Žiniasklaida Lietuvoje

Juozas Stasinas

   Liepos mėnesio „Tėviškės gamta" (7(313) numeris) skaitytojus pasiekė atnešdama nemažai reikalingos ir įdomios informacijos apie žmonių elgesį miškuose grybavimo bei uogavimo metu, apie mūsų šalies žuvininkystės specialistų pastebėjimus žuvų migracijoje, supažindindama su spalvingais sumedėjusiais svyruokliniais augalais ir iškiliais žmonėmis, kurie savo gyvenimą paskyrė gamtai ir nuėjo ilgą jos pažinimo kelią. Žodžiu, kaip visuomet, taip ir šį kartą „Tėviškės gamta" be politikų rietenų, be nusibodusio politikavimo. Jos puslapiai dvelkia vasaros nuotaika, joje dominuoja lengvi, įdomūs pasiskaitymai apie senosios baltų religijos šventvietes, mistinius akmenis ar ugnies sieną.

 Šį kartą pradėkime nuo „Ekologinių skaitymų" puslapio, kuris jau senokai bepasirodė. Jame prisistato žinomas šalyje publicistas, poetas, prozininkas ir žurnalistas Jonas Laurinavičius. Skaitytojai su įdomumu perskaitys jo kūrinį „Prūdninkų akmuo", kuriame pasakojama, kaip gilioje senovėje velnias žmonių gyvenime, jų buityje vaidino svarbų psichologinį vaidmenį. Pasirodo, velnias ne tik nubausdavo nedorėlį, moralinį paklydėlį, bet padėdavo ir išgyti ne vienam girtuokliui, ar pasigauti kokią nors psichinę ligą.

„Tai atsitiko kadaise, prieš keletą šimtmečių, kai lietuviai pagonys savo dievam aukas aukojo. Ėjo tada keli Prūdninkų kaimo gyventojai prie Didžiojo Aukuro su auka dievams, kad jie gelbėtų nuo gresiančio bado. Sausra taip išdegino Žaslių apylinkių laukus, kad visi javai be laiko pagelto, sunyko, varpos, dar grūdų nesubrandinusios, susisuko, suplėko. Išdžiūvo visi šuliniai, kūdros. Karvių šonai įdubo, nugarkauliai iškilo. Prūdninkų kaimo gyventojams nebuvo kitos išeities, kaip paimti didžiausią aviną, kol jis dar badu nenudvėsė, ir kuo skubiau nukakti prie Didžiojo Aukuro akmens ir paaukoti tą aviną dievams. Nes tik auka dievams gali suminkštinti jų širdis, išprašti dangaus malonės - pasiųsti į Prūdninkų kaimą debesėlį su lietumi, - pasakoja Jonas Laurinavičius.- Betgi einant senasis Žiežys, kaimo žynys, kiūtinęs viso rūdninkiečių būrio priešakyje, staiga žado neteko. Sustojo kaip įbestas, kaip statula. Nei į priekį, nei atgal. Tik akys išsprogo ant kaktos, lazda iškrito iš rankų ir bumbtelėjo ant žemės.

Velnias! - pirmoji susiorientavo žiloji Klimpa, visų pravardžiuojama Ragana. - Velnias,- pakartojo jinai.

Ant Didžiojo Aukuro akmens iš tikrųjų sėdėjo kažkoks nelabasis. Sėdėjo, vaipėsi, uodega vizgino, užpakalinių kojų kanopomis į akmenį tukseno. Kad jį kur perkūnas, kokia baisybė. Kaip jis čia atsirado? Kada? Iš kur? Niekas nežinojo, nematė, negirdėjo. Tikriausiai iš gilumos, iš pragaro išniro. Velnias mėgsta netikėtumus..."

Kuo baigėsi kaimo žmonių ir velnio susitikimas sužinosite perskaitę „Tėviškės gamtą".

Kaip visuomet, prof. Libertas Klimka dėmesingas „Etnokultūros" puslapio skaitytojams. Šiame leidinio numeryje profesorius išsamiai pasakoja apie senąsias baltų religijos šventvietes. Jis rašo: „Į savo dievus baltai kreipdavosi aklavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, kalneliai. Kiekviena gyvenvietė turėdavo pasirinkusi tokią šventvietę. Juolab išskirtinė vieta ritualams turėjo būti genties gyvenamos teritorijos centre. Per gyvąją gamta - medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius - žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimų..."

„ ...Kvėdarnoje prie Padievaičio piliakalnio yra akmuo, vadinamas „Velnio krase". Jame - įduba, patogi sėdėti, tarsi kokiame soste. Prie akmens archeologai aptiko į žemę susmegusių akmenų pusratį ir laužavietę su puodų šukėmis, perdegusiais gyvulių kaulais. Netoliese iš šlaito sunkiasi du šaltinėliai. Nuo piliakalnio akmenį skiria Druskos upelis. Sėdint ant akmeninio sosto ir ištarus garsiai žodį, piliakalnio aikštelę jis pasiekia gerokai sustiprėjęs. Nesunku įsivaizduoti čia sėdintį žilabarzdį krivį, bylojantį ateities ištarmes genčiai ar visai Lietuvai..."

Liepa - vidurvasaris. Ji asocijuojasi ne tik su liepų žydėjimu ar bitelių dūzgimu medžio kvapniuose žieduose, bet ir su gausiais sodų derliais, uogomis bei grybais miškuose. Retas mūsų krašto žmogus nemėgsta po sunkaus darbo ar savaitgaliais ištrūkti iš dūmėto, dulkėse skendinčio miesto ir nukakti į mišką, į jau seniai ir pastoviai lankomą vietą pauogauti, pagrybauti bei šiaip su bičiuliais pailsėti. O ar visi žinome, kaip elgtis žaliajame pasaulyje, ar esame tam susitikimui tinkamai pasiruošę?

 Apie tai „Aplinkosaugos aktualijų" puslapyje aplinkosaugininkai primena, kad įvažiuoti ir važinėti po mišką motorinėmis transporto priemonėmis galima tik keliais. Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Reikia vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų.

Uogautojai turi žinoti, kad rinkti mėlynes naudojant specialias rinktuves, vadinamas „šukomis", griežtai draudžiama.

Grybautojai turi žinoti, kad grybus rinkti galima ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose, išskyrus rezervatus bei tuos miškus, kuriuose lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldybių sprendimais. Draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti voveraites, baravykus, kurių kepuraičių skersmuo atitinkamai yra mažesnis nei 1 ir 1,5 cm. Jeigu pilietis pažeidžia nustatytą grybavimo tvarką, jam gali būti skiriama iki 30, o pareigūnams - iki 60 eurų bauda. Grybus superkantis, parduodantis ar perdirbantis pilietis baudžiamas iki 150, pareigūnas - iki 300 eurų bauda.

Naujame puslapyje „Žmonės ir gamta" rašoma apie iškilias mūsų tautos asmenybes, savo gyvenimą paskyrusias gamtai pažinti iš arčiau ir jos paslaptis atskleisti tiems, kurie neįstengia to padaryti. Vienas jų - Selemonas Paltanavičius, žinomas gamtininkas, rašytojas, ilgametis aplinkosaugininkas, „Tėviškės gamtos" bendraautorius, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Rašinyje „ Gamtos pažinimas Paltanavičiui - gyvenimo būdas" skaitome: „ Per 45 kūrybos metus Selemonas Paltanavičius apie gamtą parašė per pusšimtį knygų, parengė per 3,5 tūkst. publikacijų, beveik tūkstantį radijo laidų, prisidėjo kuriant daugiau kaip 200 televizijos laidų, išleido dvi plokšteles - „Žuvinto balsai" ir „Viena diena kaime", o interviu spaudai, radijui ir televizijai jis jau seniai nebeskaičiuoja".

Apie kitus du gamtininkus - ornitologą Leoną Jezerską, neseniai atšventusį savo 90-metį ir Eugeniją Šimkūnaitę, kuri šiandien būtų pažymėjusi 95 metų jubiliejų - leidinio skaitytojai ras daug įdomaus perskaitę Dalios Juočerytės ir Gretos Žičkauskaitės straipsnius „Paviliojo paukštelio stebuklai" ir „Nėr negydančių žolynų, bet"razumno iš kvailo nepadarys ir jie".

Dr. Laimutis Januškevičius leidinio skaitytojus toliau vedžioja po augalijos pasaulį supažindindamas juos su svyruokliniais sumedėjusiais augalais. Mokslininkas, plačios erudicijos dendrologas rašo, kad „Svyruoklinių augalų panaudojimas želdynuose labai įvairus. Dauguma aukštais medžiais augančių svyruoklinių dekoratyvinių formų gražiai atrodo įvairių vandens telkinių pakrantėse. Žemaūgiai svyruokliniai augalai nepakeičiami šalia nedidelių vandens baseinėlių, alpinariumuose, šalia laiptų, atraminių sienelių. Pavieniai žemaūgiai svyruokliniai augalai tinka kapaviečių apželdinimui. Svyrančios augalų šakelės, ryškus svyruoklinis siluetas sukelia savotišką susikaupimo ir rimties įspūdį. Šis įspūdis dar labiau sustiprinamas, kai šalia svyruoklinių pasodinami taisyklingos koloniškos lajos augalai. Šis kontrasto principas, kuriant dekoratyvinius želdynus, labai dažnai praktikuojamas ir daro aplinkiniams stiprų įspūdį".

Šalies ichtiologus, žuvininkyste besidominčius žmones sudomins Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vyriausiojo specialisto Justo Poviliūno įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos žuvų migracijos klausimu, įvykusios birželio 21-25 dienomis Groningeno mieste (Nyderlandai). „Šiame renginyje dalyvavo daugiau nei 500 žuvų migracija besidominčių žmonių... Į tarptautinę konferenciją vykome ne tuščiomis rankomis: kartu su kolegomis Andriejumi Pilinkovskiu ir Laura Sabuliene pristatėme stendinį pranešimą apie mūsų Šalyje vykdomas projektines veiklas, tarp jų - įgyvendinamą projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje"... Mūsų vykdoma veikla domėjosi ir kitų šalių mokslininkai bei specialistai..."

Apie visa tai, ką minėjau, ir dar daugiau, ko neįvardijau, skaitytojas gali sužinoti perskaitęs „Tėviškės gamtą", kuri Lietuvoje gamtos bičiulius lanko jau daugiau kaip 25-erius metus. Linkiu malonaus pasiskaitymo.

,