Žiniasklaida Lietuvoje

Vytautas Žeimantas

Kolegos iš „Lietuvos aido" redakcijos ir šio laikraščio skaitytojai iškilmingai paminėjo laikraščio 95-asias metines. Buvo vyriausiojo redaktoriaus Algirdo Pilvelio pranešimas, svečių ir bendraminčių sveikinimai, kolegų prisiminimai apie ilgą kelią, pažymėtą pakilimų ir smurto, atgimimo ir pasiryžimo nepasiduoti.

„Lietuvos aidas", vienas iš seniausiu Lietuvos laikraščių, pradėjo eiti 1917 metais, dar nepasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Jis gimė Vilniuje, Lietuvos sosto mieste, nors tuo metu Europos politiniame žemėlapyje tokios šalies jau nebuvo. Tačiau buvo nuolatinis lietuvių ryžtas atkurti Lietuvos valstybę, susigrąžinti savo krašto nepriklausomybę.

1917 metais Vilniuje buvo labai sudėtinga politinė ir tautinė situacija. juolab, kad miestas dar buvo vokiečių okupuotas, o rusai ji laikė tik savo gubernijos centru. Čia tuomet jau okupacinės valdžios prigesino lietuvišką spausdintą žodį. Nustojo eiti lietuviškos „Vilniaus žinios" (1904-1909), „Lietuvos ūkininkas (1905-1915), „Naujoji gadynė" (1906-1907), „Skardas" (1907), „Žarija" (1907-1908), kiti. Buvo leidžiami tik lenkiški, rusiški, žydiški ir vokiški laikraščiai. Ir štai šviesos spindulys - rugsėjo 6 dieną Antano Smetonos ir kitų Lietuvos šviesuolių dėka pasirodo pirmasis „Lietuvos Aido" numeris. Įžanginiame redakciniame straipsnyje „Pirmutinis žodis" rašoma: „Dvejus metus varžė karo aplinkybės viešąjį lietuvių spaudos žodį. Pagaliau mūsų krašto gyvenimo sąlygos tiek atsimainė, kad tapo galima leisti „Lietuvos Aidą". (...) Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų liuosybės vardu."

„Lietuvos aidą" jo steigėjai pavadino „Valstybės laikraščiu", nes tikėjo šviesia Lietuvos ateitimi. Greitai laikraštis tapo realiu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šaukliu. Iki 1918 m. pabaigos jis buvo oficialus Lietuvos Tarybos organas. Būtent „Lietuvos aide" (1918 02 19) buvo išspausdintas istorinis Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas, visam pasauliui paskelbęs lietuvių ryžtą atkurti savo valstybę. Buvo skelbiami ir kiti oficialūs kuriamos Lietuvos valstybės ir Vyriausybės nutarimai, įstatymai. Laikraštyje atsispindėjo Lietuvos politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas, užsienio įvykiai. Ėjo du, vėliau tris kartus per savaitę. Leido mėnesinį priedą „Liuosoji valanda", kuriame skelbė lietuvių poetų ir rašytojų kūrybą. Kol Vilnius buvo okupuotas vokiečių, vokiečių kalba leido priedą „Litauisches Echo", į kurį dėjo publikacijas iš lietuviško leidinio. Bendradarbiavo M.Biržiška, P.Bugailiškis, P.Klimas, J.Stankevičius, A.Stulginskis, J.Šaulys, A.Žmuidzinavičius, J.Tumas Vaižgantas, V.Zajančkauskas, kiti lietuvių šviesuoliai. Oficialus redaktorius buvo A.Smetona, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos prezidentu. Redagavo P. Klimas, vėliau L. Noreika.

Kai bolševikai užėmė Vilnių ir Lietuvos Vyriausybė persikėlė j Kauną, „Lietuvos aido" leidyba 1918 metų gruodžio 31 dieną nutrūko. Išėjo 214 numerių.

Kaune „Lietuvos aido" leidyba buvo atnaujinta 1928 metais. Jis išėjo vietoje laikraščių „Lietuva" ir „Lietuvis". Tapo Lietuvos tautininkų sąjungos ir Lietuvos Vyriausybės oficiozas. Dienraštis greitai populiarėjo, nuo 1935 m. turėjo net dvi laidas - rytinę ir vakarinę, o nuo 1939 m. antro pusmečio - net tris laidas. Bendras dienos tiražas buvo apie 90 000.
Prieš karą „Lietuvos aidas" buvo populiariausias dienraštis Lietuvoje. Tuomet jame bendradarbiavo A. Gricius, V. Kemežys, A. Nezabitauskas, F. Kirša, B. Raila, V. Rastenis, S. Povilavičius, A. Salys. Redaktoriais buvo V. Gustainis (1928-1932), I. Šeinius (1933-1939), V. Alantas (1939), A. Merkelis (1939), D. Cesevičius (1939), B. T. Dirmeikis (1939).

Okupavus Lietuvą, trumpai, vieną mėnesį (iki 1940 07 16) „Lietuvos aidas" buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės oficiozas. Redagavo Jonas Šimkus. Tačiau greitai vietoj „Lietuvos aido" pradėta leisti „Darbo Lietuvą".

Atkūrus nepriklausomybę, „Lietuvos Aidas" vėl leidžiamas Vilniuje nuo 1990 metų gegužės 8 d. Iš pradžių laikraštis ėjo kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos ir Lietuvos Ministrų tarybos leidinys, vėliau buvo privatizuotas. Leido priedus „Šiaurės Atėnai", „Autobirža", „Kauno žinios", „Šeštadienis".

Iš pradžių laikraščiui didelę įtaką darė Lietuvos konservatorių partija. Ji norėjo šio laikraščio įtaką išplėsti. Buvo planuota iki šiol rusų kalba ėjusį laikraštį „Sovetskaja Litva" pervadinti į „Echo Litvy" ir prijungti jį prie lietuviško „Lietuvos aido". Tačiau pagilėjus nesutarimams tarp konservatorių lyderių V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus, prasidėjo šios partijos skilimas. Abu lyderiai norėjo turėti įtaką laikraščiui. Šios priešpriešos pasekmėje „Lietuvos aidas" liko paliktas likimo valiai. Net tada, kai konservatoriai būdavo valdžioje, jie laikraščio finansiškai nerėmė. Laikraštis pradėjo skursti. Pervadintas „Echo Litvy" prie „Lietuvos aido" nebuvo prijungtas ir gana greitai bankrutavo.1999 metais, kai jau buvo paruošta ir UAB „Lietuvos aidas" bankroto bylą, bendrovės kontrolinį akcijų paketą nupirko Algirdas Pilvelis. Jis ir išgelbėjo laikraštį nuo eilinio, jau trečiojo uždarymo. Vėliau jis tapo ir šio laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Anksčiau „Lietuvos aidas" ėjo penkis kartus per savaitę, A. Pilveliui atėjus - šešis. Pradėjo leisti priedą „Naujausios žinios".

Laikraštyje bendradarbiavo ir bendradarbiauja V. Bražėnas, S. Geda, R. Grinbergienė, L. Grudzinskas, G. Iešmantas, V. Landsbergis, V.V. Landsbergis, A. Liekis, A. Matulevičius, J. Patriubavičius, A. Petrauskas, A. Pikčilingis, R. Ozolas, N. Sadūnaitė, A. Svarinskas, S. Šaltenis, I. Tumavičiūtė, O. Voverienė, A. Zolubas, Z. Zinkevičius, K. Zičkus, kiti žurnalistai, mokslininkai bei žinomi mūsų valstybės žmonės. Su švelnia nostalgija prisimenu šioje redakcijoje praleistą dešimtmetį ir aš.

Įsisiautėjus dabartinei ekonominei ir finansinei krizei, laikraštis pradėjo eiti du kartus per savaitę - trečiadieniais ir šeštadieniais. Eina leidėjo A. Pilvelio ir savo skaitytojų entuziazmo dėka. Į Vyriausybę vėl atėję konservatoriai laikraščiui neskiria nei cento.