Žiniasklaida Lietuvoje

Eglė Rašimaitė, Žurnalas "Kelias"  

Diagnozė aiški: Lietuvos radijas ir televizija (LRT) – komoje, vos kvėpuoja per vamzdelį. Ar per dvidešimt Nepriklausomybės metų stipraus, nepriklausomo Visuomeninio transliuotojo iš tiesų nepavyko sukurti? Vertinant politikų darbus, labiau atrodo: pavyko nesukurti!  

„Jie puikiai supranta, ką daro...”– linkęs manyti profesorius Žygintas Pečiulis, vertindamas politikų pastangas daryti įtaką LRT veiklai. „Politika yra nauda“,– sako buvęs LTN direktorius Audrius Lelkaitis. Teiginys, kad LRT trūksta valdžios dėmesio, yra absoliučiai neteisingas.  

Rizikuoti būti pilietiškam  

2003 m. rudenį, kilus apkaltai Rolandui Paksui, šis pats delsė paaiškinti visuomenei, kas vyksta. Įtampa buvo didžiulė ir valdžios, ir žiniasklaidos flange. Vis dėlto jis sutiko ateiti į pagrindinę LTV informacinę laidą Panorama. Bet jo patarėjai reikalavo užtikrinti, kad Prezidentui bus leista perskaityti pareiškimą, jog prieš jį vykdomas valstybinis sąmokslas, ir daugiau – jokių klausimų! 

Tačiau R. Paksui perskaičius keletą sakinių ir palinkėjus „ramios nakties“, tuometinė Panoramos vedėja Rita Miliūtė atkreipė jo dėmesį, kad po tokio pareiškimo ramiai užmigti būtų sunkoka. Ji pateikė klausimus vėliau apkaltos būdu nuo posto nušalintam prezidentui. „Neklausti būtų buvę tiesiog kvaila“,– prisimena žurnalistė R. Miliūtė.  

Kitas atvejis: skandalui netylant, R. Paksas sutiko atvykti į Lietuvos radiją, tačiau su televizijos žurnalistais bendrauti atsisakė. Jo atstovė žurnalistams „priminė“, kad jį supa apsaugos vyrai. Tuomet LTN direktoriumi dirbęs A. Lelkaitis R. Paksui išrėžė: „Tai yra Visuomeninis radijas ir televizija, ir mes čia dirbsime savo darbą!“. „Keisčiausia, kad jie nusileido, ir R. Paksas kalbėjo,“– dabar prisimena A. Lelkaitis.  

- Apie ką jūs tuomet galvojote?

- Aš buvau nuoširdžiai įsiutęs. Kažkas ateina į LTV...  

- Ne kažkas, Prezidentas.

- Na, ką reiškia prezidentas...  

- Reiškia įtakingas valstybės veikėjas, nuo kurio gali priklausyti tolesnė jūsų karjera LRT...

- Aš nemanau, kad jis galėtų mane išmesti iš darbo. Taip nedaroma, jis ne caras, kuris gali ateiti ir nurodinėti. Nuo kada prezidentas gali reguliuoti LRT darbą? Todėl aš jam sakiau: ne, mes filmuosim, nes turime tokią teisę. Jeigu mes gyvename pilietinėje visuomenėje, tai ir privalome atitinkamai elgtis.  

- Bet ar taip elgtis būtų galima ir komercinėje televizijoje?

- Manau, tikrai ne, nes kai darai komerciją, visada turi apskaičiuoti savo riziką. Negali rizikuoti darydamas pinigus – štai kur esmė.  

Teisė būti nepriklausomiems 

Komercinių kanalų žurnalistai pirmiausia privalo ginti ne piliečių, o savininko interesus. Tą juodu ant balto užrašė trijų Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjų kolegija sprendime dėl Jolantos Butkevičienės atleidimo iš TV3 žinių skyriaus direktorės posto. J. Butkevičienė iš darbo atleista už šiurkštų pažeidimą – savavališką, UAB „Tele -3” generalinės direktorės nuomone, parašą.  

Jos parašas buvo vienas tarp daugybės žiniasklaidos atstovų parašų laiške prezidentui V. Adamkui dėl žurnalistų darbo Seime ribojimo, kai tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ėmėsi riboti žurnalistų teises Seime. 

“Žurnalistų darbo ribojimai trukdo žurnalistams atlikti savo konstitucinę pareigą laisvai ir netrukdomai rinkti visuomenei svarbią informaciją.”,– teigta lemtingu J. Butkevičienei tapusiame rašte Prezidentui. Kaip toks ir panašūs teiginiai galėjo pažeisti darbo TV3 drausmę? Anot UAB „Tele-3” direktorės Lauros Blaževičiūtės, priežastis buvusi ta, kad J. Butkevičienė su ja „nesuderino“ žurnalistus ginančio rašto pasirašymo. Teismas išaiškino, kad saviraiškos teisę iš tiesų turi ne redakcija, o savininkas.  

„Taip buvo de facto Lietuvoje, tiktai ji buvo išviešinta. Nieko naujo nesužinojome, taip visada būdavo elgiamasi. Problema yra kita: teismas nusprendė, jog TV3 vadovybė turėjo teisę į vadinamąją saviraišką, kai elgesio taisykles nustato įmonė, o ne padalinio vadovė, kuri bandė ginti žurnalistų teises, vadovautis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Tas sprendimas yra redakcinės nepriklausomybės palaidojimas“,– piktinasi A. Lelkaitis. 

„Dėl to reikalingas Visuomeninis transliuotojas, kad apsaugotume žurnalistus, kurie ten dirba spaudžiami savininko komercinių interesų. Iškyla kita problema – politinis spaudimas, tačiau tu bent jau gali labai aiškiai priešintis. Visuomeninis transliuotojas žmogui galėtų užtikrinti orumą ir galimybę išreikšti savo nuomonę – ne, tai draudžia įstatymas. Būtų paneigta Visuomeninio transliuotojo idėja, jeigu jis ignoruotų įstatymą.”  

Alternatyvaus transliuotojo misija 

LRT funkcija nėra nei neapibrėžta, nei moraliai pasenusi, nors taip teigia kai kurie politikai ir komercinių kanalų lobistai. Arne Wesserbergas, buvęs Europos transliuotojų sąjungos prezidentas, Bukarešto konferencijoje „Kaip užtikrinti Visuomeninių transliuotojų nepriklausomybę“ teigė, kad Visuomeninių transliuotojų teorijos kūrėjai šį terminą pirmiausia naudojo tam, kad įteisintų alternatyvias (komercines) vertybes.  

Misija reiškia, jog toks transliuotojas turi ne tik informuoti, šviesti, linksminti, bet ir privalo remti demokratiją, skatinti nuomonių įvairovę, tarnauti visiems lygiai, nepaisant amžiaus, lyties, socialinių ar kitų skirtumų. Europos Taryba yra įsipareigojusi plėtoti stiprų visuomeninių transliuotojų tinklą – tai pagrindinis įrankis, kad būtų įgyvendinama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. 

Pasitikėti visuomenė gali tik iš tikrųjų nepriklausomu – ne komerciniu ir ne valstybiniu – transliuotoju. 

„Pats modelis išreiškia dvejopą nepriklausomybę: transliuotojo valdymo ir finansinę. Tuo visuomeninis transliuotojas skiriasi nuo valstybinio. Valstybinis modelis reiškia, kad valdantieji skiria transliuotojo vadovus, nusprendžia, kiek skirti pinigų, kad išgyventų, reikalauja vykdyti valdžios norus ir užmojus. O štai visuomeninis modelis yra tarsi buferis, saugantis radiją ir televiziją nuo politinės daugumos valdymo“,– „Keliui“ aiškina Ž. Pečiulis. 

Kodėl komerciniai transliuotojai nepatenkina visuomenės poreikių? „Komercinės struktūros siekia pelno. Tai reiškia, kad vadovas privalo siekti pelno, o pinigus versti įtaka arba įtaką versti pinigais. Jis atskaitingas ne visuomenei, o tik savo akcininkams”,– aiškina A. Lelkaitis. 

Man dabar priklauso LRT... 

„Keisti LRT įstatymą ir generalinį direktorių bando kiekviena valdžia,“ – sako įvairiuose postuose LRT dirbęs Nerijus Maliukevičius. Atkūrus Nepriklausomybę, LRT Valdybos, o paskui ir Tarybos formavimo principai keitėsi keturis kartus. „Tai baigėsi 2000-aisiais, kai, padedant Europos transliuotojų sąjungos ekspertams, buvo priimtas dabar galiojantis Tarybos formavimo principas: 4 narius skiria Prezidentas, 4 – Seimas (2 – dauguma, 2 – opozicija) ir 4 – visuomeninės organizacijos. Taryba skiriama ne Seimo ar Prezidento kadencijai, o šešeriems metams, tačiau 4 Tarybos nariai keičiasi kas dveji metai. 

„Kitaip tariant, 8 lieka, o 4 pasikeičia – taip Taryba gali tęsti darbus ir išlaikyti stabilumą, nepriklausomai nuo valdžios. Dėl šio principo mūsų įstatymas yra laikomas vienu demokratiškiausių Europoje“,– sako N. Maliukevičius. 

Tačiau Lietuvoje visuomeninio valdymo kaukė taip erzina odą, kad nuspręsta ją pagaliau nusimesti ir tiesioginę politinę valdžią transliuotojui didinti atvirai. Dabar Seime įregistruoti LRT įstatymo pakeitimai, kuriais siekiama suderinti LRT tarybos ir politinės valdžios darbo kalendorių – keisti LRT Tarybą ir administraciją po kiekvienų rinkimų. Kad nepasirodytų maža, dar numatoma Seimo daugumos galimybė prireikus atstatydinti visą vadovybę. 

„Tai akivaizdus mąstymas, kad visuomeninis transliuotojas iš tiesų turi būti valstybinis“,– sako Ž. Pečiulis.

LRT valdymo modelio keitimo iniciatyvas ministras pirmininkas Andrius Kubilius grindžia taip: „Prisimenu tą gerą gražią pasaką apie Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, kur, berods, Mažylis klausia Karlsono, ar tada, kai jo brolis mirs, jis turės paveldėti brolio žmoną. Mes Lietuvoje daug kur turime tokių karlsoniškų variantų, ir juos reikia spręsti. Ganėtinai sunku suvokti, kodėl ar valdančiai koalicijai, ar opozicijai dabar atstovauja toje pačioje taryboje tie atstovai, kurių seniai nebėra nei Seime, nei valdančioje koalicijoje, nei opozicijoje. Arba kodėl turi Prezidentei atstovauti kažkas, ko ji nėra nei skyrusi, nei mačiusi?” – klausia ministras pirmininkas. 

Kažkada į politinio paveldimumo problemą A. Kubilius žvelgė, regis, daug lanksčiau. Prieš gerą dešimtmetį dabartinis premjeras dabartiniam ”Kelio” redaktoriui pasakojo dalijimosi demokratijos patirtimi su vienos Balkanų valstybės politikais įspūdžius. Tąsyk dabartinis premjeras tos šalies valdžioje esantiems dešiniesiems pataręs politinės opozicijos teisėmis rūpintis dar būnant politine dauguma, užuot vėliau už mažumos įtaką kovusis opozicijoje.  

„Ne tas Prezidentas skyrė tuos narius, bet skyrė Prezidento institucija, ne tas Seimas skyrė, bet juk skyrė Seimo institucija“,– tokia Ž. Pečiulio nuomonė.  

Vienintelis - iki kadencijos pabaigos  

Politikai visuomeninį transliuotoją visais laikas vertino kaip dar vieną ministeriją. 

„Nežinau, su kokiu tanku mane turėtų tempti į televiziją, jeigu kam kiltų mintis pasikviesti mane atgal į generalinio direktoriaus postą,– purtosi buvęs pirmosios LRT Valdybos pirmininkas, vėliau generaliniu direktoriumi tapęs Laimonas Tapinas.– Kai man paskambindavo koks nors ministras, Seimo ar kokio departamento narys ir išplūsdavo už laidą, kurioje buvo truputėlis kritikos, tai aš sakydavau: taip, pone ministre, kalti, aš tam pienburniui galvą nusuksiu, kailį nudirsiu, tokių kiaulysčių daugiau niekada nebus. Skambintojas nusiramindavo, aš padėdavau ragelį ir nieko laidos autoriui nesakydavau. Toks spaudimas – neleistinas, tačiau jis ir nieko neduodavo.“ 

Vėliau L. Tapinas tapo pirmuoju LRT generaliniu, pasitraukusiu dėl valdžios spaudimo. 

Per visą istoriją nuo Nepriklausomybės „ištverti“ visą penkerių metų kadenciją pavyko vieninteliam LRT vadovui – Kęstučiui Petrauskiui. 

„Man tuometinis ministras pirmininkas (A. Brazauskas – aut.) skambino gal porą kartų. Vieną sykį dėl to, kad radijas nuo ryto kalba apie ūkininkų streikus, negi nėra svarbesnių dalykų? Aš mandagiai paaiškinau, jog tai pagrindinis dienos įvykis”,– teigia K. Petrauskis. Jis pabrėžia patyręs ne tik politikų, bet ir kitų visuomenės grupių spaudimą. 

Vaidotas Žukas prisimena, kad premjeras Rolandas Paksas į Vyriausybę jį buvo išsikvietęs net kelis kartus. Perspėjo, kad LRT per daug kritikuoja jo ministrų kabinetą ir jį patį. „Atsakiau, kad jokiems žurnalistams jokių nurodymų nesu davęs; jei jie dirba, vadinasi, pasitikiu jais. Pamatęs, kad su manimi neras kalbos, jis pasikvietė visą LRT Tarybą. Taryba pasidavė. Ramybės vardan nusprendė paaukoti vieną“,– apmaudžiai teigia V. Žukas.  

Ryškiausias momentas buvo, kai LRT keletą dienų valdė du generaliniai direktoriai: Vytautas Kvietkauskas ir Arvydas Ilginis. „Viena valdžia skubėjo pasodinti savo generalinį, o kita – jį kuo greičiau nuversti. Buvo prieita iki Konstitucinio Teismo, kone iki Vyriausybės krizės ir panašių dalykų. Valdžia visada trokšta pasinaudoti tuo transliuotoju“,– neabejoja Ž. Pečiulis.  

LRT (ne)finansavimas  

Jei nežinotum, kad L.Tapinas pasakoja apie 1992 -uosius, pamanytum: kalba apie nūdieną. „Ėmė smaugti mus finansiškai, kas mėnesį gaudavome vis mažiau pinigų, nors Seimas jau nubalsavęs dėl LRT finansavimo atskira biudžeto eilute, kaip neliečiamas, įstatymui lygus sprendimas. Nė velnio. Iš finansų ministerijos kiekvieną mėnesį gaudavome po keliolika tūkstančių mažiau. Aš pradėjau aiškintis, o man liepė atleisti žmones ir taip taupyti. Sakė, LRT pilna dykaduonių! Man tai buvo žvėriškai sunku. Skaudžiausia – jog tai nieko nedavė, reikalavimas atleisti žmones tebuvo akių dūmimas. Tai buvo pats efektingiausias būdas prismaugti ir mane, ir visą LRT“,– pasakoja L. Tapinas. 

Jis prisimena, jog tuomet, užtarus pažįstamam Prancūzijos ambasadoriui, jam buvo pavykę veltui gauti prancūziškų filmų ir pramoginių programų, kuriais badmečiu buvo papildytas eteris. „Tai buvo gelbėjimasis skęstant, iš to neišgyvensi. Išgyvenimui reikėjo turėti, kaip Europos Taryba sako, „pastovias, garantuotas, pakankamas pajamas“,– aiškina L. Tapinas. 

Ž. Pečiulis antrina: „Nepriklausomo finansavimo nė viena valdžia – nei kairiųjų, nei dešiniųjų – per 20 metų nesugebėjo užtikrinti. Buvo priimtas įstatymas įvesti abonentinį mokestį, trūko tik vieno– sukurti mokesčio įvedimo tvarką. Tačiau Seimas priimdavo nutarimą mokesčio įvedimą atidėti metams, kol punktą apie abonentinį mokestį apskritai išbraukė. Jau beveik buvome tapę demokratine valstybe, tačiau pristigo politinės valios. Visi argumentai, kad žmonės nemokės naujo kelių litų mokesčio, kad norint įvesti šį, reikia atsisakyti kažkurio kito, tapo galutinai juokingi po tos naktinės mokesčių reformos ir smarkiai padidintos mokesčių naštos. Pasirodo, viską galima padaryti, tik reikia norėti“,– teigia Ž. Pečiulis. 

Kada subręsime visuomeniniam transliuotojui? 

„Gaila, kad LRT tapo politikų neatsakingumo įkaite. Principą „skaldyk ir valdyk“ romėnai taikydavo priešams. Lietuviai nutarė jį pritaikyti sau”,– sako A. Jokubaitis. O alternatyvos Visuomeniniam transliuotojui bet kol kas nėra. „Diskusija apie Lietuvos radiją ir televiziją neįsivaizduojama be klausimo „kokia nepriklausomybės prasmė“?  

„Jeigu ne Lietuvos radijas ir televizija, šiandien daugelis Lietuvos žmonių užmirštų, kaip atrodo simfoninis orkestras, opera, baletas, poezija ar religinės mišių apeigos. Nuo Platono laikų žinoma, kad silpnoji demokratijos pusė – prasto skonio įsigalėjimas. Dabartinės komercinės radijo ir televizijos stotys yra neabejotinas prieš du dešimtmečius iškovotos laisvės ženklas. Tačiau nenorėčiau tikėti, kad komunistinė priespauda buvo nugalėta tik tam, kad triumfuotų jų propaguojamas skonis”,– tvirtina A. Jokubaitis. 

O L. Tapinas prisimena būtent Sausio 13-ąją supratęs darbo LRT prasmę: „“Jau šaudė, mėtė granatas... Triukšmui nurimus, išgirdau dainuojant, nusileidau į apačią, o ten – dešimttūkstantinė minia! Priėjo prie manęs dvi senos dzūkės, apkabino ir pasakė: „Broleliai laikykitės. Kol kalba radijas ir rodo televizija, suprantame, kad Lietuva dar gyva ir nepriklausoma“. Pilietiškumas tuomet kainavo nemažai kraujo. O ką kainuos jo praradimas?”