Žiniasklaida Lietuvoje

Šio teksto pirminį variantą parašiau kolegos Algirdo Gineičio, dirbusio „Mūsų žodis" redakcijoje, prašymu prieš 19 metų, praėjus maždaug mėnesiui po Kruvinojo sekmadienio. Tačiau jis nebuvo išspausdintas, nes man kolega ir bendražygis grąžino su prierašu: „Panašus į vyną, kurį reikia perkošti". Ir jo būta teisaus, nes tada rašiau paskubomis. Po daugelio metų tekstą „perkošiau".

                                                                               Adolfas UŽA

   - Kaip galvoji, puls mus šiąnakt? - paklausė manęs Krašto apsaugos savanoris, šiaulietis Algis Ulčinas, kai ruošiausi važiuoti iš Aukščiausiosios Tarybos namo pailsėti, nes buvau labai pavargęs.

    - Manau, kad ne. Jei puls, tai pirmiausia pasistengs užimti televiziją, o po to jau laukite svečių.

     Paspaudęs dailiai nuaugusiam uniformuotam kraštiečiui ranką, išskubėjau  namo, į Justiniškes. Ir nepagalvojau, kad po trijų valandų vėl jį pamatysiu...

     Antrą valandą nakties mane pažadino žmona. Viską supratau. Esu Japonijos telegramų agentūros „Kydo Cusin" bendradarbis, todėl skambinu į  Maskvą, kur įsikūręs vienas iš agentūros skyrių. Ten jau žino apie sovietų kariškių akciją ir prašo išsamesnės informacijos. Skambinu buvusiam Sąjūdžio Vilniaus miesto koordinacinio centro nariui Juozui Šatui, nes jo buto langai tiesiai „žiūri" į  parlamento rūmus. Man atsakoma, kad jie dar neužimti. Sėdu į savo „Zaporožietį", pakeliui paimu nepažįstamą vaikiną bei žmonos pusseserę Elvyrą Lapinskienę, kurios vyras Romas, kad ir sugipsuota koja, jau ne viena para talkina rūmų apsaugai. Jau nuo tilto ties Pedagoginiu institutu matėsi, kad kelias, vedantis į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, nusėtas mašinų. Buvau milicininko praleistas, kai parodžiau žurnalisto pažymėjimą ir akreditacijos kortelę. Mano bendrakeleiviai liko aikštėje, o aš nuskubėjau prie rūmų paradinio įėjimo, kur per visą mano akreditacijos laikotarpį - nuo 1990 m. kovo 11 dienos - pirmą kartą budinčiųjų buvau užregistruotas specialiame žurnale.Vestibiulyje tamsu. Tik  nuo Gedimino prospekto sklindanti šviesa leidžia žmones atskirti nuo baldų. Langai buvo užbarikaduoti stalais, krėslais. Pagalbiniais laiptais, kurių metalinės atramų dalys buvo išplėštos, kylu į antrąjį aukštą, kur yra posėdžių salė. Pakeliui paėmiau besimėtantį strypą, galvodamas - o gal prireiks? Tačiau pakilnojęs jį supratau, kad įvykus susidūrimui aš net nespėčiau dorai užsimoti - jau iki tol būčiau panašus į kruviną rėtį. Čia gimė aforizmas: „Tikras vyras yra tas, kuris laiko apsikabinęs šautuvą arba moterį".

   Posėdžių salėje - pilna deputatų, žurnalistų. Vieni, nusimetę paltus ir pasidėję dujokaukes,  įsitaisė kėdėse, kiti susispietę dalijasi paskutinėmis naujienomis. Jau žinoma, kad yra žuvusiųjų.

    Kadangi magėjo daugiau žinoti, apytamsiais laiptais (liftai išjungti) pakylu į ketvirtą aukštą kur įsikūręs Aukščiausios Tarybos informacinis centras. Čia sutinku JAV nacionalinio radijo korespondentę Aną Kuper. Jos akyse ašaros. Teiraujasi, ar nemačiau jos vyro - „New York Times" korespondento Bilo Kelerio. Ji sako, kad Bilas buvo ten, kur šaudo. Raminu, bet mano žodžiai nepadeda. Beje, ši šeima buvo tarp penkių užsienio žurnalistų, dalyvavusių 1987 metais mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Vėliau jie daug kartų lankėsi mūsų sostinėje. Juokaudavo, kad Vilnių pažįsta kaip penkis savo pirštus. Grįžtu vėl į salę. Pamatau Bilą  su bloknotu bei rašikliu rankose ir klausinėjantį ką tik iš televizijos atvykusį inžinierių Eduardą Potašinską. Širdyje pasidarė ramiau. Salėje pasirodęs „Respublikos"  vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus prašo tuos, kurie daugiau informuoti, pateikti žinių, kad su kitų laikraščių redakcijomis galėtų išleisti specialų leidinį ir padalintų jį nemokamai. Iš salės išėjau, kai tarp E. Potašinsko ir deputato Jurgio Jurgelio kilo konfliktas dėl įvykių interpretacijos.

    Nutariau informacijos „pažvejoti" aikštėje. Pakasikalbėjęs su vienu kitu žmogumi, užsukau pas Šatus. Svetingų šeimininkų bute radau būrį žmonių. Jaunimas klausėsi užsienio radijo, vyresnieji gurkšnodami kavą dalijosi įspūdžiais. Paskambinau į agentūrą ir glaustai informavęs, kas dedasi Vilniuje, telefono ragelį perdaviau gydytojui Jonui Lauraičiui, kuris smulkiau mano kolegai papasakojo apie įvykius prie televizijos bokšto. Ten jis suteikinėjo sužeistiesėms medicininę pagalbą. J. Lauraičiui baigus pasakoti, paskambinau Arvydui Juozaičiui ir paklausiau, ar nesiruošia atvykti į Aukščiausiąją Tarybą. Mano klausime buvo daugiau teigimo, kad jis šią sunkią valandą privalo būti čia.

    - Manęs neįleis, - po pauzės pasigirdo atsakymas.

    - Įleis, - užtikrinau jį.

   Susitarėme po pusvalandžio susitikti. Arvydui atvykus, išėjome į Parlamentą. Posėdžių salėje, kur jau buvo apie 80 deputatų, su Arvydu išsiskyrėme. Daug kas pasigedo profesorės Kazimieros Prunskienės, kurios nebūta ir namuose. Kažkas iš deputatų pasakė, kad ji gali būti Labanore pas mamą. Pasigesta ir premjero Alberto Šimėno. Pasigirdo balsų, kad jis gali būti desantininkų pagrobtas. Be šios versijos karštai buvo aptarinėjamos ir kitos. Tik Romualdas Ozolas buvo ramus besišnekučiuodamas su keliais žurnalistais salės gale. Prisartinau prie jų. Jie kalbėjo apie galimą rūmų šturmą. R. Ozolas iš dešinės kelnių kišenės ištraukė dailų pistoletą ir  pilną šovinių apkabą. Davė suprasti, kad ginsis iki paskutiniojo. Kita grupelė kolegų klausėsi deputato Vytauto Kvietkausko pasakojimo apie susitikimus Baikanure su generolu A. Naudžiūnu ir stebėjosi, kad toks žmogus susidėjo su perversmininkais. Į klausimą, esą desantininkai yra prisiriję narkotikų, Vytautas atsakė, kad abejoja šia versija. Jo nuomone, žmogaus, einančio žudyti kitą žmogų, žvilgsnis būna drumzlinai bukas: „Pažiūrėkite į linksmo ir liūdinčio žmogaus akis. Ir jūs pamatysite skirtumą".

    Aš nei tą naktį, nei vėliau nemačiau žudiko akių, bet mačiau šimtų čia susirinkusiųjų akis. Vieną jų ilgai neužmiršiu. Tas jaunuolis kūkčiodamas priėjo prie manęs ir pasakė, kad reikia pagerbti žuvusiuosius. Jis buvo iš TEN ir nežinojo, kad jau prieš gerą valandą deputatai ir žmonės aikštėje pagerbė didvyrius.

       Dar neprasidėjus plenariniam posėdžiui deputatė Rūta Gajauskaitė, baimindamasi, kad šturmuojant rūmus žus nemažai jaunuolių iš Krašto apsaugos, pasiūlė visiems palikti  Parlamentą, kaip kadaise taktiniais sumetimais padarė Kutuzovas, be kovos atidavęs Napaleonui Maskvą, ir posėdį surengti kitur. Tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.

       Apie 4 valandą ryto, gavus žinią iš rūmų gynybos štabo, vadovaujamo Jono Gečo, kad karinė technika (kariškiu žargonu kalbant - „karobki") grįžta į Šiaurės mietelį, prasidėjo plenarinis posėdis. Pirmininkauja deputatas Aurimas Taurantas. Jis siūlo svarstyti nepaprastosios padėties įstatymą. Patvirtinama nauja Vyriausybė, jai vadovaus Gediminas Vagnorius.

      Aušo. Iš Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio kabineto priimamojo perduodu žinias Japonijos agentūrai. Čia įsikūrė ir deputatas žurnalistas Benas Rupeika. Jis nuolat teikia įvairiapusę informaciją Kauno radijui. Laikomos pamaldos už žuvusiuosius. Į oro uostą išvyksta grupė deputatų  pasitikti  Rusijos Federacijos Tarybos atstovų.

      Dieną iš įvairių respublikos vietų į Parlamentą plaukė nerimastingos žinios. Nuo Pedagoginio instituto pro Parlamento rūmus retsykiais pravažiuodavo karinė technika - „karobki". Taip buvo bandoma įbauginti žmones. Tačiau šie iš netoliese esančios statybvietės neša armatūros grotas, jomis dangsto langus, aptveria paradinį įėjimą.

      Apie vidurdienį Maskvos delegacija išvyko į Šiaurės miestelį. Prieš tai jiems buvo parodyti vaizdai apie įvykius prie Lietuvos radijo ir televizijos bei televizijos bokšto, kad jie turėtų svarių

argumentų kalbėdamiesi su kariškiais. Tuo tarpu čia, rūmų vestibiulyje, išsirikiuoja uniformuoti jaunuoliai, kurie, kartodami KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus ištartus žodžius, prisiekia Tėvynei. Priesaiką priima Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Šią ypatingą ceremoniją stebi deputatai, žurnalistai, jie fotografuoja ir filmuoja. Mano akyse kaupiasi ašaros. Dieve mano, kuo jie ginsis? Daugelio ginklas - metaliniai laiptų strypai, benzino buteliai. O kuo gintis mano kolegoms? Rašikliu, fotoaparatu ar kino kamera?

    Kai prieš vidurnaktį perdaviau informaciją į Maskvą, mano kolegos japonai paprašė pasisaugoti, kariškiams užpuolus. Tada pagalvojau - būtų architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai žinoję, kad  rūmai ateityje bus Lietuvos nepriklausomybės bastionas, jie nebūtų  projektavę tokio pastato  akvariumo.

         Tačiau budėti reikėjo. Todėl grįžau pas Šatus. Čia buvo nemažai žmonių, kurie buvo pasiruošę kautis. Ant palangių išrikiuoti  „Molotovo kokteiliai". Miegui čiužiniai buvo ištiesti ant grindų priešais langus. Tačiau aš tam paprieštaravau: „Norite, kad prasidėjus kovai saviškiai iššaudytų?" Pasiūliau nuo langų nuimti „kokteilius" ir čiužinius pritraukti prie langų, kad būtų saugiau. Taip didelis būrys įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių budėjo kelias naktis  pas žmogų, kuris išties buvo pasiruošęs ...LAISVEI!        

    Namo grįžau po trijų parų. Tiesa, dar turėjau „problemą" - neberadau savo „Zaporožiečio", kuris, pasak liudininkų, trukdė atvykusiems autobusams iš regionų. Mano automobiliukas buvo nuneštas į pievą...

Nuo Redakcijos. Kolegos Adolfo Užos, deja, jau nėra tarp gyvųjų. 2013 metų kovo 30 d., po ilgos ir sunkios ligos užgeso LŽS Senjorų klubo nario, žurnalisto, redaktoriaus ir karikatūristo Adolfo Užos gyvybė. Šį jo rašinį mums atsiuntė jo sūnus Vytis Uža. Spausdiname šį reportažą norėdami pagerbti kolegos Alfonso atminimą ir atiminimą tų, kurie tomis karštomis sausio dienomis negailėdami savęs gynė mūsų Laisvę.