Žiniasklaida Lietuvoje

Eurostato duomenimis, per 12 metų (1998-2009 m.) tarp pirmą vietą užimančios Lietuvos ir antrą vietą besidalijančių valstybių (Vengrija - 5, Latvija - 4, Slovėnija - 2 kartus, Estija - 1 kartą) 100 000 gyventojų tenkančių savižudybių rodiklių skirtumas kinta nuo 6,1 iki 16,7[1] . Šis rodiklis Lietuvoje palyginti su ES vidurkiu per 12 metų buvo didesnis 3-4 kartus. Tai reiškia, kad Lietuva šiuo aspektu yra ypatingai išskirtinė ES valstybė.

Sudėtingas specialistų ir redakcijų dialogas

Tiriantys suicidinę elgseną mokslininkai tarp savižudybes skatinančių veiksnių nurodo žiniasklaidos imitacinį poveikį (sensacingai, romantiškai, smulkmeniškai pateikiant savižudybes) asmenims, atsidūrusiems sudėtingose gyvenimo situacijose. Didžiausia žiniasklaidos įtaka šiuo aspektu gali būti daroma vaikams ir paaugliams. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, yra atlikta daugiau kaip 50 tyrimų, kuriuose daromos išvados apie savižudybių pateikimo žiniasklaidoje poveikį imitaciniam savižudiškam žmonių (žiniasklaidos vartotojų) elgesiui[2] .

Lietuvos savižudybių prevencijos specialistai, psichologijos mokslininkai žurnalistams ir leidėjams jau keliolika metų teikia rekomendacijas, kaip atsakingai rengti ir skleisti informaciją apie savižudybes. Žurnalistų švietimui šia tema buvo rengiami seminarai, įvairiais kitais būdais (populiarūs straipsniai ir brošiūros, reguliarūs ryšiai su straipsnių autoriais) skleidžiama informacija.

Mokslininkų entuziastų švietėjiškoms idėjoms apie savižudybių pateikimą žiniasklaidoje netapus daugelio žurnalistų ir redaktorių darbotvarkės dalimi, gimė iniciatyva šios svarbios problemos sprendimui suteikti valstybės paramą. 2001 m. Danutės Gailienės, Dainiaus Pūro ir Kristinos Onos Polukordienės parengtame pirmajame valstybinės savižudybių prevencijos strategijos projekte buvo formuluojamas siūlymas pasiekti nuolatinį atitinkamų valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendravimą su žiniasklaida, mažinant netinkamai pateikiamos informacijos apie savižudybes keliamą pavojų. Šiame projekte taip pat buvo siūloma siekti, kad įstatymu būtų apibrėžti netinkami, imitacijos efektą sukeliantys savižudybės pateikimo būdai.[3]

Įstatyme tai išsamiai nebuvo apibrėžta, tačiau neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskirta viešoji informacija, skatinanti savęs žalojimą ar savižudybę, detalizuojanti savižudybės priemones ir aplinkybes[4].

Kaip etiškai pateikti informaciją apie savižudybę žiniasklaidoje nusako Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 49 straipsnis: neturi būti minima asmens, susijusio su savižudybe ar bandymu nusižudyti, pavardė ar kiti padedantys jį identifikuoti duomenys; skelbiant tokią informaciją reikia itin atsargiai nurodyti savižudybės motyvus, aplinkybes, pageidautina pranešti apie teikiamą psichologinę-socialinę pagalbą.

Todėl ir Žurnalistų etikos inspektoriui, prižiūrinčiam, kaip žiniasklaida laikosi įstatymų, ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, priimančiai sprendimus dėl žiniasklaidos etikos, yra kuo vadovautis svarstant netinkamo savižudybių pateikimo žiniasklaidos turinyje atvejus.

Tačiau konkretūs ir detalūs savižudybių netinkamo pateikimo kriterijai žiniasklaidoje tebėra apibrėžti tik visuomeniškai aktyvių psichikos sveikatos specialistų rekomendacijose, į kurias galima atsižvelgti geranoriškai be jokio teisinio ar etinio įpareigojimo. Kol kas tiek politikai teisiniu aspektu, tiek patys žurnalistai ir leidėjai etiniu aspektu palieka palyginti didelę laisvę žurnalistinei „kūrybai" rengti publikacijas ar laidas apie savižudybes.

Įdėmiau pasižiūrėjus į Lietuvos žiniasklaidą, galima teigti, kad redakcijos, kurių vadovai ir žurnalistai apdovanoti gebėjimu gerbti savo auditoriją, visuomet paiso savaime suprantamų empatiškam individui rekomendacijų dėl savižudybių pateikimo žiniasklaidoje. Kita žiniasklaidos veikėjų grupė, į auditoriją žiūrinti kaip į beasmenę masę įmonių rinkodaroje, paisys šių rekomendacijų tik tuomet, kai jiems bus tai naudinga, t y. neapsimokės mokėti baudų ar pajus auditorijos mažėjimo grėsmę.

Turbūt netekę kantrybės aiškinti komercinės-bulvarinės žiniasklaidos atstovams, kokią informaciją apie savižudybes yra žalinga skleisti visuomenei, prieš kelerius metus psichologai pradėjo ieškoti žaismingesnių būdų šiai žurnalistinei nejautrai mažinti, t. y. rengti geriausio straipsnio savižudybių tema konkursus.

Aurimo Dautarto mirtis ir pavojinga tendencija internete

Labiausiai paskutinį dešimtmetį besiplėtojanti žiniasklaidos rūšis - interneto žiniasklaida - savižudybių pateikimo aspektu Lietuvoje tyrinėta nedaug. Ši žiniasklaida analizuojamos problemos atžvilgiu svarbi dėl jos operatyvumo, informacijos papildymo galimybių, besaikio komentavimo lavinos ir išsaugotos informacijos neterminuoto prieinamumo. Interneto žiniasklaidos archyvuose, naudojant paieškos sistemas, galima rasti tūkstančius publikacijų savanoriško pasitraukimo iš gyvenimo tema, tarp kurių - nemažai su suicidinio elgesio skatinimo elementais (ir redakciniame, ir komentarų turinyje).

Išskirtinis 2011 m. savižudybės pateikimo atvejis komercinėje interneto ir kitoje žiniasklaidoje buvo televizijos ir radijo laidų vedėjo Aurimo Dautarto savavališka mirtis kovo 20 d. Tam Lietuvos redakcijos suteikė labai svarbaus, naujienų serialo verto įvykio statusą. Kovo 21 d. pranešimai apie A. Dautarto mirtį buvo talpinami interneto naujienų svetainių pradinių puslapių viršuje ir šioje pozicijoje „laikėsi" keletą valandų. Interneto ir kita žiniasklaida intensyviai skleidė įvairaus pobūdžio informaciją šia tema kelias savaites po įvykio.

Atskirų atvejų tyrimai rodo, kad labai plačiai, smulkmeniškai (su romantizavimo elementais) ir sensacingai pateikiant įžymybių savanorišką pasitraukimą Anapilin, po to padaugėja jų gerbėjų savižudybių. Po Marilyn Monroe savižudybės 1962 m. dėl labai didelio žinasklaidos dėmesio šiai tragiškai lemčiai padidėjo savižudybių skaičius JAV ir Didžiojoje Britanijoje[5]. Kurto Cobaino savižudybė 1994 m. taip pat buvo žiniasklaidos dėmesio centre, tačiau tyrimai rodo, kad ten, kur jis gyveno ir turėjo daug gerbėjų - Seattle (JAV), savižudybių skaičius po įvykio nepadidėjo ir tam turėjo įtakos daugumos žiniasklaidos profesionalus ir atsakingas požiūris skleidžiant informaciją apie šią tragediją [6].

Nors tarp Aurimo Dautarto ir paminėtų pasaulinio masto garsenybių žinomumo negalėtume dėti lygybės ženklo, lietuviškos pramogų žiniasklaidos atstovo netekties pateikimas gali būti nagrinėjamas kaip informacijos sklaidos apie didelei visuomenės daliai žinomo asmens savižudybę atvejis.

Penkiose labiausiai lankomose Lietuvos interneto naujienų svetainėse: Delfi.lt, Lrytas.lt, 15min.lt, Balsas.lt ir Alfa.lt apie A. Dautarto mirtį 2011 m. kovo 21 d. iš viso buvo pateikta 12 publikacijų: Delfi.lt - 3, Lrytas.lt - 2, 15min.lt - 2, Balsas.lt - 1 ir Alfa.lt - 4.

Per savaitę po šio tragiško įvykio šios 5 interneto svetainės apie A. Dautartą iš viso pateikė 35 publikacijas: Delfi.lt - 7 (5 iš 7 straipsnių publikuota Klubas.lt - bendrame UAB „Delfi" ir UAB „Ekspress leidyba" projekte), Lrytas.lt - 7, 15min.lt - 5, Balsas.lt - 5 ir Alfa.lt - 11.

Straipsnio autoriaus atliktame tyrime buvo nustatoma, ar 2011 m. kovo 21 d. Delfi.lt, Lrytas.lt, 15min.lt, Balsas.lt ir Alfa.lt publikacijų apie A. Dautarto mirtį turinys atitinka kriterijus, sudarytus pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atsakingo pranešimo rekomendacijas žiniasklaidos profesionalams , rengiantiems viešai skleidžiamą informaciją apie savižudybes.

Tyrime išskirti šeši kriterijai: 1) publikacijos pozicija, temos atnaujinimas, tęsimas, kartojimas; 2) psichologinės pagalbos nuorodos; 3) publikacijos (ir antraštės) kalba; 4) metodo, vietos nurodymas; 5) nuotraukų, filmuotos medžiagos pobūdis; 6) visuomenės švietimas apie savižudybes.

Tyrimo rezultatai rodo, kad publikacijos pozicijos, temos atnaujinimo, tęsimo ir kartojimo kriterijaus atžvilgiu nė vienos tirtos svetainės publikacijų turinys nagrinėta tema neatitiko PSO rekomendacijos dėl vengimo savižudybes pateikti pirmose pozicijose ir pernelyg didelio savižudybių istorijų kartojimo. Į rekomendaciją skelbti psichologinės pagalbos informaciją prie straipsnių apie savižudybes atsižvelgė visos nagrinėtų svetainių redakcijos, kai žinia buvo skelbiama pirmą kartą, tačiau tęsdamos temą šių nuorodų dažniausiai nepublikuodavo.

Nagrinėtų interneto svetainių publikacijų kalba neatitinka vienos arba kelių PSO rekomendacijų, kuriose prašoma vengti savižudybę pateikti kaip galimą problemų sprendimo būdą, išėjusį asmenį romantizuoti (tai ypač svarbu auditorijai gerai pažįstamo asmens, koks buvo A. Dautartas, atveju), vengti kalboje sensacingumo elementų. Pranešant žinią apie A. Dautarto mirtį pirmą kartą visose svetainėse buvo nurodytas savižudybės būdas bei vieta (išskyrus Balsas.lt), vėlesnėse publikacijose ši informacija nekartojama. Kadangi savižudybės veiksmas detaliai nebuvo aprašomas, o apie jos vietą (privačią erdvę) pranešta lakoniškai be sureikšminimo, galima teigti, kad šiuo kriterijaus aspektu analizuoti interneto svetainių tekstai PSO rekomendacijas iš dalies atitinka.

Prie straipsnių visose svetainėse pateikta vaizdo medžiaga (romantizuojančios išėjusį asmenį nuotraukų galerijos) ir TV reportažas (Lrytas.lt) rodo, kad šio kriterijaus atžvilgiu publikavimas neatitinka PSO rekomendacijos dėl nuotraukų ir filmuotos medžiagos atsargaus naudojimo. Iš labiausiai lankomų Lietuvos interneto naujienų svetainių, rašiusių apie A. Dautarto pasitraukimą iš gyvenimo, galimybe šviesti visuomenę apie savižudybių problematiką pasinaudojo Lrytas.lt, kitų svetainių redakcijos to nedarė iš viso arba pateikė nevykusiai (Alfa.lt).

Apibendrinant galima teigti, kad visų penkių interneto naujienų svetainių, pateikusių naujienas A. Dautarto mirties tema, tekstai ir vaizdinė medžiaga neatitinka daugumos PSO rekomendacijų, skirtų žiniasklaidos profesionalų atsakingiems pranešimams apie savižudybes.

Savižudybių statistika prieš ir po nelaimės

2011 m. kovo 21 d. (tą pačią dieną, kai interneto erdvę užgriuvo informacijos apie A. Dautarto mirtį lavina) Lietuvoje buvo užregistruotos 5 savižudybės. Tai didžiausias skaičius per dieną nuo kovo 1 d. Per savaitę nuo kovo 21 iki 27 d. užregistruotos 26 savižudybės - 9 savižudybėmis (53 proc.) daugiau nei prieš tai buvusią savaitę. Kitą savaitę (kovo 28 - balandžio 3 d.) savižudybių skaičius sumažėjo iki 17, tačiau visas likusias keturias balandžio savaites registruota nuo 24 iki 28 šių tragiškų atvejų. Balandį palyginti su kovo mėn. savižudybių padidėjo 22 ir per vienuolika 2011 m. mėnesių balandį jų registruota daugiausiai (žiūr. lentelėje).[i]

Savižudybių skaičius Lietuvoje 2011 m. sausio - lapkričio mėn. (išankstiniais duomenimis)

Informacijos gausa apie A. Dautarto mirtį, jos aplinkybių, artimųjų santykių smulkmeniškas nagrinėjimas ir interpretavimas Lietuvos interneto ir kitoje žiniasklaidoje (spaudoje, televizijoje - ypač publicistinėse bei infošou laidose), nuo kovo 21 d. besitęsęs keletą savaičių (kai kurioje žiniasklaidoje - ir kelis mėnesius), sutapo su savižudybių skaičiaus padidėjimu kovo 21 d., savaitę nuo kovo 21 iki 27 d. bei visą balandžio mėnesį.

Remiantis žiniasklaidos imitacinio poveikio savižudiškai elgsenai tyrimų įrodymais, galima formuluoti prielaidą, kad žiniasklaidoje pateikta informacija apie A. Dautarto mirtį, rengta ir skleista nesilaikant mokslininkų rekomendacijų, skirtų atsakingam pranešimui savižudybių tema, galėjo turėti įtakos savižudybių skaičiaus padidėjimui Lietuvoje po šio tragiško įvykio 2011 m. kovo pabaigoje ir balandžio mėnesį. Šiai prielaidai pagrįsti reikia atlikti išsamesnę aptariamo laikotarpio savižudybių aplinkybių analizę bei detalesnius žiniasklaidos skleisto turinio tyrimus.

Žurnalistų darbo veiksniai

Specialistų rekomendacijos - kiek pateikti informacijos apie savižudybę ir kaip ją įrėminti, žurnalistų ir jų vadovų dažniausiai yra ignoruojamos. Kodėl daugelis žurnalistų ir redaktorių elgiasi neatsakingai? Ar pareiga informuoti visuomenę yra nesuderinama su žalingu informacijos pateikimu visuomenei? Tokią susiklosčiusią situaciją lemia keletas veiksnių.

Komercinis veiksnys. Daugumą rinkoje funkcionuojančių žiniasklaidos priemonių administruoja pelno siekiančios įmonės. Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad savižudybė (ypač visuomenei gerai žinomo asmens) pelno siekiančių organizacijų redakcijoms yra naujienos vertas įvykis, iš kurio galima sulaukti pakankamo auditorijos dėmesio ir gauti ekonominės naudos. Pelno nesiekiančių organizacijų žiniasklaida dažniausiai neeskaluoja tokio pobūdžio temų.

Naujienų atrankos veiksnys. Žiniasklaidos tyrinėtojai, analizavę naujienų turinį, yra nustatę atrenkamų įvykių charakteristikas, iš kurių bent vieną turintys įvykiai gali tapti naujienomis. Visuomenei gerai žinomo asmens savižudybė turi daugumą naujienos verto įvykio charakteristikų. Pavyzdžiui, personalizacija, drama ir konfliktas, veiksmas, naujumas ir nukrypimas nuo normos. Todėl savižudybės tapimas naujiena yra natūrali komercinės žiniasklaidos darbo dalis.

Psichologinis veiksnys. Žurnalistams ir redaktoriams, pateikiantiems žinią apie savižudybę ir atsakantiems į „6 K" klausimus (kas, ką, kur, kada, kaip ir kodėl padarė?) bei konstruojantiems informaciją svarbumo aspektu („apverstos piramidės" būdu), įgytą žurnalistinės informacijos pateikimo kognityvinę schemą yra psichologiškai sunku suderinti su psichikos sveikatos specialistų rekomendacijomis dėl savižudybių pateikimo žiniasklaidoje. Nes kai kurios rekomendacijos iš esmės prieštarauja žurnalistiniams informacijos pateikimo principams: jeigu informacijoje bus nenurodoma nelaimės vieta, bus neatsakyta į klausimą kur, jeigu - neaprašomas metodas - neatsakoma į klausimą kaip, jeigu publikacijos pradžioje nebus pateikiama svarbiausia informacija, reikš, kad darbas atliktas nekokybiškai.

Todėl žurnalistai ir redaktoriai, įgyvendindami specialistų rekomendacijas, gali patirti pažintinį disonansą, kai asmuo vienu metu suvokia dviejų tipų prieštaringą informaciją. Priimdami sprendimą laikytis specialistų rekomendacijų, žurnalistai ir redaktoriai turi švelninti psichologinę įtampą (disonansą) bei surasti pateisinimą, kodėl nesilaiko profesinių pranešimų konstravimo standartų.

Sociologinis veiksnys. Lietuvos visuomenėje vyrauja palyginti palankios nuostatos savižudybės (kaip žmogaus teisės pasirinkti) atžvilgiu[8] . Todėl žiniasklaidos publikacijose perteikiamos žurnalistų mintys, kad savižudybė - galimas problemų sprendimo būdas, daugumai visuomenei yra iš esmės priimtinos.

Edukacinis veiksnys. Žurnalistų švietimas dėl savižudybių pateikimo žiniasklaidoje pasekmių Lietuvoje iš esmės rūpi tik psichikos sveikatos specialistams, savo darbinėje kasdienybėje susiduriantiems su suicidinio elgesio asmenų rizikos grupėmis. Rekomendacijos, kaip geriau pateikti savižudybes žiniasklaidoje, yra parengtos pavienių psichologų arba juos vienijančių organizacijų iniciatyva. Tačiau sveikatos specialistų entuziastų pastangos organizuoti žiniasklaidos atstovų švietimo seminarus, rekomendacijų rengimas ir viešinimas nėra sistemiški.

Žiniasklaidos raštingumo ugdymą aptariamu aspektu galėtų sustiprinti valstybės parama ir tinkamas jos administravimas atsakingose institucijose. Būtų prasminga tai pradėti jau universitetų auditorijose, nes kol kas žurnalistikos programose studentai su šia problema išsamiai nėra supažindinami. Įmanomos žurnalistinių principų taikymo išimtys savižudybių pateikimo atveju galėtų būti aptarinėjamos dar tada, kai būsimieji žurnalistai tik mokosi greitai ir tiksliai sudėlioti atsakymus į „6 K" „apverstoje piramidėje".

Teisinis veiksnys. Kaip žiniasklaida laikosi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos, kad nebūtų skleidžiama skatinanti savižudybę bei detalizuojanti savižudybės priemones ir aplinkybes informacija, formaliai prižiūri Žurnalistų etikos inspektorius ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Žurnalistų etikos inspektorius 2010 m. veiklos ataskaitoje skelbia, kad nuo 2008 m. yra fiksuojamas savižudybes skatinančios informacijos augimas žiniasklaidoje[9]. Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2011 m. gruodžio 8 d. paskelbė rekomendaciją viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo [10].

Šių žiniasklaidos priežiūros institucijų ataskaitos ir veikla rodo, kad savižudybių pateikimo žiniasklaidoje teisinė priežiūra nėra pakankamai užtikrinama.

Etikos veiksnys. Žiniasklaidoje skelbiama informacija apie savižudybes dažnai neatitinka Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 49 straipsnio reikalavimų, tačiau savo valia iš gyvenimo pasitraukusių asmenų artimieji dėl pažeistų teisių į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (ŽLEK) kreipiasi labai retai. Kadangi ŽLEK dirba priimdama sprendimus dėl gautų skundų, žiniasklaidos stebėsenos ji neatlieka, daugelis netinkamų žiniasklaidos pranešimų apie savižudybes formuoja etikos normų pažeidimo tradiciją. Aptartų vidinių (redakcinių, asmeninių) ir išorinių (visuomeninių, institucinių) savižudybių pateikimo žiniasklaidoje veiksnių visuma nulemia negatyvų rezultatą (žurnalistinio turinio aspektu), sudarantį sąlygas suicidinės elgsenos imitavimo plėtotei visuomenėje.

Pasaulio sveikatos organizacijos atsakingo pranešimo apie savižudybę rekomendacijos žiniasklaidos profesionalams (santrauka):

1. Pasinaudokite proga šviesti visuomenę apie savižudybes. Yra daug klaidingų supratimų apie savižudybes ir žiniasklaida gali padėti sklaidyti įvairius mitus.

2. Venkite kalbos, kuri savižudybę pateikia sensacingai, kaip normalų dalyką ir kaip problemos sprendimą.

3. Venkite savižudybes pateikti pirmose pozicijose ir pernelyg didelio savižudybių istorijų kartojimo. Svarbu, kokiu mastu istorija kartojama ar atnaujinama. Labiau tikėtina, kad savižudybės pateikimas pirmose pozicijose ir perdėtas istorijos kartojimas skatins imitacinį elgesį (palyginti su subtilesniu jų pateikimu).

4. Venkite tikslių savižudybės ar bandymų nusižudyti metodų aprašymų. Detalus aprašymas pažeidžiamus žmones gali skatinti kopijuoti savižudybės aktą.

5. Venkite pateikti detalią informaciją apie savižudybės ar bandymo nusižudyti vietą. Elgtis reikia atsargiai, kad tokios vietos nebūtų išgarsintos kaip savižudybės vietos.

6. Apdairiai parinkite antraštes. Turėtų būti vengiama antraštėje vartoti žodį „savižudybė", nurodyti tikslų savižudybės metodą ir vietą.

7. Būkite atsargūs, naudodami nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Savižudybės vietos nuotraukos ir filmuota medžiaga neturėtų būti naudojama, ypač jeigu tai darant aiškiai parodoma vieta ir metodas. Taip pat neturėtų būti naudojami nusižudžiusio asmens vaizdai (nuotraukos, filmuota medžiaga). Jeigu vaizdai naudojami, aiškų leidimą turi duoti šeimos nariai. Šie vaizdai neturėtų būti pateikiami geriausiose pozicijose ir romantizuoti, gražinti individo.

8. Ypač atsargiai praneškite apie įžymybių savižudybes. Labai tikėtina, kad pranešimai apie žinomus pramogų pasaulio atstovus, politikus gali padaryti įtaką pažeidžiamų žmonių elgesiui. Pranešimai neturi romantizuoti savižudybės. Žiniasklaidos spekuliacijos apie savižudybės priežastį gali būti žalingos ir yra pageidautina palaukti, kol bus aiški mirties priežastis.

9. Parodykite deramą dėmesį žmonėms, patyrusiems netektį dėl savižudybės. Turi būti gerbiamas patyrusių netektį artimųjų privatumas. Šie žmonės patys yra savižudybės rizikoje.

10. Suteikite informaciją, kur galima ieškoti pagalbos. Pateikite istorijos pabaigoje. Pagalbos priemonės priklauso nuo konteksto - gali būti specialistų, tarnybų kontaktai.

11. Pripažinkite, kad patys žiniasklaidos profesionalai gali būti paveikti savižudybių istorijų. Žurnalistai neturi varžytis, ieškodami pagalbos pačioje organizacijoje ar už jos ribų.

Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius daktaras

[1] Eurostat (2011). Standardised death rate by 100 000 inhabitants. Prieiga per internetą: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=0&language=en&pcode=tps00122.

[2] World Health Organization (2008). Preventing Suicide: A Resource for Media Professionals. Geneva: WHO Document Production Services, 18 p.

[3] Gailienė, Danutė (2001). Savižudybių prevencijos Lietuvoje gairės. In Gailienė, Danutė (sud.), Savižudybių prevencijos idėjos. Vilnius: Tyto alba, p. 9-30.

[4] Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Valstybės žinios, 2009-12-28, Nr. 154-6959.

[5] Phillips, David (1974). The influence of suggestion on suicide: substantive and theoretical implications of the Werther effect. American Sociological Review, vol. 39, p. 340-354.

[6] KING, Robert A.; Apter, Alan (eds.) (2003). Suicide in Children and Adolescents. Cambridge: Cambridge University Press, 320 p.

[7] Higienos institutas (2012). Mirusių asmenų skaičius pagal mirties priežastis (2011 metų išankstiniai mėnesiniai duomenys). Prieiga per internetą: < http://www.hi.lt/content/mirties_pr_registras.html

[8] Gailienė, Danutė (2005). Užburtame rate: savižudybių paplitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Psichologija, t. 31, p. 7-15.

[9] Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 metų veiklos ataskaita ir 2009-2010 metų analitinė apžvalga „Demokratinės visuomenės informavimo kultūros plėtros gairės" (2011). Vilnius, 70 p.

[10] Lietuvos radijo ir televizijos komisija (2011). Rekomendacija viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo. Prieiga per internetą: < http://www.rtk.lt/assets/files/Rekomendacija_Del informacijos pateikimo apie savizudybes-1(1).pdf >.