Žiniasklaida Lietuvoje

Juozas Stasinas,

"Tėviškės gamtos"  vyr. redaktorius

Šiomis dienomis šalies gamtos bičiulius pasiekė naujas „Tėviškės gamtos" numeris (8(302). Tradiciškai ir naujajame leidinio numeryje spausdinama aktuali Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, Žuvininkystės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybų medžiaga.

Leidinio puslapyje „Aplinkos aktualijos" informacijoje „Naftos gavyba Lietuvoje mažėja" rašoma: „Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje išgauta 41,42 tūkst.(50,42 tūkst.kub.m.) naftos iš tradicinių naftos telkinių. Tai 3,6 proc. Mažiau negu 2013 m. per tą patį laikotarpį. Pernai į biudžetą naftą išgaunančios įmonės sumokėjo apie 26,5 mln. litų mokesčių".

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, susirūpinęs dėl naftos gavybos mažėjimo, sako, kad „Mažėjanti naftos gavyba iš jau eksploatuojamų telkinių, nepaisant investicijų į naujus tyrimus ir gręžinius, rodo būtinybę skelbti naujus naftos darbų plotų licencijų konkursus".

Nafta buvo išgaunama 15-oje detaliai išžvalgytų sausumos naftos telkinių: Girkalių, Kretingos, Nausodžio, Vėžaičių, Ližių, Auksoro, Vilkyčių, Pocių, Dieglių, Sakučių, Pietų Šiūparių, Šiūparių, Genčų, Agluonėnų ir Šilalės vietovėse.

Skaitytojus turėtų sudominti ir kita informacija, pavadinta „Daugiausia naudojami gamtos ištekliai - požeminis vanduo ir statybinės medžiagos". Pasak Lietuvos geologijos tarnybos specialistų, mūsų šalyje turime 17 rūšių naudingųjų iškasenų, tai - nafta, klintys, dolomitai, kreidos mergelis, smėlis, žvyras, molis, durpės, sapropelis ir kt. Statybinės medžiagos ir požeminis vanduo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugiausia naudojami gamtos ištekliai.

Kasmet visame pasaulyje sunaudojama apie 45 mlrd. tonų gamtinių išteklių. Prognozuojama, kad 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks beveik 10 milijardų ir gamtos išteklių paklausa padidės nuo 45 iki 140 mlrd. tonų. Pavyzdžiui, kompiuteriui pagaminti reikia aukso, silicio, nikelio, aliuminio, cinko, geležies ir dar 30 kitų metalų. Vidutinio dydžio namo įrengimui sunaudojama apie 60 tonų, ir dar pridėjus visą infrastruktūrą - sunaudojama daugiau kaip 400 tonų naudingųjų iškasenų.

 „Gamtosaugos" puslapyje spausdinama infornacija apie šalyje pagarsėjusį kenksmingą ir naikintiną augalą - Sosnovskio barštį. Šis augalas plinta labai sparčiai, sunkiai išnaikinamas, nes išaugina ir subrandina nuo 20 iki 100 tūkst. sėklų. Jis atželia iš gyvų šaknų, tačiau dauginasi ir plinta sėklomis. Naikinant Sosnovskio barščius, reikia vilkėti neperšlampamus drabužius, dėvėti pirštines, užsidėti akinius. Augalus galima nupjauti, kai jie būna 50 cm aukščio, tačiau vieno pjovimo gali neužtekti, nes atžėlę jie gali sužydėti ir išbarstyti sėklas. Augalus galima naikinti kapojant jų šaknis kastuvu, geriausia tai daryti anksti pavasarį.

 „Gamtosaugoje" skaitytojai ras informacijos apie bebrus, jų paplitimą mūsų šalyje ir daromą žalą, sužinos, kad Aplinkos ministerija žuvų įveisimui šiemet skyrė 2,5 milijono litų, kad plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius galima gaudyti nuo liepos 16 d. iki spalio 14 d.

Apie naujosios Žemės ūkio ministerijos vadovybės dėmesį žuvininkystei rašo žurnalistas Juozas Stasinas „Tėviškės gamtos" specialiame puslapyje „Žuvininkystė". Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir viceministrė, kuruojanti žuvininkystės sektorių, Lina Kujalytė lankėsi Žuvininkystės tarnyboje, pabuvojo pas Klaipėdos žvejus, išklausė jų ir žuvininkystės specialistų, mokslininkų daug vertingų siūlymų, minčių žuvininkystės verslo ir žuvivaisos efektyvinimo klausimais.

Tradiciniame puslapyje „Akistata su gamta" gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius su skaitytojais dalinasi įspūdžiais betarpiškai pabuvojęs gamtoje. Jis rašo: „Rugpjūtis iškeliauja dar palikdamas nesurinktus gamtos turtus. Ruduo bus ilgas, pirmoji jo pusė tam labai tiks. O rugsėjo pradžia mažai kuo skirsis nuo vasaros. Jeigu nežiūrėsime į kalendorių, tikėsime, kad vasara užtruko, kad mums teko didelė laimė pabūti su ja kuo ilgiau".

„Tėviškės gamta" negaili vietos grožio puoselėtojams. Naujame puslapyje „Grožio salos" dr. Laimutis Januškevičius skaitytojams pristato Adolfo Kišono iš Telšių rajono dendrologinę kolekciją. Straipsnio autorius rašo: „ Žymus Žemaitijos krašto tautodailininkas ir aktyvus Lietuvos dendrologų draugijos narys Adolfas Kišonas savo sodybą pradėjo puoselėti ir kaupti joje retus svetimžemius sumedėjusius augalus 1977 m. pavasarį, kai įsikūrė naujame name, prisiglaudusiame šalia senojo Degaičių dvaro parko. Gana turtingas šioje sodyboje klevų bei paprastojo buko dekoratyvinių formų asortimentas. Atskiruose sodybos kampeliuose akį iš tolo traukia įvairios geltonlapės, margalapės, raudonlapės, karpytalapės, svyruoklinės bei koloniškos šių augalų formos. Nemažai retų augalų iš čia iškeliauja ir į kitas šalies dendrologines kolekcijas bei sodybas".

Sodininkų bendrijos „Antaviliai" garbės pirmininkas, poetas ir žurnalistas Ipolitas Skridla supažindina leidinio skaitytojus su sodininkų džiaugsmais ir rūpesčiais. Rašinio autorius išryškina sodininkų gerus darbus. Jis rašo: „Bendrijos teritoriją supa ošiantys Nemenčinės miškai. Pašonėje tyvuliuoja vandens lelijomis pasidabinęs Antavilių ežeras. Kapinių kalnelyje boluoja bendrijos narių lėšomis suremontuota koplytėlė... Šiemet sodininkų bendrijos „Antaviliai" kolektyvas švenčia įkūrimo 35-metį. Ta proga norisi prisiminti ir geru žodžiu paminėti prie bendrijos kūrimo ištakų, jos veiklos gerinimo prisidėjusius pirmininkus L. Liandzbergą, J. Mešką, V. Račkaitį, S. Galinį, A. Indriliūną. (Daug yra nuveikęs ir pats rašinio autorius, ne vienus metus pirmininkavęs antaviliečiams. Red.).

Į linaraučio talką kviečia žymusis etnologas prof. Libertas Klimka, savo rašinyje „Į linaraučio talką" primindamas, kad „Rugpjūčio pabaigoje kaime iš tradicinių vasaros darbų paprastai būdavo palikęs tik linarautis. O tai svarbus reikalas, bene pagrindinis iš žemės ūkio darbų greta duonelės ciklo... Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti Lino šventė ir šiandien sutraukia dar daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūksta jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti. O ir lininių rūbų vasarai taip reikia. Deja, ant prekystalių išvynioti audimai - ne iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė visos linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje".

Išsamų pasakojimą apie vieną gražiausių medžių - kaštoną parengė skaitytojams dr. Laimutis Januškevičius puslapyje „Augalijos pasaulyje". „Kaštono genčiai priklauso apie 15 rūšių, savaime paplitusių Pietryčių Europoje, Himalajuose, Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Mūsų šalies dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, parkuose, dendrologinėse kolekcijose, sodybose) šiuo metu auginamos 5-6 rūšys",- rašo dendrologas. Straipsnis gausiai iliustruotas spalvotomis nuotraukomis.

Nuolatinis leidinio bendraautorius žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas šį kartą „Žaliajame puslapyje" skaitytojus kviečia nukelti kepurę prieš mišką. Straipsnyje „Nukelkime kepurę prieš mišką" Vytautas grįžta į tolimą praeitį, kai žemę dengė nepraeinami miškai, kai žmonėms miškas buvo ir maitinimosi šaltinis, ir pastogė, ir šiluma Po ilgos ir išsamios praeities miškų raidos analizės straipsnio autorius trumpai apibūdina ir šių dienų Lietuvos miškus. Jis rašo: „ Šių dienų Lietuva - gražus žaliuojantis kraštas vien dėl miškų plotų. Šimtmečiais sumanaus ir pasiaukojančio Lietuvos miškininkų darbo dėka mes turime gausius, plačius, gražiai derančius miškus. Žalieji plotai dengia per 30 proc. mūsų šalies teritorijos. Tokiu aukštu pasiekimu gali pasigirti reta Europos valstybė... Miškas visą laiką tarnavo ir šiandien tebetarnauja Lietuvos kraštui, lietuviui. Nukelkime kepurę įėję į mišką ir saugokime šį brangų turtą",- straipsnį, gausiai iliustruotą spalvotomis nuotraukomis, baigia autorius kviesdamas saugoti ir puoselėti žaliąjį rūbą.

Nepailstantis keliautojas geografas prof. Algirdas Stanaitis šį kartą kviečia paplaukioti po Ladogos ežerą ir susipažinti su jo apylinkių gamta. „Senovėje Ladogos ežeras buvo žinomas Nevo pavadinimu. 9-12 a. per Ladogos ežerą ėjo garsusis vandens kelias „Iš variagų į graikus". Jis jungė šiaurinę Rusiją su Skandinavija, Pabaltijį su Bizantija. Antrojo pasaulinio karo metais užšalusiu Ladogos ežeru ėjo vadinamasis „Gyvybės kelias", kuriuo blokadoje esančiam Leningrado miestui buvo tiekiami maisto produktai, kuras ir ginklai",- rašo prof. Algirdas Stanaitis.

Leidinio 11-ame puslapyje „Žvilgsnis" Žygintas Petrulis pasakoja apie tornadus, jų susidarymą ir žmonėms nešamas nelaimes. Pasak autoriaus, praėjusiais metais viesulas virš Jefremovo (Rusijos Federacija) siautėjo viso labo dvidešimt sekundžių, tačiau sugebėjo iš dalies sugriauti per du šimtus pastatų, išrauti per penkiasdešimt medžių ir sugadinti penkiolika elektros tiekimo linijų. Nuostoliai, kuriuos padarė ši gamtos stichija, siekia 150 mln. rublių. Įdomu skaityti vieno žmogaus, patekusio į tornado sūkurį, įspūdžius. Kokie jie, sužinosite paskaitę „Tėviškės gamtą". Beje, rasite šį leidinį, atsidarę tinklalapį „teviskesgamta.weebly.com". Malonaus skaitymo ir nepamirškite parašyti mums laiško. Lauksime. Iki.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.