Žiniasklaida Lietuvoje

Juozas Stasinas,

„Tėviškės gamtos" steigėjas, leidėjas, vyriausiasis redaktorius

Išleistas paskutinis „Tėviškės gamtos" - 12(318) -  numeris. Mes, leidėjai, nežinome, kaip skaitytojai sutiks šią žinią, nežinome ir kaip atsisveikins su šiuo leidiniu, kokį jausmą patirs? Mums, šio mėnraščio leidėjams ir ypač tiems, kurie daugelį metų, dar sovietmečiu, svajojo apie gamtosauginio laikraščio leidybą, yra skaudus netekties aktas.

 Džiaugėmės Lietuvos nepriklausomybę pasitikę su pirmuoju šalyje gamtai skirtu periodiniu laikraščiu, kurio tiražas keletą metų buvo skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Vėliau atsirado kiti, valstybės lėšomis „pagimdyti", taip vadinami, alternatyvūs leidiniai, todėl tiražas, kaip ir kitų laikraščių, „susitraukė". Bet vis tik sugebėjome daugiau kaip 25-erius metus džiuginti skaitytoją, nešti jiems gerąją kultūros ir gamtosaugos mintį.

Paklausite, kodėl „Tėviškės gamta", kalbėjusi apie meilę Tėvynei, gamtosaugą, skleidusi etnokultūros tradicijas, pasakojusi apie žmones, puoselėjančius Lietuvos gamtą, miškus, kelianti žuvininkystės, aplinkos želdinimo ir ekologinės kultūros sklaidos problemas, pasitraukė iš mūsų Tautos istorijos ir kultūros vieškelio, užleisdama kelią komerciniams, vartotojišką gyvenimo būdą propaguojantiems leidiniams.

 Šiandien, kai didžiųjų švenčių proga vieni kitus sveikiname linkėdami ne tik sakralinio stalo, bet ir nepamiršti savo kalbos, papročių, neprarasti tautinės savasties - ne tas metas atsakymams į visiems mums (o gal ir ne visiems) rūpimus klausimus ir priežasčių ieškojimus. Jų yra įvairių: objektyvių ir subjektyvių, bet tai jau nebeturi reikšmės. Šio leidinio prenumerata nepaskelbta.

 Mes gerai suvokiame, ką reiškia prarasti gerą draugą, gamtos bičiulį, kuris nors kartą per mėnesį aplanko ir primena, kad be aštrių politinių batalijų, „pupyčių", „žvaigždžių", „juodojo pasaulio" propagavimo dar gyvenime yra ir Gamta, kuriai reikia globos, meilės ir pasiaukojimo.

Atsiprašome visų tų, kurie daug metų prenumeravo „Tėviškės gamtą", kurie laukė šio leidinio. Visiems dėkojame už draugystę daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Ta proga norisi prisiminti ir nuoširdžiai padėkoti toms asmenybėms, kurios stovėjo prie „Tėviškės gamtos" lopšio pirmaisiais jos leidimo metais ir tiems, kurie nuo 1989 iki 2016 metų  savo humanistinėmis mintimis Tėvynės pažinimo ir meilės gimtajam kraštui jausmais, patarimais, pamąstymais dalinosi  su skaitytojais. Ne vieno jų jau nebėra ir mūsų tarpe. Leidėjai džiaugiasi, kad autorių ir bendradarbių gretose buvo profesoriai Česlovas Kudaba, Karolis Jankevičius, Libertas Klimka, Algirdas Stanaitis, Angelė Vyšniauskaitė, Povilas Kavaliauskas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, docentai Laimutis Januškevičius ir Vaclovas Ščemeliovas, miškininkai Rimas Klimas ir Rimantas Grikevičius, rašytojai gamtininkai Selemonas Paltanavičius ir Gediminas Isokas, žurnalistai Aloyzas Urbonas, Vytautas Bagdonas, Tomas Labžentis, Vytautas Žeimantas, Raimonda Karnackaitė ir Diana Rakauskaitė, fotomenininkai Eduardas Vakrina ir Ona Drobelienė. Atleiskite, kurių nepaminėjau. Mūsų planuose - išleisti „Tėviškės gamtos" bibliografinę rodyklę. Nepamiršime joje įspausti visų autorių ir bendradarbių pavardes, plačiau nušviesti „Tėviškės gamtos" kelią pas skaitytojus. 

Atskirai norėčiau paminėti ir leidyklos  ABO darbščiąsias „biteles", - tai  laikraščio atsakingąją sekretorę Gražiną Zutkytę-Stasinienę, direktorių ir redaktorių Julių Stasiną, buhalterę Reginą Dainelienę, tekstų surinkėją Reginą Skrickaitę, be kurių sunku būtų buvę  leisti „Tėviškės gamtą"

Pabaigai noriu pasakyti paprastą gyvenimo tiesą - viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir viskas turi  pabaigą.. Tad pakelkime šampano taurę ne tik už Naujuosius metus, bet ir už Tėvynės gamtą.