Žiniasklaida Lietuvoje

Jonas Laurinavičius

LŽS svetainės redaktorius paprašė manęs pasidalyti įspūdžiais, ką aš manau apie regioninę spaudą, ten dirbančius žurnalistus.

- Beveik 55 metus dirbote regioninėje spaudoje. Ką apie ją galėtumėte pasakyti?, - paklausė kolega Vytautas Žeimantas.

Taip, dirbau Šalčininkų, Vilniaus, Mažeikių rajonų laikraščių redakcijose, o ilgiausiai - Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje - 41-erius metus, iš jų 25-erius metus redagavau „Kaišiadorių aidų" laikraštį.

Kai to paties miesto gatvėmis, kiemais, užmiesčio takais esu vaikščiojęs daugiau kaip penkiasdešimt metų, kai beveik kiekviename name buvo bent iš matymo pažįstamų žmonių, tai kitaip tą miestą matai, nei dabar jį mato vaikai, jaunimas, net šiek tiek pagyvenę žmonės. Prieš tave iškyla miesto istorija, tu esi ir gyvoji atmintis.

Per tą laiką daug kas pasikeitė. Dabar žiniasklaida - laikraščiai, žurnalai, televizija, radijas ir kitkas. - tai verslas, pelno siekiančios organizacijos. Žurnalistas, kaip ir bet kokios kitos profesijos žmogus - kad ir su kultūriniais siekiais - turi gauti atlygį, išlaikyti šeimą, leisti į mokyklą vaikus, padėti pasenusiems tėvams. Tai ne taip lengva ir paprasta.

Kasdienybėje gal ne pro šalį būtų prisiminti ir tokį pasakymą: „Lūžta ir tvirti medžiai. Išlieka lankstūs..."

Iš kitų žurnalistų patirties, iš savo veiklos matome, kad ten, kur siekiama pelno, ne viskas gali būti švaru, kilnu, didžiadvasiška. Nors su žiniasklaida didelių piniginių machinacijų ir nepadarysi, kaip kartais sako kai kurie kitų verslų žmonės, tačiau ir čia, jeigu nori išgyventi, nebankrutuoti, turi sukti galvą, kuo nustebinti skaitytoją, kad jis skaitytų tą laikraštį, kad reklamos davėjai neštų į redakciją reklamą, skelbimus. 

Dabar laikraščio redakcija turi derintis prie paklausos. O kas didžiausią paklausą turi? Ogi tai, kas lėkšta, žiauru,  pikantiška, kas kvepia erotika.

Šiandien solidi, analitinė spauda, deja, didelių tiražų neturi. Spaudos lyderio etiketėmis didžiuojasi aštrialiežuviai bulvarinių paskalų nešėjai, kur koks nors Henytė tampa puslapio tema. Apie bunku zvonkių  pasivaipymus, jų lėkštą humorą kur kas dažniau rašoma, rodoma negu apie mokslininką, kandidatą Nobelio premijai gauti. Tai tapo retenybė žiniasklaidoje. Ne išimtis ir regioninė spauda.

Taip, reikia visokių straipsnių, visokių laidų, reikia žmonėms atsipalaiduoti, bet tie straipsniai, tos laidos turi būti kultūringos, orios, nežeidžiančios žmogaus, mūsų skaitytojo.

Kartais šiurpu klausytis pokalbių, ypač laidose apie politikus. Stengiamasi juos sukarikatūrinti, suniekinti, parodyti kaip pusgalvius, nesugebančius mąstyti, tarsi patys žurnalistai būtų ne iš to paties molio drėbti.

Bernužis ar mergužėlė, kuriems žurnalistikoje pienas nuo lūpų nenudžiūvo, jau stengiasi tendencingais, keistais, suktais klausimėliais kompromituoti ministrą ar net Prezidentę. Tuos ar ne tuos prezidentus išsirinkome, bet jeigu jie išrinkti, juos reikia gerbti, o ne speisti į kampą, kad jie šokinėtų pagal žurnalisto dūdelę.

Sakoma, klaidų daro visi. Tad ir apie jas reikia kalbėti rimtai, argumentuotai, o ne šaipytis, juolab jei Dievas tau nedavė humoro jausmo.

Čia nebent Juozas Erlickas galėtų. Pasakyti ką nors juokingo apie garbų žmogų, neįžeidžiant jo kaip asmens. Bet tai anaiptol ne kiekvieno žurnalisto nosiai. Todėl žmonės ir sako: nekišk nosies ten, kur nereikia. Nekompromituok žurnalisto vardo.

Bet yra ir kitas pasakymas: nepatinka televizijos laida, straipsnis laikraštyje, niekas tavęs nelaiko pririšęs prie televizoriaus - išjunk jį, nepatinka laikraštis - mesk jį, neskaityk, neprenumeruok.

Tai lengva pasakyti, bet iš ko tada gyvensi, už ką turguje kopūstų pirksi?.. Juk nieko kito nemoki daryti, jei tik žurnalistiką baigęs...

Manau, kad rajono žurnalistas turi mylėti savo kraštą, būti jo patriotu. Kaišiadorių istorija į mane giliai įaugusi. Kai matai šitaip galvotrūkčiais bėgantį laiką, kai jo nebegali sulaikyti, tai stveriesi plunksnos, fotoaparato, kad užrašytum, nufotografuotum nors kaip foto mėgėjas, kokie buvo Kaišiadorys, kokie yra. Kai kam turėtų būti įdomu, kai kas turėtų ir pratęsti tą darbą. Kai Kaišiadorių  muziejus išleido mano parengtą „Kaišiadorių krašto kroniką (1590-2010)", aš per laikraštį raginau, kad kas nors galėtų užrašinėti įdomiausius miesto gyvenimo įvykius, o tai ir būtų mano „Kronikos" tąsa. Nežinau, gal kas ir fiksuoja. Būtų malonu, nes po metų, dešimtmečių tai bus dar sunkiau. Kaip žurnalistas, kaip redaktorius esu dalyvavęs beveik visuose svarbiausiuose miesto gyvenimo įvykiuose, aprašęs rajono laikraštyje, o pastaruosius dešimtmečius - ir knygose, brošiūrose. Žinau - kai pamilsti kraštą, kuriame gyveni, dirbi, tai ir žurnalistinei kūrybai atsiveria platūs horizontai.

Ir dar vienas laisvosios spaudos niuansas, kuris jautriai jaučiamas  rajono laikraščiuose. Kadaise spauda vienintelės partijos buvo laikoma ginklu kovoje už partijos idėjų įgyvendinimą. Neaišku, kas jai buvo davęs leidimą turėti ginkluotę? Juk dabar nelengva net medžioklinį šautuvą įsigyti, jei nesi surinkęs gydytojų parašų, kad esi psichiškai sveikas, o ką jau kalbėti, kai išduodama licencija tokiam ginklui kaip spauda.

Dabartiniais laikais veikia kelių partijų rajonų skyriai, kiekvienam skyriui atrodo, kad esi tendencingas, kad apie vienus po daug rašai, apie kitus per mažai. Prieš rinkimus į LR Seimą ar rajono tarybą po truputį mažėja užsakomosios medžiagos. Partijos ir jų skyriai stengiasi šiek tiek atsiskirti nuo rajono spaudos, o leisti savo laikraščius ir žurnalus (jie platinami nemokamai). Tad mažėja ir redakcijos pajamos.

Sakoma, kad valdžia turi tarnauti žmogui. O spauda? Jei esi tarnas, tai kažkas yra ir tavo šeimininkas, nes tavo funkcijos įtikti šeimininkui, vykdyti jo šūkius, kitaip jis tau parodys duris. Kaip matome, aiškaus vienareikšmio atsakymo nėra ir negali būti.

Labai svarbu žurnalistų profesionalumo lygis. Geram laikraščiui reikia įvairių specialybių žmonių, mokančių rašyti. Reikia išmanančių žemės ūkį, ekonomiką, teisę, kitką. O kur tokių žmonių rasi rajone? Todėl ir tenka regionuose dirbantiems žurnalistams rašyti apie viską, o čia, suprantama, atsiranda ir paviršutiniškumas, net klaidos.

Dabar žurnalistus ruošia net keli Lietuvos universitetai. Tačiau jaunų žurnalistų regionuose trūksta. Kodėl jaunimas nenori dirbti rajono spaudoje? Į šį klausimą irgi galima atrasti atsakymus, tik ar tai padės išspręsti šią problemą?  

Aplink mus gyvenimas kunkuliuoja, keičiasi, skubina mus, tad turime neatsilikti, reaguoti į pokyčius, turime mokėti pamojuoti ranka vakarykštei dienai, ryžtingai dirbti šiandien ir su viltimi žvelgti į rytdieną. Todėl aš tikiu regioninės spaudos ateitimi.

Rubrika "Žiniasklaida Lietuvoje" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.