Žiniasklaida Lietuvoje

Lietuvoje tiriamoji žurnalistika sunkiai randa vietą žiniasklaidoje. Analizuojant dienraščių puslapius, pastebima, jog  po pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio, daug dėmesio skirta politikos, ekonomikos, įvykinėms naujienoms, vėliau dominuoti ima pseudopramoginės, kriminalinės naujienos.

Vis daugiau visuomenės dėmesio sulaukia pranešimai apie tragiškus įvykius: šiurpias avarijas, milžiniškus gaisrus, stambias vagystes, o kur dar smulkiausios žvaigždžių gyvenimo peripetijos, dažnam skaitytojui aktualios yra sukrečiančio ar pramoginio turinio naujienos. Šiandien skaitytojus it muses į voratinklį įtraukia socialiniai tinklai. Vienas populiariausių - „Facebook". Šiame internetiniame portale publikuojamos žinutės, kurios neretai būna absoliučiai tuščio ir netgi bukinančio turinio: garsenybių pasisakymai,  pikantiškos nuotraukos „sprogdinančios" seksualumo bombas. Tačiau yra dvi medalio pusės, ko gero, kaltinti žiniasklaidą dėl pateikiamo turinio, būtų nesąžininga. Jei skaitytojui priimtinesnėmis taptų vertingesnės, pavyzdžiui, analitinio pobūdžio naujienos, tikėtina, jos rastų vietą šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Be abejo, žiniasklaidos priemonių redaktoriai nuolankiai tarnauja skaitytojui, pateikdami tokio turinio informaciją, kokios pageidaujama, o kartais tai daroma ir tam, kad nukreiptų visuomenės dėmesį nuo svarbių dalykų. Žiniasklaida, kaip visuomenė nėra tobula. Apie tiriamosios žurnalistikos padėtį Lietuvoje, ateities perspektyvą kalbamės su žurnalistu, internetinio naujienų portalo Bernardinai.lt vyr. redaktoriumi, religijotyrininku Andriumi Navicku bei žurnalų Q, Intelligent life  vyr. redaktoriumi Ovidijumi Lukošiumi.

Kokią tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje matote šiandien?

Ovidijus Lukošius: Manau, kad jos Lietuvoje tiesiog nėra. Kai kurie portalai pradėjo dirbti šia linkme ir kai kuriuos rašinius būtų galima vadinti žurnalistinių tyrimų užuomazgomis, tačiau iki tikrų tyrimų dar trūksta.

Andrius Navickas: Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos, griežtąja  prasme. Tai, kas vadinama tokia televizijoje, tėra akivaizdus šou. Galima kalbėti apie keletą pavyzdžių tokios žurnalistikos virtualioje erdvėje, bet tai tik užuomazgos. Yra tam tikrų vilties spindulėlių, kai finansiškai stipriausios žiniasklaidos priemonės imasi bent tam tikrų tiriamosios žurnalistikos elementų. Pavyzdžiui, ,,Aqua" parko skandalas Druskininkuose. Tačiau solidžiam žurnalistiniam tyrimui reikia labai daug laiko, daug  žmogiškųjų resursų ir įvairiapusės ekspertinės patirties. Paprastai bent kurio nors elemento trūksta.

Kaip manote, kokią naudą visuomenei teikia tiriamoji žurnalistika?

Ovidijus Lukošius: Tiriamoji žurnalistika, kaip ir visa savo pareigą atliekanti žiniasklaida, yra labai svarbi tiek demokratijos plėtrai, tiek visuomenės apsaugai nuo pernelyg didelės politikos, verslo, biurokratijos įtakos. Deja, šiuo metu žiniasklaidos vaidmuo labai sumenkęs  dėl to kalta ir pati bulvarėjanti žiniasklaida, ir abejinga visuomenė. 

Andrius Navickas: Tiriamoji žurnalistika, kaip aš ją suprantu, leidžia išsivaduoti iš klišių, stereotipų  apnašų. Ji yra labai svarbus žurnalistų profesinės savigarbos jausmo šaltinis. Taip pat tikra tiriamoji žurnalistika padeda atskleisti tas visuomenės žaizdas, kurias bandoma dangstyti ar ignoruoti.

Kaip tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje paveikė ekonominis sunkmetis?

Ovidijus Lukošius: Ekonominė krizė turėjo didelės neigiamos įtakos visai žiniasklaidai, redakcijas paliko daugelis labiausiai patyrusių žurnalistų. Tai - didžiulis nuostolis, kuriam panaikinti prireiks ne vienerių metų. Populiarėjanti interneto žiniasklaida kuria neatsakingos, subjektyvios, nekokybiškos žurnalistikos atmosferą ir tai labai menkina šios profesijos prestižą.

Andrius Navickas: Mano galva, prieš sunkmetį dalis žiniasklaidos priemonių galvojo, kad galėtų leisti sau vykdyti žurnalistinius tyrimus, tačiau realiai jų nevykdė. Per sunkmetį atsisakyta ir pačių minčių apie tokią žurnalistiką.

Jūsų nuomone dėl kokių priežasčių Lietuvai reikia tiriamosios žurnalistikos?

Ovidijus Lukošius: Tiriamoji žurnalistika Lietuvoje reikalinga demokratijos plėtrai, apsaugoti visuomenę nuo įvairių interesų grupių piktnaudžiavimo padėtimi.

Andrius Navickas: Todėl, kad tiriamoji žurnalistika galėtų atsakyti į klausimą - ar žurnalistai dar reikalingi tinklaraščių suklestėjimo epochoje? Tačiau tai labai brangiai kainuojantis malonumas ir tokie tyrimai komerciniu požiūriu nepasiteisina. Tuo labiau, kad praktiškai visos stipriausios finansiškai žiniasklaidos priemonės save suvokia kaip pirmiausia pramoginiais, o ne analitiniais leidiniais. Nedidelis spiečius tinklapių bando pozicionuoti save kaip analitines priemones, tačiau realiai tai "copy-paste" ir vieno žmogaus šou.

Lietuvoje daugiau nei 70 proc. žurnalistinių tyrimų finansuoja įvairūs  fondai, tačiau ne pačios žiniasklaidos priemonės. Kodėl Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos yra tiek mažai?

Ovidijus Lukošius: Būtų geriausia, kad skaitytojai labiau prisidėtų prie žiniasklaidos finansavimo pirkdami ir prenumeruodami leidinius. Portalai apskritai gyvena tik iš reklamos ir specialių projektų. Tiriamoji žurnalistika yra brangi, jai trūksta lėšų.

Andrius Navickas: Tiesą pasakius, nežinau fondų, kurie Lietuvoje finansuoja tiriamąją žurnalistiką ir kurie tyrimai buvo atlikti, parėmus kokiam nors fondui. Spaudos, radijo ir televizijos fondas remia kultūrines publikacijas, bet neturi galimybių nei tikslo remti žurnalistinius tyrimus. Lietuvoje veikiančių redakcijų politikos svarbiausias prioritetas - operatyvumas ir dėmesio patraukimas, o  žurnalistiniai tyrimai  vertinami kaip prabanga.

Jūsų nuomone, kokiu atveju tiriamoji žurnalistika Lietuvoje galėtų būti pelninga?

Ovidijus Lukošius: Tiriamosios žurnalistikos spauda negali išlaikyti, nebent didėtų laikraščių tiražai, portalams ji irgi per brangi. Žiniasklaida Lietuvoje ir kitose demokratinėse šalyse yra privati, todėl naturalu, kad ji siekia pelno. Tačiau visuomenė žurnalistams suteikia daugiau teisių nei kitų verslų atstovams, tad žurnalistai už tai turėtų ginti visuomenės interesus, tarp kurių svarbiausiais - gauti teisingą informaciją.

Andrius Navickas: Pelninga ji galėtų būti, jei popierinių laikraščių tiražai būtų dešimtį kartų didesni Lietuvoje arba, jei reklamos teikėjams bent kiek rūpėtų reputacija tos erdvės, kurioje reklama bus transliuojama. Dabar gi tai reminisencijos, kad vis dėlto žiniasklaida yra daugiau nei linskminimas ir pataikavimas.

Kaip manote, ar tiriamoji žurnalistika gali rasti vietą dabartinėje žiniasklaidoje, ko reikėtų?

Ovidijus Lukošius: Taip, gali. Reikėtų, kad subręstų visuomenė ir būtų reiklesnė žiniasklaidos turiniui.

Andrius Navickas: Pirma, reikėtų nuo valdžios institucijų visiškai nepriklausomos žiniasklaidos, nes dabar dauguma žiniasklaidos priemonių Lietuvoje vykdo kokį nors projektą, bendradarbiaudamos su kokia nors valstybine institucija ar įstaiga.

Antra, tam kur kas didesnį dėmesį derėtų skirti žurnalistų paruošime. Mano galva, žurnalistai turi būti ruošiami ne taip, kad galėtų prisitaikyti prie dabartinės situacijos, bet taip, jog galėtų įgyvendinti realias permainas, atverti naujas perspektyvias erdves. Trečia, manau, kad žurnalistiniai tyrimai yra svarbūs visai visuomenei, todėl skatinčiau solidesnes nominacijas už tiriamąją žurnalistiką.

Tiesa, svarbu, jog jos būtų skiriamos ne už dalykus, kurie panašūs į žurnalistinius tyrimus, bet būtų bent nedideli tikri tyrimai, kurie įkvėptų ir kitus. Daugiau skelbti informaciją apie gerąsias praktikas iš užsienio žinaisklaidos.

Ko, Jūsų manymu, reikėtų, kad Lietuvoje būtų daugiau kokybiškos žiniasklaidos?

Ovidijus Lukošius: Visų pirma, manau, jog pradėti reikėtų nuo visuomenės pasiruošimo. Visuomenė turėtų subręsti, reikalauti kokybiškesnio turinio. Reikėtų, kad subręstų visuomenė ir būtų reiklesnė žiniasklaidos turiniui.

Andrius Navickas: O kas yra kokybiška žiniasklaida?  IQ pressingas yra kokybiška laida televizijoje. Tačiau ji nukišta į LRT Kultūrą. Turime kokybiškų fragmentų internetinės žinaisklaidos jūroje, tačiau kiekybiškai tai labai menkas elementas. Taip pat ir dėl to, kad publika dažniausiai reaguoja panašiai tiek į prastą, tiek į gerą tekstą.

Permainos gali prasidėti tik nuo žiūrovo, skaitytojo, klausytojo reiklumo. Taip pat Lietuvoje gerokai trūksta žurnalistų profesinės savigarbos. Deja, tik nedidelė dalis žurnalistų  daro tik tai, kuo patys tiki. Taip pat trukdo ir tai, kad žiniasklaida, politika ir verslas yra susimazgę į gniutulą.

Deja, šiuo požiūriu situacija į gerą nesikeičia. Tad tenka laukti mentaliteto pokyčio politikoje ir  versle, kad atsiras daugiau žmonių, kurie nori kokybiškos, o ne juos aptarnaujančios žiniasklaidos.

Kaip, Jūsų akimis, atrodo tiriamosios žurnalistikos perspektyva Lietuvoje?

Ovidijus Lukošius: Norėčiau būti optimistas, tačiau nematau jokių svarių priežasčių, kad tiriamoji žurnalistika artimiausią dešimtmetį suklestėtų. Jei ekonominė žiniasklaidos situacija pagerės, matysime daugiau tiriamosios žurnalistikos užuomazgų, atskirų tyrimų, tačiau tai netaps kasdieniu reiškiniu.

Andrius Navickas: Šiuo metu nematau šviesos tunelio gale, tačiau tikrovė dažnai pranoksta prognozes.

Kalbino Silvija Kuprionytė

Rubrika "Žiniasklaida Lietuvoje" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.