2022 m. liepos 3 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Antanas Račis: Iš Stebeikių kaimo pakraštėlio. Žvilgsnis atgal

2022-05-03
 
Antanas Račis

Antanas Račis

Antanas Račis

 

Kai ateina vakaras, kai leidžiasi saulė, tuoj tuoj sutems naktis, nejučia pagalvoji, ką tą dieną padarei, ko nesugebėjai padaryti, ką reikia padaryti rytoj...
Kai įpusėji aštuntą dešimtį, vis dažniau susimąstai, ką gera ir ką bloga padarei, ko galbūt dar nespėjai padaryti, vis dažniau grįžti į vaikystės ir jaunystės dienas. Prisimeni žmones, su kuriais prabėgo tos dienos, tų dienų įvykius, išgyvenimus ir vaizdus. Daugumos tų žmonių jau nebėra gyvų, mano išgyvenimai gerokai nublankę, gimtinės ir apylinkių peizažas visiškai pasikeitę, vis dėlto atmintyje kai kas išliko, daugiausia tai, kas buvo gera ir gražu arba labai skaudu. Tad žvilgtelėsiu atgal ir pabersiu prisiminimų trupinių iš tų metų, kol buvau stebeikietis. Gal bendraamžiams tai pažadins jų prisiminimus, o jaunesniesiems bus šiek tiek įdomu, kaip gyveno mūsų, septyniasdešimtmečių aštuoniasdešimtmečių, karta.
Stebeikiai - didelis kaimas, o aš gimiau jo pakraštyje, pamiškėje, prie Pumpėnų-Daujėnų kelio ir keliuko į Pašiliečių kaimą sankryžos, dešinėje kelio pusėje, mažoje dūmais pakvipusioje, aprūkusiomis sienomis pirkelėje. Abipus tėvelio ūkio buvo stambus Klemenso Račio ūkis, netoli pirkelės - jo didelis gyvenamasis namas (jame 1919 metais buvo ir Rinkūnų pradinė mokykla) ir ūkiniai pastatai, didelis sodas. Klemensas Račis buvo aukštas stambus vyras. Mano tėvelio ūkis mažas, jis pats žemo ūgio, todėl ir buvo vadinamas Račiuku. Tėvelis, mama, tėvelio seserys Ona ir Morta dirbo visus ūkio darbus, o mane daugiausia prižiūrėjo bobutė (tėvelio motina). Darbšti šeima ėmėsi įvairių papildomų darbų ir pamažu prasigyveno. Tėvelis, K. Račiui atidavęs savo žemę, iš jo gavo daugiau, bet prastenės žemės, kurią ketino geriau įdirbti. Naujoji žemė buvo beveik už kilometro į rytus, kitapus Svalios upės, taip pat Stebeikių pakraštyje. Pradėjo statyti gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, veisti sodą (jį vėliau padėjau veisti ir aš). Į kuriamą naują sodybą atsivežė žemės ūkio padargų ir geresnių rakandų. Aš irgi atsikrausčiau su savo turtu: atėjau traukdamas krikšto tėvelio eigulio P. Petkevičiaus padirbtus man dovanotus medinius ratelius, į juos prisikrovęs gilių, mat ketinau sodinti ąžuolyną (tiesa, jo nepasodinau, pasodinau tik obelų, neatlikau ir kitos vyro priedermės - neužauginau sūnaus).
Tėvams baigiant kurtis, prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas. Jau buvo pastatyti ūkiniai pastatai, gyvenamasis namas dar buvo be grindų (toks liko apie 10 metų). Dengiant pirties stogą, virš galvų pradėjo švilpti vokiečių kulkos. Tėvelis visus suvarė į tvartą (jo sienos iki pusės buvo mūrinės) ir mus visus suguldė ant šiaudų. Netrukus pasirodė vokiečių kariai motociklininkai. Atskridę sovietų lėktuvai pradėjo mėtyti bombas į keliu traukiančią vokiečių kariuomenę, bet jos krito tarp kaimyno Jono Steponavičiaus ir mūsų sodybų, laimė, ne ant trobesių. Po motociklininkų ir karine technika ginkluotų karių pasirodė pėstininkai. Naujieji okupantai elgėsi labai kultūringai. Prašė sviesto, kiaušinių, bet ir atsilygino: davė konservų, vaikams - šokolado (aš tų skanėstų paragavau pirmą kartą). Vėlesni prisiminimai labai niūrūs. Mes patys nebevalgėme ne tik sviesto, bet ir duona darėsi vis sprangesnė, nes buvo kepama iš mažiau valytų grūdų miltų, kad būtų skalsesnė. Prisimenu verkiančią mamą: „Dieve, dieve, kas čia dedasi ant svieto. Komunistai buvo bedieviai, žmones į Sibirą vežė, o ir vokiečiai Dievo neturi. Kuo kalti šie žydeliai? O ir lietuviai su šautuvais juos į kapus sušaudyti varo. Dieve, dieve". Tėvelis, grįžęs iš Pumpėnų, pasakodamas, kad žydų turtą, kurio nereikia vokiečiams, duoda žydšaudžiams lietuviams, o šie siūlo kitiems lietuviams, pasakė: „Man žydų paduškų nereikia". Jam nereikėjo ir į Sibirą vežamų ar nuo išvežimo pabėgusių kaimynų paduškų. Aš tai įsiminiau visam gyvenimui ir niekada nesusigundžiau „svetimomis paduškomis".
Vis garsiau dundant patrankoms rytuose, o naktimis gaudžiant lėktuvams, dangų raižant prožektorių šviesoms ir kur ne kur pasirodant pašvaistėms, tėvai įrengė slėptuvę, toliau nuo namų, griovyje. Čia mus, naktį sugulusius, ir užtiko sovietų kareiviai. Taip pro mus ir antrą kartą praėjo frontas. Mūšiai vyko apie Biržus. Iš Pumpėnų 5 km spinduliu buvo išvaryti gyventojai, berods, klebonijoje įsikūrė, kaip vėliau paaiškėjo, III Baltarusijos fronto vado A. Vasilevskio štabas. Mūsų sodyboje, klojime, įsikūrė užfrontės dalinys - seni, suluošinti ir kiti nebetinkantys karo tarnybai vyrai. Jie taisė batus, lopė ir persiuvinėjo kulkų suvarpytus drabužius. Dalį savo davinio - daugiausia konservus (ne tokius skanius, kaip vokiečių) - keisdavo į pieną ar kiaušinius.
Frontui šiek tiek nutolus, prasidėjo vyrų šaukimas į sovietų kariuomenę. Dauguma ieškojo būdų, kaip to išvengti. Kunigams padedant (išduodant kitus bažnytinius metrikus) keitė savo dokumentus: vieni save jaunino, kiti - sendino. Pakliuvę į kariuomenę, po trumpo mokymo buvo siunčiami į frontą ir tapo patrankų mėsa. Netrukus pasipylė pranešimai apie didvyrišką mirtį (tokį pranešimą gavo ir K. Račis apie sūnaus Jono žūtį; tai vėliau jį ir šeimą išgelbėjo nuo išvežimo į Sibirą). Žinios iš fronto dar labiau paskatino vengti kariuomenės. Vengiantieji kariuomenės turėjo tris pasirinkimus: galėjo slėptis namuose, eiti pas partizanus arba užsirašyti į stribus. Pasislėpusiųjų namuose laukė kratos, kalėjimas, į bandančius bėgti šaudė, partizanų ir stribų tykojo mirtis. Taip ir išsiskirstė kaimo vyrai, tik nedaug jų liko gyvų. Laimė, mano tėvelis buvo netinkamas karo tarnybai.
Aš tęsiau mokslą Rinkūnų pradinėje mokykloje, kuri buvo vos už kelių šimtų metrų nuo namų. Į mokyklą, kaip ir dauguma kaimo vaikų, eidavau basas, o žiemą avėdamas nagines. Nešdavausi lauknešėlį - pieno buteliuką ir riekę duonos. Buvau vienas jauniausių mokinių, mokslas sekėsi gerai. Skaičiau daug knygų, tarp jų Vytės Nemunėlio (nežinojau, kad jis - stebeikietis Bernardas Brazdžionis). Kartais skaitydavau naktimis, mėnesienoje veidrodžiu pasiryškindamas šviesą, taip gadindamas iš prigimties trumpareges akis. Prisimenu kartą visą klasę mokytoja V. Jankevičienė pakvietė į talką skinti apynių spurgų, po to pavaišino skaniais obuoliais. Netrukus mokytoja nebeatėjo į mokyklą (sužinojome, kad išvežė į Sibirą).
Baigęs pradinę mokyklą, dėkui tėvams ir tetulėms, galėjau tęsti mokslą Pumpėnų progimnazijoje, vėliau tapusioje septynmete ir vidurine mokykla. Į mokyklą už 6 km eidavau pėsčias, tik kartais paveždavo tėvelis ar kaimynai, o žiemą 2-3 mėnesius gyvenau miestelyje, namo grįždavau tik savaitgaliais. Dažniausiai kartu eidavome trys stebeikiečiai - Antanas Banelis, Vytautas Steponavičius (abu vyresni už mane) ir aš. Kartu grįždavome ir namo (jeigu kuris likdavome po pamokų, visada jo laukdavome). Kartu eiti buvo linksmiau ir smagiau. Mūsų trijulės nedrįsdavo užpulti miesto chuliganėliai, vadinami „taukuočiukais" (mat vienas jų tėvų buvo užkluptas vagiantis iš kaimyno taukus; beje, ir mes turėjome pravardes - mane dėl mažo ūgio ir smulkaus sudėjimo vadino Mažute). Be to, reikėdavo eiti (kartais ir visiškai sutemus) 3 km mišku. Buvo, bent man, labai baugu, nes, sakoma, baimės akys - didelės. Tai medžiai nei iš šio, nei iš to smarkiai sušlamėdavo, tai žiburėlis pasirodydavo: gal tai vilko akys, gal miškinis (taip buvo vadinami partizanai) ar skrebas (taip buvo vadinami stribai) pasaloje degtuką rūkyti užsidegė ar žiebtuvėliu pasišvietė. Vakarais eidami mišku ne kartą juos buvome sutikę. Baigdami eiti iš miško bijodavome vaiduoklių ir vienas kitą pagąsdindavome. Mat miško gale, dešinėje kelio pusėje, netoli buvusios mūsų pirtelės, buvo Stebeikių kaimo kapinaitės (seniau visi didesni kaimai jas turėjo). Tuo metu jose nebebuvo laidojama, jos buvo apžėlusios krūmais, bet dar buvo žymu kai kurios kapavietės, buvo pasvirusių ir išvirtusių ąžuolinių kryžių, ten jau augo mėlynės, dygo grybai, bet tų miško gėrybių nerinkdavome.
Miško gale, abipus kelio, buvo du kapai - karo pradžios palikimas. Vienas sovietų kareivis, atsilikęs nuo besitraukiančiųjų, užėjo pas K. Račį pavalgyti ar atsigerti. Tuo metu keliu pasirodė pirmieji vokiečių motociklininkai. Juos pamatęs kareivis pradėjo šaudyti ir vieną jų nušovė, o vokiečiai tuoj pat nušovė ir jį. Laimė, tuo metu vokiečiai už vieną nušautąjį dar nešaudė 10 to ar gretimo kaimo vyrų, todėl niekas iš stebeikiečių nenukentėjo. Abu kariai buvo palaidoti šalia kelio: vienas - vienoje, kitas - kitoje pusėje (vėliau jų kūnai buvo išvežti). Šiaip ar taip, bet mums, vaikams, sutemus eiti pro tą pamiškę visada būdavo baugu.
Eidami į mokyklą miestelyje matėme ant grindinio suguldytus partizanų kūnus. Mes tvarkėme miestelio centre buvusių žydų namų griuvėsių liekanas ir sodinome medelius (užaugę medžiai stovi ir dabar). Mokykloje keitėsi mokytojai: nebeliko mokytojų, kurias matydavau bažnyčioje. Iš Pasvalio atvažiuodavo emisarai agituoti į komjaunimą. Prisimenu, kaip po tokios agitacijos iš mokytojų kambario išėjęs išraudęs mokytojas S. Židonis, vėliau mokytoja S. Kiaušaitė kitiems mokytojams garsiai (ir mums, mokiniams, girdint) pasakė: „Nepasidaviau". Paskutiniais mokslo metais agitavo ir vyresnius mokinius (aš dar buvau per jaunas), tada į komjaunimą įstojo tik sovietinių aktyvistų vaikai ir kai kurie rusai iš Gegabrastos kaimo.
Žiemą namo grįždavau sušalusiomis kojomis, o pavasarį - šlapiomis, nes vieškelis virsdavo purvynu, todėl labai laukdavau vasaros, o iki rudens jau būdavau pasiilgęs mokyklos. Vasarą buvo geriausia: sunkiems ūkio darbams dirbti buvau per silpnas (beje, iš viso buvau silpnos sveikatos), gyvuliai nebuvo ganomi. Uogavau, grybavau, bet didžiausią malonumą teikė netoli tekanti Svalia: vingiuota, apaugusi dideliais medžiais ir krūmais. Ties mūsų žeme buvo du gilūs duburiai - vyrų ir moterų ir keli seklesni duburiukai, kuriuose maudydavosi vaikai. Į vyrų ir moterų duburius ateidavo K. Račio šeima ir kaimynai iš gretimo Rinkūnų kaimo. Vyrų duburys buvo labai gilus (atsistojus ant dugno ir iškėlus rankas kartais matydavosi tik pirštai), moterų - ne toks gilus ir apaugęs tankiais krūmais. Maudydavomės nuogi. Mes, paaugliai, prie moterų duburio prieidavome, kai nebūdavo moterų, nes buvome prigąsdinti, kad moterys pagaus ir prigirdys. Upėje buvo labai daug žuvies: lydekų, karosų, vijūnų ir kitų. Vasarą suaugusieji žvejodavo tinklais (dvibradžiais ir tribradžiais), o vaikai tik maišus su sugautomis žuvimis nešiodavo, žiemą (dažniausiai prieš Kūčias), prakirtę eketę, statydavo iš vytelių pintas varžas.
Tėvų ūkiui prie Svalios priklausė 2-3 ha vasarą beveik niekada neišdžiūstančios kemsynės, vadinamos Pempyne (čia daug perėdavo pempių). Žiemą ten su kaimynų vaikais čiuožinėdavome. Tikrų pačiūžų (kaip ir slidžių) neturėjau: pačiūža - tai medinė pliauska su prie vidurio išilgai prikaltu skardinio kibiro lanko gabalu, kad slystų ledu, ir prie šonų pritvirtintais apyvarais. Pempynės viduryje įrengdavome (prireikus nuo ledo nuvalydavome sniegą) sukynę: į ledą įkaldavome storą baslį, ant jo užmaudavome stebulę, prie jos stipinų pritaisydavome ilgą storą kartį, o prie karties - rogutes, jas taip įsukdavome, kad net švilpdavo.
Buvo dar viena įsimintina vieta - ežeras prie kelio vingio, Jono Steponavičiaus žemėje. Ežeras buvo apvalus, piltuvo formos, 25-30 m skersmens, apaugęs (turbūt apsodintas, kad gyvuliai neprieitų gerti ir neįkristų) dideliais medžiais. Vanduo jame buvo labai šaltas ir tamsus, o gylis - dugnas ilgiausia kartimi nepasiekiamas. Mes, paaugliai, norėdami pasirodyti drąsūs, plaukdavome per jį. Vienintelį kartą plaukiau ir aš, bet vos nepaskendau ir taip išsigandau, kad nuo to laiko plaukiu tik ten, kur galiu atsistojęs kojomis dugną pasiekti. Tas ežeras, matyt, buvo smegduobė. Dar viena nedidelė ir negili smegduobė atsiverdavo ant keliuko, kuris ėjo už mūsų sodybos ir skyrė Stebeikių kaimą nuo Rinkūnų: ją užversdavo žemėmis, bet ir vėl atsirasdavo.
Gerai, kad po melioracijos Pempynė virto gražia pieva, bet labai gaila gražiosios Svalios, kurios vietoje liko tik melioracijos griovys. Beje, nė žymės neliko ir Bedugnio ežero.
Su pagyrimu baigiau Pumpėnų septynmetę mokyklą. Išleistuves šventėme kartu su tėvais, ir pirmą kartą viešai gėriau alų (namie buvau gėręs ir anksčiau, bet, laimė, alkoholiku netapau).
1950 metais pradėjau mokytis Pasvalio vidurinėje mokykloje. Patekau į 8c klasę, kurioje mokėsi atvykusieji iš kitų rajono mokyklų: dar buvo 8a (berniukų) ir 8b (mergaičių) klasės. Devintos klasės jau buvo dvi: 9a (berniukų) ir 9b (mergaičių). Mokslas sekėsi labai gerai. Buvau vienas geriausių klasės matematikų (mokytojo A. Vadapalo „žvaigždžių"), rašiau eilėraščius, juos spausdino ir rajono laikraštis, net premiją laimėjau. Buvau klasės seniūnas, mokyklos literatų būrelio pirmininkas. Kaip geras ir aktyvus mokinys buvau įvairiausiais būdais brutaliai verčiamas stoti į komjaunimą. Nenorėta girdėt ir mano argumentų, kad senelis V. Baltrūnas ir teta Adelė ištremti į Sibirą, o vienas dėdė Amerikoje. Man iki šiol gaila klasės auklėtojo B. Bagdonavičiaus priverstinių ir beviltiškų pastangų. Baigiant mokyklą, kai vienas kitas iš ilgai besispyriojančiųjų prieš baigiamuosius egzaminus įstojo į komjaunimą (kai kurie jų vėliau ir į partiją), jis pasakė: „Kaip sau nori, bet gailėsies". Niekada nesigailėjau ir nesigailiu, nors gyvenime man ne kartą tai atsirūgo.
Prisimenu ilgam įstrigusį įvykį. Vieną rytą po skambučio laukiame ateinančios mokytojos, bet praeina 10, 15 minučių, o jos vis nėra. Balsingi klasės vyrai pradeda dainuoti... Atsiveria klasės durys, įeina išbalusi kaip popierius klasės auklėtoja A. Mičiukienė ir apsiašarojęs akiniuotas švietimo skyriaus vedėjas B. Bitinas (dabar žymus pedagogikos mokslininkas). Jis kad pradės šaukti: „Stalinas mirė, o jūs dainuojat! Kas seniūnas?". Aš atsistojau ir pasakiau, kad mes nieko nežinom, laukėm mokytojos ir uždainavom. Žinoma, tada kliuvo ne tiek man (tik netekau seniūno pareigų), kiek klasės auklėtojai.
Savaitgaliais 13 km šunkeliais (kad būtų arčiau) pareidavau, vėliau parvažiuodavau dviračiu į namus. Žiemą vakarais nueidavau pas artimiausius kaimynus Steponavičius: draugavau su Vytautu, Aleksu (vyresniais) ir Juozu (vienmečiu). Kartais susėsdavome keturiese lošti kortomis, dažniausiai lošdavome „vežimą". Jų tėvas, žinoma, lošė geriau, bet ir mes stengiamės nepasiduoti. Kadangi iš tradicijos, nors ir labai vargingai gyvendami, žmonės nestokodavo alaus, lošimo sąlyga buvo tokia: pralošei 6 kartus (surinkai „vežimą) - gerk stiklinę alaus. Žinoma, kai labai nesisekdavo, po 2-3 stiklinių tekdavo gėdingai eiti namo ir tikėtis atsilošti kitą kartą. Alaus beveik visada būdavo ir mūsų namuose. Mama ir tetos visiškai negerdavo, tėvelis šiek tiek išgerdavo, bet daugiausia vaišindavo svečius. Vienas didžiausių svečių buvo kaimynas V. Sivickas. Ateidavo ir klausdavo, ar turi uzbonėlį. Pasidėdavo kepurę ant suolo ir laukdavo, kol tėvelis iš kamaros atneš ąsotį alaus, o motina - užkąsti, dažniausiai sūrio. Išgerdavo ąsotį ir, pasakęs „eisiu pas savo Barborytę", išeidavo, kartais net kepurę palikęs (o kitą dieną ateidavo „kepurės parsinešti"). Žemės turėjo mažiau už mano tėvelį, trobesiai buvo gerokai aptriušę, bet sūnų Bronių išleido mokytis. Skursdamas ir vargdamas Bronius baigė Pasvalio vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus universitetą (pirmasis apylinkėse baigė aukštąjį mokslą), mokytojavo, dalyvavo rezistencijoje, buvo įkalintas ir ištremtas, parašė eilėraščių ir dramų („Aketės. Rinktinė"), mirė sunkia liga 1991 metais. V. Sivickas, sovietų valdžios paskirtas seniūnu, buvo visų labai gerbiamas. Jo pastangomis nebuvo išvežtas nė vienas Rinkūnų kaimo ūkininkas (jie spėdavo pasislėpti nuo išvežimo). Kartą pas vieną ūkininką po kūlimo patalkiuose buvo ir V. Sivickas. Atėjo miškiniai su žymiausiu vadu Tamošiūnu (dėl tolimos giminystės ir tos pačios pavardės labai nukentėjo ir akademikas V. Tamošiūnas). Tamošiūnas nusikabino nuo peties šautuvą, priėjo prie V. Sivicko ir, pasakęs „Sivickai, pasaugok", pats nuėjo ir atsisėdo prie kito stalo galo. Po to Pumpėnuose vadžia V. Sivickui priekaištavo, kodėl jis nenušovęs Tamošiūno. Daug sveikatos ir nervų sugadino V. Sivickui jo laviravimas tarp sovietų valdžios, savo sąžinės ir kaimynų. Gal dėl to jis dažnai ateidavo pas mano tėvelį uzbonėlio.
Vasarą buvo daug ūkio darbų. Sunkiausia buvo šienauti Pempynėje. Dažniausiai su tėveliu ir teta Morta tempdavome varvančią žolę į sausesnę vietą džiovinti. Suskirdusias, iššutusiais tarpupirščiais kojas keldami nuo kemso ant kemso, dažnai nuslysdami nuo jo į vandenį iki juosmens, o blauzdos ir šlaunys buvo aštrių viksvų išraižytos. Tai buvo katorginis darbas, jį prisimenu su siaubu.
Geriausi prisiminimai išlikę iš vasaros darbų kolūkyje (nors už darbadienius mokėjo tik po keliolika kapeikų). Važiuodavau į Rinkūnų kaimą vežti šieno, rugių. Veždavome uorėmis, buvo mynėjų (daugiausia jaunų mergaičių), kad daugiau šieno ar rugių prikrautume. Man dažniausiai mindavo ne pačios gražiausios, bet vis tiek buvo malonu. Žinoma, gegužinėse mes šokdindavome ir savo mynėjas. Gegužinės prasidėdavo sekmadienio pavakare, o baigdavosi dažniausiai pradėjus brėkšti arba aušti. Į gegužines eidavome avėdami baltais medžiaginiais bateliais (juos balindavome dantų milteliais), būdami visiškai blaivūs, tik kai kurie „seniai" (vyrai, grįžę iš kariuomenės) ateidavo šiek tiek įkaušę, bet jie mažai šokdavo, stoviniuodavo pašaliais ir laukdavo paskutinio šokio, kad galėtų kurią nors merginą palydėti namo.
Gegužinės, gegužinės! Jos gundyte gundydavo... Mūsų ūkio gale, už Pempynės, pamiškėje augo vieniša išlaki pušis, o šalia jos buvo lygi, žole apaugusi aikštelė. Su kaimynais Steponavičiais sutarėme įrengti šokių aukštelę. Nukasėm velėnas, jomis apdėjome aikštelės kraštus, suplūkėme aikštelę. Daug dirbome. Kartą atėjo jaunesnysis brolis Alfonsas, pasipuošęs ką tik pasiūtu čerkasiniu kostiumu. Užmiršęs naują kostiumą ėmė nešti velėnas, kol pamatėme, kad jis visas žemėtas. Nors ir valėm, bet mama pamačiusi neteko amo. Kliuvo, oi kliuvo broleliui... Aikštelę įrengėme, kas savaitgalį „apsodindavome" jaunais berželiais. Į mūsų šventiškai papuoštą šokių aikštelę susirinkdavo kelios dešimtys jaunimo ir iš tolimų kaimų, ir iš Pumpėnų miestelio. Aikštelėje prie pušies vykdavo didžiausios gegužinės visoje apylinkėje. Man pradėjo nebepatikti, kad po jų tekdavo eiti namo ir neturėdavau progos palydėti merginų, todėl kartais eidavau (ar dviračiu važiuodavau) į kitas gegužines už 5-6 ir daugiau kilometrų. Po kelerių metų gegužinės prie pušies vis menkėjo (labai sumažėjo jaunimo, vis daugiau ateidavo įkaušusių), kol visai sunyko (liko tik pušis, medžiais ir krūmais apaugusi aikštelė ir gražūs ankstyvosios jaunystės prisiminimai).
Pasvalio vidurinę mokyklą 1954 metais baigiau penketais. Tapau kandidatu į aukso medalininkus, bet medalio negavau. Ramiausiai atostogavau, pjoviau šieną ir laukiau žinių, kol kas dar nebuvau apsisprendęs, ką ir kur studijuoti. Rugpjūčio pradžioje gavau pranešimą, kad ne tik aukso, bet jokio medalio negavau. Kaip sakoma, tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Pranešime nurodyta, kad buvo sumažintas matematikos rašto darbo pažymys, t.y. vietoj penketų - du ketvertai iš algebros ir geometrijos. Vėliau girdėjau kalbas, kad mano egzaminų rašto darbai toliau švietimo skyriaus nenuėjo, nes aš, ne komjaunuolis, turėjau gauti aukso, o komjaunuoliai - sidabro medalius; beje, sidabro medalio negavo ir kitas ne komjaunuolis. Teko skubiai rinktis, ką studijuoti ir kur stoti. Į Kauno politechnikos institutą netikau, nes nemokėjau piešti ir nesisekė braižyba, į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos po tokio akibrokšto nesiryžau, liko humanitariniai mokslai. Nuėjau pas atostogaujantį kaimyną B. Sivicką pasitarti. Pasakiau, kad norėčiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą arba žurnalistiką. Paklausė, ar esu komjaunuolis. Atsakiau, kad ne. „Tada, brolau, stok į lietuvių kalbą ir literatūrą, tokių žurnalistų valdžiai nereikia", - patarė jis. Taip ir padariau ir nesigailiu iki šiol.
Nuvažiavau į Vilniaus universitetą, išlaikiau egzaminus, bet vietos bendrabutyje negavau. Padaviau pareiškimą prorektoriui ūkio reikalams J. Grincevičiui. Pakvietė į posėdį, kuriame buvo skirstomos papildomos vietos bendrabučiuose. Prorektorius, stebeikietis (aš to nežinojau), paklausė, ar aš komjaunuolis. Po neigiamo atsakymo dar paklausė, iš kokios apylinkės. Atsakiau, kad iš Jurgėnų. Nužvelgęs dar paklausė, kiek tėvai žemės turėjo (mat jau buvo kolūkiai). Man atsakius pasakė: „Žinau, geros žemės. Yra vargingesnių. Pragyvensi ir be bendrabučio" (nors iš retos mano pavardės tikriausiai pažinojo mano tėvus ir tai, kaip vargingai jie gyveno tais metais kolūkyje). Na, šiaip taip išgyvenau: mėnesį su kitais „turtingesniais" gyvenau universiteto sporto salėje, kai iš jos išvarė, susiradau kambarėlį. Po metų gavau vietą bendrabutyje ir be stebeikiečio prorektoriaus paramos.
Esu iki šiol dėkingas tėvams ir tetulėms, kad sudarė sąlygas siekti aukštojo mokslo, kartu jaučiuosi nuskriaudęs jaunesniuosius - sesutę Adelę ir broliuką Alfonsą, nes aš gavau tai, ką šeima galėjo duoti geriausia, o jiems teko tai, kas liko nuo manęs. <...>.
Universitete mokslas man sekėsi labai gerai. Nors nebuvau komjaunuolis, bet buvau rengiamas į partiją (bendrakursis agitatorius sakė: stok į komjaunimą, po metų priimsime į partiją), bet aš vis atsikalbinėjau. Buvau išrinktas į universiteto studentų profkomitetą, antrame kurse gavau S. Neries vardo stipendiją. Bet... 1956 metais prasidėjo kampanija prieš rektorių Juozą Bulavą, Lietuvių literatūros katedros vedėją M. Lukšienę, V. Zaborskaitę ir kitas dėstytojas. Buvau primygtinai verčiamas studentų sienlaikraštyje parašyti savo dėstytojas kompromituojantį straipsnį, apkaltinti jas. Aš atsisakiau ir taip pasirašiau nuosprendį savo mokslininko karjerai. 1959 metais baigęs universitetą buvau trejiems metams paskirtas lietuvių kalbos mokytoju į septynmetę mokyklą ir pradėjau dirbti Vilniaus rajono Skurbutėnų septynmetėje mokykloje lenkų dėstomąja kalba.
Taip tapau vilniečiu, o 1960 metais ir rinkūniečiu, nes, skirstant kolūkių teritorijas, žemė anapus Svalios atiteko Rinkūnų kolūkiui, kartu ir Rinkūnų kaimui (iki tol Stebeikių ir Rinkūnų kaimų riba ėjo keliuku už mūsų sodybos).

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-05-03 14:47
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Antanas

2022-05-13 16:44

Beveik mano žemietis!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Erika Paulaitytė

2022-05-13 10:24

Įdomus prisiminimai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media