnėje už Vilnelę upelėje.
Rengdavome saviveiklos vakarus - kas ką mokėjo tas ir pasirodydavo scenoje. Grojo, dainavo, deklamavo. Mes, aišku, buvome tik žiūrovės.
Apie mėnesį išbuvome toje gražioje vietovėje, pailsėjome, sustiprėjome, aprimome. Mamulis kiek atsigavo po sūnaus žūties.
Grįžus į Maskvą mūsų bute vėl gyveno Meškauskų Andriukas, kuriam ėjo 5-ti metukai, o broliukui Justui tada buvo treti.
Maskvoje Mamulis vis dažniau išeidavo į atstovybę - kaip minėjau, dirbo Raudonojo Kryžiaus skyriuje, kurio funkcijos buvo padėti susirasti karo išmėtytoms šeimoms. Detalių nežinau, bet mano klasės draugė Irena Suckelytė-Juškevičiūtė man pasakojo, kad Mamulis padėjo jai surasti mamą. Mat, Irena buvo kaime pas gimines, kai prasidėjo karas. O jos mama evakavosi į Rusiją, dirbo pas Girdzijauskus namų darbininke. Mamulio dėka jos susitiko.
Mes su Sigita nuo rudens lankėme savo 19-tąją mergaičių mokyklą, nors Sigita labai veržėsi vykti į Lietuvą.

 

 

Vis dažniau pas mus lankėsi žmonės iš Lietuvos. Atsimenu operos režisierių Henriką Grybauską, kuris labai vykusiai mėgdžiojo įvairius žinomus asmenis. Ypač įsiminė jo „Hitleris" - plaukų sruoga ant antakio ir ūsiukai iš juodų šukučių... Buvo ir Tėčio draugas nuo Rygos laikų fotografas Karlas Baulas, jo dėka turime gražių nuotraukų iš to meto. Lankėsi mūsų namuose ir kompozitorius Jonas Švedas.
Dar anksčiau visa šeima pabuvojome įspūdingame lietuviško dainų ir šokių ansamblio koncerte - man regis, jis įvyko Raudonosios armijos teatro salėje. Menu gražuolę Lidiją Kupstaitę, kuri tada buvo ansamblio pranešėja.

 

 

Į Lietuvą jau 1945 metų sausio pabaigoje porai savaičių nuvyko Mamulis. Kiek prisimenu iš jos įspūdžių, gyveno jie su Tėčiu Gedimino kalno papėdėje, tame name, kur vėliau, po karo, buvo įsikūrę Pionierių rūmai. Pasakojo, kad dalis namo buvo sugriauta, o likusioje dalyje buvo įrengtas toks lyg ir viešbutis.

1945 metų kovo pabaigoje važiavome į Lietuvą jau visa šeima. Su visais neskaitlingais daikteliais, net su dviem mažais kačiukais Tigriuku ir Nora, kuriuos Maskvoje aš išmaldavau iš kaimynų ir įtikinau Mamulį, kad man jų labai reikia.

 

 

Apsigyvenome Skapo gatvės name (dabar namas Nr 4 ant išorinės sienos; šiais laikais ten įrengti metaliniai vartai, kurie visada uždari, įeiti į kiemą ir patikrinti negaliu), trečiame aukšte. Bet į mūsų butą galima buvo patekti ir iš Marijos Magdalenos gatvės, kaip tada vadinosi Šventaragio gatvė (tarybiniais laikais - J. Janonio), tiesiai iš LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo rūmų (dabar Vilniaus arkivyskupijos kurija), Tėčio darbovietės. Nežinau, ar tas praėjimas buvo padarytas prieš mums atvykstant, ar egzistavo anksčiau, bet mūsų buto du nedideli kambarėliai buvo Prezidiumo patalpose, o trys erdvūs kambariai ir nemaža virtuvė - Skapo gatvės name. (Ten, kur dabar namas Nr. 4, po karo buvo Muzikos mokykla, kurią aš lankiau mokytojos Liudmilos Keželytės klasėje, o vėliau, kai jau buvau studentė - tame name buvo Konsrvatorijos bendrabutis. Ten esu buvusi su klasiokėmis Laima-Interna Noreikaite ir Regina Marinskaite jaukiame vakarėlyje.)
Tame pačiame name (Skapo g. Nr 4) antrame aukšte vėliau apsigyveno Tėčio mama Ona Paleckienė, atvykusi iš Rygos, su ja kurį laiką gyveno jos brolis, Tėčio dėdė Juozas Petrauskis, kiek atsimenu, siuvėjas.
Kieme buvo Prezidiumo garažas su tuo pačiu A. Smetonos „Biuiku" ir trofeiniu „Mersedesu", kuriuos vairavo tas pats vairuotojas Jonas Abeltinis. Jo šeima taip pat buvo mūsų kaimynai, gyveno toje pačioje laiptinėje. Vėliau apsigyveno ir kitas vairuotojas, Jonas Podėnas (beje, vėliau vedęs mano klasės draugės Kristinos Ramanauskaitės seserį Reginą).

Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-08-14 11:32
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Algirdas Rakauskas

2022-02-24 10:04

Buvo įdomu skaityti. Parašyta lengvu stiliumi, profesionalu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media