2024 m. liepos 25 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Algirdas Kavaliauskas: Čia mano stiprybės šaltinis

2024-02-11
 
Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas

ALGIRDAS KAVALIAUSKAS

 

Gimiau ir augau Aukštaitijoje, vaizdingos gamtos prieglobstyje. Po karo tėveliai nusipirko namus su žeme prie gražaus Vazajaus ežero. Per administracines reformas vietovė iš pradžių priklausė Rokiškio, paskui Dusetų ir galiausiai Utenos rajonams.
Namai stovėjo prie gilaus krūmų ir vaiskrūmių prižėlusio ir medžiais apaugusio skardžiaus, kurio dugnu pavasarį almėjo linksmas upeliukas, vasarop išdžiūstantis. Iki pat seklyčios palangių plytėjo lazdynų giraitė, šiauriau prisišliedama prie ąžuolų gojelio, už kurių ošė lapuočių miškas, susijungiantis su tolumoje dunksančia tamsia giria.
Namas iš trijų pusių, išskyrus šiaurinę, buvo apsuptas margaspalvių gėlių darželio, su mamos pagalba prižiūrimo sesers Danutės, ypatinga tėvų meile vadinama Saulute. Ji buvo už mane daug vyresnė ir lankė mokyklą. Graži buvo ir tiek, bet jeigu tėvai taip pavadindavo, tai ir aš nevengiau taip sakyti: juk gražu - saulutė gėlėse.
Grįždami iš šienaujamos pievos pusryčiauti su tėčiu pririnkome gražiausių lauko gėlių. Rinko jis ir aš neatsilikau. Tėčiui patarus, kaip man atrodė, puošnią gėlių puokštę įteikiau mamai. Ji mus abu pabučiavo ir gėles pamerkė į molinį ąsotėlį. O po pusryčių vis tiek man pripylė puodelį pieno, kurio aš nemėgau. Ką padarysi, jeigu jis man nepatiko.
Kieme, imdamas dalgį, tėtis apsižiūrėjo, kad priemenėje paliko pustyklę ir paprašė atnešti. Pro praviras duris mačiau motiną, prisėdusią prie stalo prieš ąsotėlį su gėlėmis. Šviesios sielos moteris skarelės kampučiu šluostė paakius, o, matyt, kaip priekaištas man, ant stalo pakraščio stovėjo vos truputėlį nugertas pieno puodukas. Aš ryžausi: tvirtai įžengiau į kambarį ir išgėriau visą puoduke likusį pieną. Nuo tada mėgstu gerti pieną.
Sargiui nenustojant loti, per langą mačiau, kaip tėtis į daržinę įvedė šlubuojantį vyrą, o iš jos išėjo vienas. Greitai namai buvo pilni kareivių. Motinos paliepimu aš nulindau papečkin, o seserį buvo išsivedusi mamutė. Mačiau ir girdėjau, kaip kareiviai tėtį tardė: mušė, daužė, pargriautą ant grindų spardė, kaip motiną už plaukų tąsė, kuri aimanavo ir prašė šeimos maitintoją palikti gyvą. Abu tėvai sakė jokio miškinio nematę, gal grioviu tolyn kur nuslinko. Aš stebėjausi, kaip tėtis galėjo pamiršti, kad daržinėje yra slėptuvė, tikriausia šlubius ten lindi. Matyt, abu per kenčiamą skausmą apie jį pamiršo.
Kai kareiviai išsidangino, aš padėjau motinai tvarstyti sužalotą kruviną tėčio kūną, mano rankos buvo kruvinos nuo jo kraujo. Nuo tada aš nebijau kraujo.
Visi tik ir kalbėjo apie kolektyvizaciją. Aš bijojau, kad nepaimtų mano draugo Bėrio. Su juo tėtis leisdavo nujoti į ežerą pagirdyti, o jei pakrantėje buvo suaugusių, ir išsimaudyti. Įsitverdavau Bėrio karčių ir šauniai paplaukydavome, išsimaudydavome. Protingas galingas eržilas bet ko neprisileido, o manęs klausė. Vieną apsiniaukusią vėjuotą dieną atėjo svetimi vyrai, tėvams po nosim pakišo kažkokį popierių, ir stipruolį Bėrį išsivedė.
Su Bėriu dingo ir tėvai. Ilgai laukiau. Išėjau ieškoti. Radau susėdusius po ąžuolu priešais žydinčius lazdynus. Tėtis savo plačia nugara rėmėsi į galiūno kamieną, o mama buvo prigludusi prie jo tvirtos krūtinės. Man priėjus, tėtis viena ranka mane prisitraukė ir su mama apkabino. Plūstelėjo šiluma. Ramybė. Palaima netikrumo metu. Nuo tada supratau: kai sunku, reikia būti su šeima. Palaipsniui susiformavo mano supratimas, nuostata - sūnus paveldi ne tik tėvo pavardę...Tėvų gerumas, stiprinantis vaikų imunitetą, ilgai gyvena.
Šeimos universitetas daug davė gyvenimiško patyrimo. Vilniaus universitetas ir aspirantūra jame bei doktorantūra Maskvoje žinias praplėtė ir papildė.
Aukštaitijos, visos Lietuvos peizažai - dažnas mano kūrybos elementas. Meilė šeimai, žmogui, Tėvynei daugumos rašinių kvintesencija. Dviejose dešimtyse šalies ir užsienio periodinių leidinių paskelbiau daugiau nei tūkstantį rašinių, buvau priimtas ir į LŽS..
Visos Lietuvos, Ignalinos AE regiono žmonių gyvenimui, problemoms ir viltims skirtos mano dvi dešimtys knygų. Iš jų trys knygos apie euro regioną Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienyje latvių, anglų ir rusų kalbomis. Atskirai kiekvienos po tūkstantį egzempliorių išleido Latvijos užsienio reikalų ministerija. Vieninteliai braliukai latviai sumokėjo autorinį honorarą. Šešias monografijas, tiražu iki 5000 egz., su teigiamomis mokslininkų recenzijomis, skirtas Rytų Lietuvai, Ignalinos AE regionui ir konkrečiai Visaginui, išleido Visagino savivaldybė. Kitos knygos (daugiausia grožinė literatūra), išleistos mano sūnaus Algirdo Kavaliausko lėšomis.
Keliaudami, vaikščiodami po Lietuvą mes galime jausti, kaip kiekvienas daigelis formuoja lietuvišką viltį, grumstelis ar rasos lašelis seka lietuviškas legendas, o vešlioje medžių lapijoje sklando protėvių dvasios.
Čia mano stiprybės šaltinis.
Myliu visa, kas lietuviška: skaidrią lietuvio sielą, sudėtingą ir mįslingą lietuvio charakterį, gražią archainę lietuvių kalbą, romantiškai patrauklią lietuvišką dainą, viliojančią paslaptingą lietuvišką dvasią, Lietuvos laukų išaugintą žmogų. Sudėtingas ir prieštaringas Lietuvos žmonių gyvenimas ir likimai rado vietą ir mano mokslinėje disertacijoje.
Ir gerbiu visus, kurie gerbia mus.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-02-11 13:21
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media