Žiniasklaida Lietuvoje

Aurimas Gelžinis

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius sako, kad etika – gyvas, susitarimo dalykas ir tik etika atskiria profesionalų žurnalistą nuo bet kurio kito mėgėjo.

Publikuojame žurnalisto Aurimo Gelžinio prieš mėnesį parengtą interviu su D.Radzevičiumi apie etiką ir savireguliaciją.

Neseniai į Žurnalistų etikos inspektoriaus pareigas paskirta teisininkės išsilavinimą turinti Zita Zamžickienė, gal jau galima kažko tikėtis ar kaip nors vertinti buvusią Seimo kontrolierę?

Vertinti, kai žmogus tik pradeda dirbti, yra sudėtinga. Tačiau mes jau žinom du dalykus, pirmas – pačios etikos inspektorės išsakyta mintis apie šios tarnybos viziją: ji aiškiai pasakė, kad įstatymu ir kitais būdais sieks, jog būtų kuriamas naujas organizacijos tipas, kuri daugiau taptų ombudsmeno institucija. Tai rodo visai naują kryptį ir galima tuo džiaugtis arba įžiūrėti tam tikras grėsmes.

Racionalu, jog tai būtų ombudsmeninė įstaiga, kuri spręsdama problemas tarpininkautų tarp visuomenės ir verslo žiniasklaidos, žiniasklaidos savininkų, už turinį atsakingų asmenų. Kol kas ši tarnyba buvo tikra inspekcija, atsakinga už baudimą arba sankcijų taikymą (kai yra nepilnamečių apsaugos pažeidimai arba kai kurie kiti pažeidimai), bet jei iš formalios inspektuojančios, pusiau teisėsauginės institucijos ji taps ombudsmeninė – šiek tiek laimės visos pusės. Jeigu taip tikrai įvyks.

Tai reikia keisti įstatymus, naikinti esamą instituciją ir įkurti naują?

Ne naikinti, o pertvarkyti. Tam reikia keisti ne tik įstatymą, bet ir parengti pačios įstaigos koncepciją. Galų gale net pavadinimą pakeisti, nes žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pavadinimas akivaizdžiai neatitinka dabartinių jos funkcijų ir dvasios, kadangi ši tarnyba neatsako už žurnalistų etiką. Ji daugiau nagrinėja įstatymų įpareigotus tam tikrus kriterijus kaip institucija prižiūrinti nepilnamečių problemas – pvz., už netinkamai pateikiamą erotiką ar smurtą.

Ir baudžia ne žurnalistus, o už turinį atsakingus asmenis ir žiniasklaidos priemonių vadovus, todėl geriausiu atveju ji gali vadintis žiniasklaidos savininkų ir vadovų veiklos priežiūros institucija. Toks yra turinys. Todėl reikia keisti, kad iš tikrųjų vadintųsi žiniasklaidos ombudsmenas ar spaudos ombudsmenas ir atitinkamai dėlioti funkcijas, nuobaudas, vykdyti kitas veiklas ar platesnį monitoringą.

Pagal vasarą pakeistą Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistų etikos inspektoriumi gali būti tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Kaip vertinate šią pataisą?

Tai buvo neteisingas sprendimas, jis buvo kritikuotas ir mes tai išsakėme. Dabar žurnalistų ir leidėjų etikos komisija turi rinktis iš teisininkų, kaip grožio konkurse, kuris teisininkas gražesnis, nes komisijai iš principo teisinės kompetencijos įvertinti neįmanoma. Jeigu žiūrime į perspektyvą, kurią minėjo naujoji inspektorė – ši nuostata turės būti keistina. Tai tik dar labiau patvirtina, kad tas dalykas buvo neteisingai padarytas, nes ombudsmeno misija be jokios abejonės reiškia, jog tai susiję ne vien su teisiniais dalykais. Čia svarbiausi du kriterijai – aukštasis išsilavinimas, bet dar svarbiau – asmeninė, dalykinė kompetencija bei jau asmens veikla sukurtas autoritetas visuomenėje ir nesvarbu, kurioje srityje. Eiti ombudsmeno pareigas tikrai gali ir teisininkas, ir komunikacijos srities specialistas, ir kito humanitarinio išsilavinimo žmogus.

Ir jei skyrimas į šias pareigas taptų maksimaliai viešas procesas, tai tikėtina, kad kandidato parinkimas, diskutavimas, programos pristatymas duotų didžiausią pasitikėjimą šia institucija.

Ar teko girdėti įtarimų, kad įstatymas pakeistas taikant pareigas konkrečiam asmeniui, nes tarp galimų pretendentų būta teisininkų, taip pat ar pusmetis naujo inspektoriaus paieškoms nekėlė abejonių?

Girdėjau tuos įtarimus ir manau, kad vasarą vykęs įstatymo pakeitimas buvo neskaidrus, netinkamas. O tikrieji motyvai akivaizdžiai yra tik politiniai. Galime įtarti, kad galbūt neįtiko etikos komisijos kandidatas, nes jis nebuvo greitai patvirtintas. Prisiminkime, jog tai buvo vidurvasaris, ekonominė krizė, pratęsiama seimo sesija, skubotai pateikti pasiūlymai, neatsižvelgta į kritiką, neapsvarstyta – aišku, kad buvo politiniai motyvai. Tuos politinių motyvų niuansus dabar sunku nuspėti, bet akivaizdu, kad tai nebuvo visuomenės sluoksnių pasiūlymas. Tai buvo konkrečių valdančiosios pozicijos politikų pasiūlymas ir tokia užgaida.

Tą pačią, šių metų vasarą įkurta Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) etikos komisija. Kam dar viena organizacija, ar ji nedubliuoja Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (ŽLEK)?

Anksčiau LŽS turėjo garbės teismą, kuris dabar panaikintas, todėl reikėjo tokios organizacijos, nes mes manome, kad žurnalistų bendruomenė ir mūsų sąjunga gali ir turi tam tikrą moralinę pareigą vertinti visų pirma savo narių etikos klausimus. Tai yra ne tik neuždrausta įstatymu, bet pagal visą įstatymų koncepciją ir savireguliacijos principus – kaip tik turi būti skatinama. Kita organizacijos įkūrimo priežastis akivaizdi – šiandien viešai reiškiamos kritikos arba žurnalistų vertinimo yra per mažai.

Žurnalistų sąjungos taryba ir valdyba ne kartą svarstė, kaip turėtų veikti savireguliacija Lietuvoje ir iš praktikos mato, kad dabartinis ŽLEK modelis yra taisytinas. Tai nėra tikra savireguliacijos institucija, joje daugiau atstovų ne iš žurnalistų ir ne iš leidėjų – ten yra deleguoti kitų organizacijų ir visai kitų profesijų žmonės, todėl tai nėra visai tipiška savireguliacijos institucija, nes savireguliacija reiškia, kad reguliuoji save. Taip pat blogai, kai į vieną vietą suplakama ir žurnalistų, ir leidėjų etika, nes žurnalistika yra profesinė veikla, leidybinė veikla yra verslas, o verslo etika ir profesinė tam tikro asmens veikla gali skirtis savo tikslais, normomis ir panašiai.

Jeigu žiūrėsim į patį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą – mes matome, kad etikos kodekse normos žurnalistams ir leidėjams yra bendros, ir tik kai kurios normos yra atskirai leidėjui, kai kurios žurnalistui. Bendros normos, kurios abiem užkrauna tam tikras pareigas, vienodą krūvį ir atsakomybę, yra neaiškios ir probleminės dėl to, kad žurnalistas dažniausiai negali atsakyti už leidėjo veiksmus, nes jis gali jų nežinoti ir negali jų paveikti. Kaip ir leidėjas ne visada gali daryti įtaką tam tikrai žurnalistų veiklai. Šiuo atveju visuomenė yra klaidinama, lyg ir yra bendra savireguliacija, tačiau dažnai, negalėdama nustatyti kaltininko ir priežasčių, ji nepriima reikiamo sprendimo arba išvis jokio sprendimo nepriima.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra tik vienas atskiras skyrius, kuris kalba apie žurnalistų ir leidėjų tarpusavio įsipareigojimus. Bendrame ŽLEK veiklos kontekste tai reiškia, jog jos kompetencija turėtų apsiriboti arba tiktai tomis normomis, kurios yra tikrai bendros žurnalistams ir leidėjams ir kur labai aiškiai gali suprasti, kad viskas čia yra vienoda ir gali įvertinti, arba tarpusavio ginčams tarp žurnalistų ir leidėjų spręsti, kai iškyla tarpusavio etikos klausimų. Tada logiška, kad ir žurnalistai ir leidėjai bendrai vertina ir sprendžia konfliktą. Kai kalbam apie leidėjų verslo etiką ir žurnalistų kaip profesinės bendruomenės etiką – arba toje pačioje komisijoje turėtų veikti dvi atskiros komisijos, arba jos turėtų išsigryninti.

Visuomenė šiandien klaidinama ir dažnai pagrįstai kelia pretenzijas žurnalistams už žiniasklaidos verslo problemas, bet dalis nesąžiningų leidėjų naudodamiesi ir prisidengdami nekokybiška žurnalistika, išvengia savo tikrosios atsakomybės už žiniasklaidos turinį, nors jie patys sprendžia, kas yra vyriausias redaktorius, koks bus turinys ir t.t.

Šiuo metu turime 4–ias savireguliacijos organizacijas – Etikos inspektorių, LŽS etikos komisiją, LŽLEK, ir Lietuvos radijo ir televizijos komisiją. Ar ne per daug?

Savireguliacijai per daug įstaigų išvis nebūna. Visuomenės informavimo įstatyme parašyta, kad kiekvienoje redakcijoje privalo būti patvirtintas vienas iš dviejų dokumentų – vidaus darbo tvarkos taisyklės arba etikos kodeksas, kuriuose būtų numatyta žurnalisto ir redakcijos tarpusavio santykiai, užtikrintos žurnalisto teisės, laisvės ir panašiai. Jei turėtume kiekvienoje redakcijoje stiprų savireguliacijos mechanizmą, tai išspręstų didžią dalį problemų. Mūsų etikos kodeksas reguliuoja bendrus principus, bet jis niekad nepasieks giliausių dalykų pvz., specializuotoje teisės ar ekonomikos žiniasklaidoje, kur gali atsirasti daugiau niuansų. Bendras etikos kodeksas niekada negalės būti pildomas iki begalybės ir taikomas visiems. Komunikacija, žiniasklaida ir žurnalistika labai stipriai keičiasi – vyksta masinė fragmentacija. Kiekviename fragmente reikalinga savireguliacija.

Etika yra gyvas dalykas ir visų pirma tai reiškia, jog kintant žiniasklaidai, kintant visuomenės santykiams su žiniasklaida ir žurnalistika – logiška, kad etika gali pildytis naujais dalykais, gali keistis, netgi vertinimas gali keistis. Tai, kas buvo atleistina arba neatleistina prieš metus ar dešimt, gali būti visai kitaip traktuojama tuo metu, kai pasikeičia suvokimas ir visuomeniniai santykiai. Etika yra susitarimo dalykas, kuris gali ir turi vykti nuolat. Todėl šiuo atveju institucijų gausa kol kas nėra tokia didelė, kad sakytume, jog yra sumaištis. Mes tiktai galime kalbėti apie jų efektyvumą, ar jos pakankamai tarpusavyje bendradarbiauja, bendrauja, kad veiktų efektyviai. Mano įsitikinimu – nepakankamai.

Jei žiūrėtume į profesionalaus žurnalisto profesinę kompetenciją, tai ji šiuolaikinėje žiniasklaidoje tampa išskirtinė tiktai turint vieną kertinį elementą – etiką. Visos kitos sudedamosios dalys jau seniai nėra žurnalistikos išskirtinumas. Pvz., technologiniai įgūdžiai, kalbėjimas, rašymas, tekstų redagavimas, rinkimas, analizavimas – visada buvo žurnalisto profesijos išskirtinumas, nes šie žmonės gebėjo geriau komunikuoti.

Šiuolaikinėms technologijoms pakeitus pasaulį tai gali daryti kiekvienas ir tapti mėgėju žurnalistu. Fotografuoti, filmuoti, talpinti, kurti tinklaraštį ir visa kita. Dėl to dabar kompetencijų viršūnėje atsirado etika. Todėl savireguliacijai etikoje turi būti skiriamas dar didesnis dėmesys – tada galėsime atskirti žurnalistą profesionalą nuo neprofesionalo, žurnalistą profesionalą nuo neprofesionaliai dirbančio profesionalo, ir žurnalistą profesionalą nuo visiško mėgėjo. Tik savireguliacija gali įvertinti ir atskirti, kas profesionalu, kas ne, kas blogai, kas gerai – niekas kitas to negali atlikti.

Jei žmogus įtaria kurią nors žiniasklaidos priemonę etikos pažeidimu – į kurią savireguliacijos organizacijų jam kreiptis?

Gali ir į visas kreiptis, tai žmogui nieko nekainuoja. Tačiau kai kur yra siaura kompetencija, pvz., žurnalistų etikos inspektorius daugiausia nagrinėja su nepilnamečiais susijusius pažeidimus. Jei žinoma, kad žurnalistas priklauso žurnalistų sąjungai – raginčiau ir prašyčiau būtinai apie tai informuoti mus. Svarbu ne tik bausti ar vertinti veiklą, labai svarbu, kad ir žurnalistų bendruomenė žinotų apie savo kolegas, kurie dirba netinkamai. Ir arba padėtų tam kolegai taisytis, arba, kai kuriais kraštutiniais atvejais, pašalintų tokį asmenį iš savo bendruomenės.

Jeigu norima, kad vertintų ne tik žurnalistai, bet ir vyskupų atstovai, teisininkai, t.y., apie tai sužinotų platesnis žmonių ratas – žmogus gali kreiptis ir į LŽLEK. Jis gali rinktis ir tai yra labai gerai. O jeigu bus patvirtintas etikos pažeidimas ir jam atrodys, kad dar patyrė turtinę ar neturtinę žalą – naudodamasis tuo sprendimu gali kreiptis ir į teismą. Tai jau priklauso nuo žmogaus.

Kokios Jūsų prognozės žurnalistų etikos klausimu, kokia ateitis?

Įvyks ir jau dabar vyksta dar didesnė viso žiniasklaidos lauko ir kartu žurnalistikos fragmentacija. Toje fragmentacijoje dar labiau išryškės profesionali ir etiška žurnalistika nuo neprofesionalios ir neetiškos. Tai, kad tradicinėje žiniasklaidoje žurnalistikos mažėja rodo kai kurias žiniasklaidos verslo etikos problemas, socialinės atsakomybės trūkumus. Kita vertus būna, jog geri profesionalai, etiškai dirbantys žurnalistai arba patys atsisako darbo arba jų pačių atsisako. Pvz., mūsų kolegė Gražina Sviderskytė paliko televiziją, kuri manau daug prarado. Gerai, kai profesionalai arba nesitaiko su pažeidimais arba keičia veiklos sritį, arba ieško kitų nišų, kur jie toliau veikia.

Tai, kad didesnės dalies žurnalistų labai geri darbai jau gula nebe į masinės komunikacijos, tradicinės žiniasklaidos priemones, o į knygas, tinklaraščius, dokumentinius filmus – rodo, kad profesionali, etiška ir elitinė žurnalistika išsigrynina, jos tampa mažiau, ji atsiskiria nuo mėgėjiškos, neprofesionalios. Profesinės bendruomenės fragmentacija ir atsiskyrimas tiek technologiškai, etiškai, moraliai, tiek viešai – gydo tikrą žurnalistiką ir atsiriboja nuo ne visai etiškos. Tai gera tendencija.

Bloga tendencija, kuri galbūt visuomenėje pastebima, yra ta, kad pseudo, neprofesionaliai žurnalistikai yra lygiai taip pat daug galimybių reikštis, egzistuoti ir veikti. Kiek mes ją toleruosim – bendros kultūros reikalas. Visuomenė jau pati po truputėlį atsirenka, geriausias to ženklas – didelė dalis televizijos projektų yra labai trumpalaikiai. Kartais atlaiko sezoną, o kartais ir sezono neatlaiko, mes matėm ir žurnalistinių pokalbių laidų, kurios vos kelis kartus parodytos dingo, nors nebūtinai jos buvo neetiškos, bet neprofesionaliai pateiktos. Vartotojas labai greitai atsirenka.

Internetas sau iškėlė didesnius reikalavimus. Daug kas keikia portalo Delfi komentatorių kultūrą, bet portalas profesinėje bendruomenėje inicijavo bent du gerus dalykus: internetinių portalų asociacijos susikūrimą – tai kai kurių pamiršta, kai kurių dar neatrasta nauja savireguliacijos institucija mūsų rinkoje. Kitas dalykas, ką padarė būtent Delfi portalas – kovodamas dėl žurnalisto teisių Seime inicijavo dokumentą-solidarumo aktą. Už šio akto pasirašymą iš darbo buvo atleista TV3 žinių tarnybos vadovė Jolanta Butkevičienė, vėliau mes bylą laimėjom. Šio akto iniciatyva kilo iš žurnalistų. Tai yra gerai. Aš matau daug gerėjimo ženklų.