Rolandas NORKŪNAS, 1991 metais buvęs Lietuvos televizijos Ekonominių laidų redakcijos redaktorius, dabar - Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto komunikacijos vadovas.

Nors jau praėjo 31 metai, bet pabandyk prisiminti, kuo dirbai ir ką turėjai daryti 1991-ųjų sausio pradžioje? Kaip praleidai tas sausio dienas ir naktis, kai skaičiavome žuvusiuosius?

Dirbau Lietuvos televizijos Ekonominių laidų redakcijos redaktoriumi. Mano darbas buvo su kolegomis rengti TV laidas ekonominėmis temomis. Tai ir darėme. Sausio 6 dieną su žaislų fabriko „Neringa" darbuotojų grupe išvykome į komandiruotę Lenkijoje. Fabriko darbuotojai sėmėsi patirties, o mes apie tai rengėme laidą. Dar prieš išvykstant jautėsi įtampa, tad visos kelionės metu klausėmės radijo, „gaudėme" menkiausias detales, apie tai, kas vyksta Vilniuje. Iš komandiruotės grįžome sausio 11-osios naktį.

Išsimiegojau... Sausio 12 dieną į darbą nėjau. Ir gerai išėjo, nes visas filmavimo komplektas - videokamera, garso aparatūra - liko mano namuose, tad televizijos okupantams neatiteko. Kai prasidėjo TV pastato šturmas, mes su operatoriumi buvome prie Aukščiausiosios Tarybos prieigų ir filmavome ginti parlamento susirinkusius žmonės. Paskui patekome į Aukščiausiąją Tarybą ir filmavome ten. Kai apsauga, argumentuodama, kad tuoj prasidės šturmas, mus išprašė iš pastato, mes patekome į butą pastate priešais parlamentą ir, pasiruošę filmuoti, laukėme šturmo. Laimė, kad jo nebuvo.

Sausio įvykius Lietuvoje filmavo ir užsienio žurnalistai. Jie irgi turėjo įvairių siužetų iš skirtingų sostinės vietų. Kam kilo idėja juos surinkti ir sumontavus padaryti filmą apie sausio įvykius? Žinau, kad ir pats prisidėjai, todėl papasakok, kaip tai vyko?

Sausio įvykius filmavo ne viena užsienio televizija. Filmavimo grupės buvo apsistojusios tuometiniame viešbutyje „Lietuva". Spontaniškai kilo mintis paprašyti jų filmuotos medžiagos. Sausio 14-ąją ar sausio 15-ąją nuvykau į viešbutį ir tiesiog fojė sutiktų kolegų ėmiau prašyti jų filmuotos medžiagos kopijų. Dauguma jų geranoriškai tokias kopijas padarė. Nemažai jų filmuotos medžiagos naudojama ir dabar. Kadangi filmuotos medžiagos buvo nemažai, jos turėjo ir mūsų kolegos, režisierė Regina Stadalnikaitė pasiūlė sukurti filmą apie sausio įvykius. Panaudojusi asmeniniais kontaktais ji kreipėsi į Latvijos televiziją, prašydama mums suteikti montažinę. Latviai pagelbėjo. Per tris naktis jų bazėje mes sumontavome gal 15 minučių trukmės filmą. (Į Latviją važiavome keturiese. Be Reginos, kitų pavardžių nepamenu.)

Ką ir kaip dirbai, kokias laidas kūrei, kai okupantai išvijo iš televizijos pastato S. Konarskio gatvėje? Girdėjau, kad esi ir į Maskvą važiavęs? Kokiu reikalu?

Kol televizijos pastatas buvo okupuotas, trūko aparatūros, todėl ekonominio pobūdžio laidų nekūriau. Teko susigalvoti kitos veiklos. Pavyzdžiui, talkinau Centrinės televizijos (Maskvos) laidos „Vzgliad" filmavimo grupei, organizavau jiems susitikimus su mūsų valdžios žmonėmis. Ši laida kritiškai vertino oficialią sausio įvykių versiją.

Kadangi buvo nemažai filmuotos medžiagos, man kilo mintis jos pasiūlyti užsienio televizijoms. Generalinis direktorius Skirmantas Valiulis šią idėją palaimino ir buvau komandiruotas į Maskvą. Ten skambinausi į skirtingas televizijas ir siūliau filmuotą medžiagą. Už ją į Vilnių parvežiau ir dolerių (nepamenu, kiek).

1991 metais Lietuvai dar teko patirti Medininkų tragediją, mūsų valstybės likimas priklausė ir nuo pučo Maskvoje baigties. Ar tos dienos kaip žurnalistui irgi buvo kuo nors išskirtinės?

Kai sužinojau, kad Maskvoje prasidėjo pučas, traukiniu su operatoriumi Eugenijumi Kryžanovskiu išvykome į Maskvą. Atvykome jau dieną, po to, kai buvo žudomi protestuotojai. Tad filmavome tankus Baltųjų rūmų prieigose, protestuojančius. Buvome patekę ir į Baltuosius rūmus, bendravome su ten buvusiais jų gynėjais. Ten buvome ir kai pranešė, jog pučas pralaimėjo. Daugiau išskirtinių detalių nelabai jau ir pamenu.

Tarp Tavo kolegų tada turbūt atsirado išdavikų, dirbusių okupantams „Kaspervizijoje"? Ar nebuvai atsitiktinai jų sutikęs? Ar girdėjai jų pasiteisinimą apie tai, ką ir kodėl jie darė?

Tokių kolegų buvo, tačiau vėliau jų nei matyti, nei su jais bendrauti neteko.

Prabėgo daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo tos Sausio 13-osios. Kokios mintys Tave apninka kasmet prieš minint šią datą? Kiek svarbi Tau ši diena? Kaip Tau atrodo, ar šiuolaikinis jaunimas pakankamai suvokia tai, kas tada Lietuvoje vyko?

Man sausio 13-oji - diena, kai susitelkusi tauta 1991-aisiais apgynė savo laisvę. Tokią ją ir prisimenu. Jaunimas gal ne viską žino. Bet neabejoju, jog, jei istorija kartotųsi, irgi stotų ginti laisvės.

Jau net ir iš tų, kurie tą sausio 13-ąją gynė mūsų parlamentą, kartais išgirstame: „Ne už tokią Lietuvą kovojome". O kaip Tau atrodo, už kokią Lietuvą tada žmonės kovojo ir kodėl už tai nekovoja dabar? Nejaugi dėl visų blogybių priešintis galime tik tada, kai ginkluoti okupantai puola parlamentą, radiją, televiziją?

Nesu frazės „Ne už tokią Lietuvą kovojome" šalininkas. Lietuva per 30 metų pasiekė labai daug. Kartais reikia paimti ir tiesiog paskaičiuoti, kiek gerų dalykų mes pasiekėme. Neigti tai būtų kvaila. O niurgzlių visada buvo ir bus.

Ką dirbai vėlesniais metais, kokias laidas kūrei atgautoje Lietuvos televizijoje, kada ir kodėl iš televizijos išėjai, ką veiki dabar?

Sugrįžęs į televiziją toliau kūriau ekonominės tematikos laidas. Vėliau išėjau, nes su kolegomis nutarėme kurti reklamos verslą. Jame esu ir dabar. Taip pat darbuojuosi Vilniaus kolegijoje.

Dėkoju už atsakymus!

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra SRTRF projekto dalis.