Žiniasklaida Lietuvoje

Interneto platybės ir socialinių tinklų pinklės įtraukia vis daugiau žmonijos. Vos pramerkus sulipusias akis skubama tikrinti savo pamėgtus internetinius portalus, stebėti, kas gi naujo įvyko. Informacijos čia galima rasti įvairiausios: intriguojantys pasaulio įvykiai, šiurpinantys kriminalai, smulkiausios pikantiškos žvaigždučių gyvenimo subtilybės. Ko gero, posakį esi tas, ką valgai, būtų galima pakeisti naujoviškesniu: esi tas, ką skaitai.

Kuriantis internetinei žiniasklaidai, socialiniams tinklams, žmonės nebenori mokėti už turinį. Laikraščių perkamumas krenta, tuo tarpu, internetinės žiniasklaidos įsivyravimas grasina tradicinei popierinei spaudai atimti iš jos didelę dalį skaitytojų.

Dėl didelės žinių paklausos, žurnalistai skatinami skelbti kuo skubiau ir kuo daugiau naujienų. Dėl šios priežasties nukenčia žiniasklaidos kokybė. Interneto žiniasklaida įsuka visuomenę į beprasmiškų ,,click'ų" sūkurį, kur aukštasis stilius, kalbos kultūra ar objektyvumas -  nė motais. Svarbiausia - žaibiškas greitis. Tokia žiniasklaida vis labiau nuvilia visuomenę. Vietoj to, kad atliktų ,,sarginio šuns" funkciją, žiniasklaida tampa vis mažiau objektyvia.

Apie socialinių tinklų, internetinės žiniasklaidos žabangus ir geltonosios spaudos populiarėjimą kalbamės su buvusiu LRT generaliniu direktoriumi, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos instituto lektoriumi, Vytauto Gedgaudo premijos laureatu Kęstučiu Petrauskiu.

Atsiradus internetinei žiniasklaidai, socialiniams tinklams, žmonės nebenori mokėti už                         turinį, laikraščių populiarumas krinta. Kokius privalumus ir trūkumus įžvelgiate?

Privalumas yra tas, kad vartotojams yra prieinamas dar didesnis informacijos srautas. Be to, skaitytojai gali aktyviau susidaryti „savo" turinį: pasirinkti, prenumeruoti naujienas, blokuoti nepageidaujamą turinį. Tik bėda ta, kad tokių aktyvių, sąmoningų skaitytojų nėra daug.

 Esminis trūkumas - tiriamosios žurnalistikos, švietėjiškos funkcijos nykimas internetinėje žiniasklaidoje. Tai brangiai kainuoja, tad internetinei žiniasklaidai nelabai verta į tai investuoti.

Spaudos verslo modelis buvo toks: dalį pajamų spauda uždirbdavo pardavinėdama turinį (perkant laikraštį, jį prenumeruojant), kitą dalį atliekant paslaugą reklamos užsakovui (kuo daugiau skaitytojų, tuo geresnė paslauga reklamos užsakovui, nes tą reklamą pamato, perskaito daugiau žmonių).

Nemokamoje internetinėje žiniasklaidoje liko vienas pajamų šaltinis - reklama. Ji gali būti tiesioginė, paslėpta ar taip vadinama „turinio rinkodara". Tokiu būdu, galima net šitaip palyginti: geresnis turinys mokamame laikraštyje ar nemokamame reklaminiame.

Kaip manote, kokios dar priežastys be internetinės žiniasklaidos atsiradimo, lėmė lietuviškų laikraščių sumažėjusį populiarumą?

Priežaščių yra daug. Svarbiausios būtų šios. Be abejo, pirmoje vietoje technologinės (jūsų minėtas internetas, socialiniai tinklai). Antra, vartotojų (skaitytojų) pokyčiai (pamatę galimybę, jie nori gauti informaciją nemokamai). Trečia, staigus ir ženklus (per metus laikraščių reklamos rinka pastaraisiais metais smuko ir tebesmunka 10- 20 procentų. Tokio drastiško pajamų kritimo neišgyveno jokia Vakarų šalis (nors ir ten pajamos mažėja) Kodėl taip yra? Rinkodaros atstovams svarbu, kad prekę, paslaugą būtų galima reklamuoti kuo pigiau. Taip pat svarbu tiksliai išmatuoti kiek ta reklama pasiekė vartotojų. Visa tai galima padaryti internete, bet ne spaudoje.

Jūsų nuomone, kokių pliusų ir minusų turi socialinės medijos?

Atsakysiu klausimu: kodėl technologinės naujovės nesugriovė radijo, kaip žiniasklaidos priemonės? Juk galima susidaryti savo „garso takelį", kaip su spaudos turiniu, galima atsisiųsti nemokamai norimas dainas. Radijui nekyla tokie pavojai kaip spaudai, nes radijas sujungia žmones. Mes esame bendruomenė, norime bendrauti. Todėl ir socialiniai tinklai yra puikus išradimas, kuris sujungia žmones, leidžia jiems bedrauti, dalytis, diskutuoti.

Na, o verslui, kitoms organizacijoms tai neišmatuojama galimybė vykdyti sėkmingą rinkodarą. Esminis socialinių medijų trūkumas - lėkštas, bulvarinis turinys, nieko mums, kaip atsakingiems piliečių bendruomenės nariams, neduodantis. Jis, o ne rimtos nuorodos, įžvalgos, straipsniai yra vyraujantis.                       

Viename savo straipsnyje esate rašęs, jog žiniasklaida yra demokratijos ,,sargybinis šuo", tačiau ,,sargybinių šunų" gali būti įvairių: pudelių, kovinių šunų, rotveilerių. Jūsų nuomone, koks šuo saugo Lietuvos demokratiją?

„Mišrūnas". Manau, kad tikro „sargybino šuns" neturime.

Kodėl taip manote?

Galime didžiuotis, kad turime didelę žiniasklaidos įvairovę (pvz., Lietuvoje yra per 50 televizijos ir per 50 radijo kanalų, tiek nacionalinių, tiek regioninių, lokalinių. Turime per 200 lokalinių laikraščių, kelis regioninius ir nacionalinius dienraščius). Ši įvairovė turi pliusų, turime iš ko rinktis. Bet dar daugiau minusų. Mat daugelis šių žiniasklaidos bendrovių yra smulkios, ekonomiškai labai pažeidžiamos. Tai reiškia, kad jas labai lengvai gali veikti reklamos užsakovai: tiek verslas, tiek politikai . Tai ypač ryšku vietinėse žiniasklaidos priemonėse, kurios neretai yra priklausomos nuo rajono valdžios, mero, kitų politikų ar partijų teikiamų reklaminių užsakymų.

Kita vertus, mes turime sparčiai vykstančią rinkos koncentraciją. Per 60 procentų televizijos auditorijos rinkos užima dvi bendrovės: TV3 ir LNK su savo dukteriniais kanalais. Tai reiškia, kad kitos televizijos yra nežiūrimos, vadinasi, ir geros paslaugos reklamos užsakovams atlikti negali. Tada belieka dar tikėtis valdžios užsakymų malonės.

Panašiai yra su radijo auditorijos rinka. Čia taip pat per 60 procentų  auditorijos rinkos kontroliuoja dvi bendrovės: M1 ir ,,Radiocentras". Ką daro kiti? Mėgina išgyventi iš valdžios (kartais verslo) apmokamų laidų. Tokiu būdu klaidinama auditorija.

Kokia padėtis, Jūsų nuomone, yra su internetine žiniasklaida?

Internetinėje žiniasklaidoje padėtis yra panaši. Turime daug portalų, bet 40 procentų interneto reklamos rinkos atitenka „Delfi". Artimiausi konkurentai „lrytas.lt" ir „15min.lt" tenkinasi tik 14-18 proc. Galėtume tikėtis, kad beveik monopolinę padėtį turintis (daugiausia skaitytojų, ryškiaii savo pajamomis konkurentus viršijantis) „Delfi" turėtų būti ekonomiškai nepažeidžiamas.

Tačiau. „Delfi" portale yra keletas rubrikų, kurios yra apmokamos valdžios. Bene geriausias pavyzdys „Grynas". Jei valdžia skiria kelis šimtus tūkstančių eurų, ar „Delfi" bus labai kritiškai nusiteikęs Aplinkos ministro atžvilgiu? Na, jau nekalbame apie tokius dalykus, kuriuos viešai pripažįsta pati bendrovė: atsivertę „Delfi" portalą mes bet kuriuo metu matysime 4-5 vadinamuosius „turinio rinkodaros" straipsnius. Ar nors vienas jų pažymėtas?..           

Ar galėtumėte išskirti vieną esminę lietuviškos žiniasklaidos problemą?

Vakarų žiniasklaida neslepia savo politinių pažiūrų, simpatijų, antipatijų. Pavyzdžiui, Ruperto Murdocho kontroliuojama žiniasklaida parašo ar pasako, ką ji palaiko. „The Economist" ar „Time" taip pat parašo, kokį politiką ar partiją palaiko rinkimų metu.

Redakcijos, jų vadovai, žiniasklaidos priemonių akcininkai taip pat turi savo pažiūras, savo įsitikinimus. Tai yra normalu. Nenormalu, kai jos išreiškiamos paslapčia, neretai apgaudinėjant, klaidinant skaitytojus, piliečius. Tai yra viena iš esminių problemų.

Kokiu būdu, Jūsų manymu, įmanoma būtų išvengti reklamos užsakovo įtakos leidinio turiniui?

Išvengti įtakos gali ekonomiškai stiprios ir savo vartotojus gerbiančios bendrovės. Pavyzdžiui, „Verslo žinios" prieš keletą metų buvo „nubaustos". „Maxima" atsisakė teikti reklamos užsakymus, nes „Verslo žinios" buvo kritiškos šio vieno didžiausių reklamos užsakovų atžvilgiu. Nors tai ekonomine prasme buvo labai skaudus smūgis žiniasklaidos bendrovei, jos reputacija jai buvo svarbiau.

Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida yra konkurencinga greičiu, tačiau ne idėjomis ir kūrybiniais projektais. Ko reikėtų, Jūsų manymu, kad situacija pasikeistų?

Prieš porą metų JAV atlikta apklausa parodė, kad auditorijai labiausiai rūpi:  švietimo problemos, nes tai susieta su vaikais, jų ateitimi, antroje vietoje - šeimos, tėvų - vaikų, vyro - žmonos santykiai. Trečioje - gyvenimo gerovės klausimai. Ar mes labai skiriamės nuo Vakarų visuomenės? Ar mums svetimos jų vertybės? Nemanau. Mes patys sukūrėme tokį viešą diskursą kokį turime - sparčiai bulvarėjantį. Todėl ir esama žiniasklaida jo nekeis, jis, tiks, koks yra, kai kam parankus, naudingas.

Pati piliečių bendruomenė turėtų rodyti daugiau iniciatyvos. Turiu galvoje tai, kad verslas, jei jam tikrai rūpi ateitis, kokybiškesnė verslo aplinka, turėtų pradėti galvoti apie idėjų paiešką ir jų rėmimą. Tą turėtų daryti ir piliečių bendruomenė. Taip yra elgiamasi Vakaruose, pvz.: JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, kur įsikūręs ne vienas fondas, remiantis švietiejišką, tiriamąją žurnalistiką.

Ko reikėtų, kad spauda galėtų išsilaikyti?

Gali padėti Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas. Problema ta, kad Seime yra forsuojamos pataisos, kuriomis siekiama suvalstybinti fondo veiklą. Ar teko girdėti tam prieštaravimų? Matyt visoms partijoms, aukščiausioms valstybės institucijoms, pradedant Prezidentūra, tinka būsimas modelis. Juk per valstybinį fondą partijos, politikai galės skirstyti lėšas savo „sargybiniams".

Taip pat verta diskutuoti dėl fondo efektyvumo. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas per metus paskirsto per 8 mln. litų paramos. Tai Lietuvos dienraščio metinis biudžetas. Dienraštis, su 300-400.000 tūkstančių skaitytojų bendra auditorija be abejonės būtų matomas ir girdimas. Kokį poveikį turi šie išleidžiami 8 mln. litų? Todėl diskutuoti, ar fondo taktika - remti visus ir taip padėti redakcijoms išgyventi - tikrai naudinga.

Kalbino Silvija Kuprionytė

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir tekevizijos rėmimo fondo projekto dalis.