Archyvas :: Apolinaras Juodpusis: miniatiūros iš natūros
Apolinaras Juodpusis
Miniatiūros iš natūros
Apolinaras Juodpusis
TARSI ANT SLENKSČIO
Kokia graži ta metų laikų - nueinančio pavasario ir atžingsniuojančios vasaros - kaita: žmogus tarsi esi ant slenksčio! Išeini, įeini... Graži toji kaita, nors kasmet vis kitokia. Štai pernai gegutė mane pagavo be cento kišenėje gegužės pirmosios rytą, o šiemet dar balandžio 27-ąją (deja, ir vėl su tuščia kišene!). Kiek pamenu, pernykštis pavasaris pas mus buvo drėgnesnis, ir anksčiau sužydusios žemuogėlės gavo pavasarinės šalnos, o šiemet iki šiol buvo sausa ir miške jos tik tik pradeda žydėti, o šalnos, matyt, jau nebesikartos, vadinasi, tikėtina uogų bus daugiau.
Dabar miškas nuo paukščių balsų aidi, skamba - gamta galingai mojuoja batuta. Gaila, esu niekam tikęs ornitologas - neskiriu jų savitų arijų, bet vis tiek kasryt džiugu paklausyti čiurlioniškos miško simfonijos.
O kokia žiedų įvairovė! Vieni augalai, kaip Druskininkų narcizų jūroje ar geltonas krūmas prie mūsų kiemo, - jau meta pavasarinį papuošalą, kiti gi tik masina laukti ir džiaugtis - motulė gamta dosniai dalija emocijas ir sveikatą. Netingėkime apsidairyti ir pasigrožėti.
DŪMELIO VERGAS
Neseniai autobusu iš Vilniaus važiavau į Naująją Akmenę. Keleivių nebuvo daug, šnekų taip pat, todėl pro autobuso langą tik gėrėjausi mūsų gražuolės Lietuvos vaizdais. Gaila, tąkart lietus dar nebuvo pradžiuginęs žemdirbių, nepalepinęs ištroškusios žemės, visur plytėjo įdirbti, bet lietaus laukiantys laukai. Ir vis tiek buvo gražu. Kai tarpinėse stotelėse Ukmergėje, Panevėžyje, Radviliškyje, Šiauliuose, vėliau mažesniuose miesteliuose sustodavo autobusas, vienas viduramžis keleivis vis teiraudavosi vairuotojo, kuriam laikui autobusas stovės - norįs patraukti dūmą, todėl jis arba arba spėdavo „pravėdinti plaučius", arba apgailestaudavo, kad nespės.
Širdy juokiausi - maniau, jei autobusas stoviniuotų kas dešimt ar dvidešimt kilometrų, dūmelio vergas, matyt, ištikimybę cigaretei rodytų kaskart.
Nemoralizuoju, nenoriu papiktinti rūkalių dabar, o tada tik šypsojausi žiūrėdamas į tą dūmelio vergą.
Komentarai (0)