Archyvas :: Vaižganto literatūrinė premija – šviesiausias pragiedrulis
2018 metų Juozo Tumo-Vaižganto literatūrinės premijos laureatė žurnalistė ir rašytoja Loreta Jastramskienė. Deimanto Jastramskio nuotrauka
Žurnalistė ir rašytoja Loreta JASTRAMSKIENĖ už ketvirtąją pernai išleistą knygą „Bilietas į Grįžulo Ratus" („Homo liber") apdovanota 2018 metų Juozo Tumo-Vaižganto literatūrine premija. Tai - įvertinimas už esė apie dvylika pasaulio rašytojų, kurių kūryba atspindėjo istorinius amžiaus įvykius, požiūrį į individą ir visuomenę, kūrybos prasmę, atsakomybę už žmonijos ateitį. J. Tumo-Vaižganto literatūrinės premijos laureatė, suderinusi žurnalistiką ir literatūrą, talentingai atskleidė savo herojų, kurių kūriniai gyvena Šiaurės miestelyje kartu su knygos autore, žmogiškumą, jautrumą, atsakomybę, polėkį. Anksčiau ji yra išleidusi tris romanus - „Vanduo nemoka kalbėti" („Ciklonas", 2008), „Juokingos moters agapė" („Homo liber", 2011), „Įpėdiniai" („Versus aureus", 2015). 2009 metais už žurnalisto profesinio vardo prestižo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu apdovanota medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai". Šiandien „XXI amžiuje" ją kalbina jos žurnalistikos studijų Vilniaus universitete kurso draugas Romas BACEVIČIUS.
Sveikinu gavus 2018 metų Juozo Tumo-Vaižganto literatūrinę premiją. Ką Tau ji reiškia? Ką Tau reiškia Vaižgantas ir jo kūryba? Gal prisimeni, kokį jo kūrinį pirmiausiai esi perskaičiusi?
Rašydama knygas dažnai išgyvenu būseną, apie kurią paskaitų metu Vaižgantas yra sakęs: „Jūs nežinote, kaip man kartais skaudu. Širdis draskosi, kaip pasiutusi katė". Tąkart jis kalbėjo apie patiriamą kritiką dėl to, ką ir kaip veikia, koks esąs. Sulaukusi žinios apie šio rašytojo vardo premiją, supratau, kad tai - mano kūrybos įvertinimas ir apdovanojimas. Nebepamenu, kurį Vaižganto kūrinį perskaičiau pirmą, gal tai buvo „Dėdės ir Dėdienės", o gal „Rimai ir Nerimai" ar „Pragiedruliai". Pastaruoju metu skaitau Vaižganto laiškus, publicistiką, amžininkų atsiminimus apie rašytoją.
Šis ruduo labai šviesus, o Vaižganto vardu pavadinta literatūrinė premija yra šviesiausias pragiedrulis. Pažvelgusi į praeityje pasilikusius metus, matau: kur tik buvau, net ir visiškoje tamsoje, netikėtai sušvisdavo nors vienas pragiedrulis. Gal jį atsiųsdavo Vaižgantas?
Kai kas mėgsta lyginti Vaižgantą su kuriuo nors iš šių dienų dvasininkų-kūrėjų. Ar Tu galėtum palyginti?
Galėčiau palyginti su kunigu, turėjusiu kaip ir Vaižgantas labai stiprų Tėvynės ir savo vidinės laisvės suvokimo jausmą, pasipriešinimo neteisybėms ir nuotaikingo bendravimo su žmonėmis gebėjimą. Tarpukario Lietuvoje Vaižgantas buvo vadinamas lietuvių tautos „barometru". Jis iškeliavo amžinybėn 1933 metais, nesulaukęs sovietų okupacijos laikų. Jeigu būtų sulaukęs, man regis, taip pat karštai ir pasiaukojančiai būtų mylėjęs ir gynęs Lietuvos laisvę, kaip tai visą gyvenimą darė a. a. mons. Alfonsas Svarinskas.
Knygoje „Bilietas į Grįžulo Ratus" rašai, kad Paryžiuje buvai sutikusi vaiduoklių. Ar Lietuvoje jų niekur nesutikai, pavyzdžiui, daug rašytojų davusiame Anykščių krašte, iš kur kilęs ir Vaižgantas?
Savame krašte kitaip jaučiuosi nei Paryžiuje. Čia kalba vanduo, akmenys, gėlės, net sienos kartais prabyla, kai geriau įsiklausau. Bet, va, žmonės Lietuvoje net pernelyg tikri. Nesu sutikusi gatvėse vaiduoklių. Tik savo namuose, kai nugrimzdavau į niekados nepažintų artimųjų apmąstymus, kartais jie pasivaidendavo. Vaižganto gimtinę Malaišius aplankiau prieš aštuonerius metus, gilų rudenį. Tąkart lijo lietus, siautė romantiškas, bet negailestingas vėjas, o vienintelė kaimo gatvė priminė eilutę iš magiškojo realizmo apsakymo. Tačiau mus pasitikęs muziejaus saugotojas Vytautas Bagdonas nė nepriminė vaiduoklio. Buvo tikrų tikriausias.
O kada ir kiek esi aplankiusi Lietuvos poetų ir rašytojų tėviškių ar gyvenimo vietų?
Galėdavau niekur toli nevažiuoti - gimiau ir užaugau Alytuje, kur gimęs Antanas Jonynas, kur gyveno Anzelmas Matutis, Jurgis Kunčinas. Santuokos sakramentą su vyru priėmėme Česlovo Milošo gimtinėje Apytalaukyje, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, kurioje 1909 m. liepos 27 d. (pagal Julijaus kalendorių - 14 dieną) susituokė jo tėvai Aleksandras Milošas ir Veronika Kunataitė. Dirbdama žurnaliste, nuolat lankydavausi Antano Baranausko, Antano Vienuolio tėviškėje Anykščiuose. Grįždama į Ukmergę sutikdavau Kavarske gyvenusį rašytoją Kęstutį Arlauską, dabar jau amžiną atilsį. Patys įvairiausi, netikėčiausiose vietose įvykstantys susitikimai su poetais, rašytojais, muzikais tebėra dovanos, kurių sulaukiu.
Išvardink vietas, į kurias turėjai nuvykti, kad surinktum medžiagą knygai „Bilietas į Grįžulo Ratus"? Kiek laiko tos kelionės užtruko? Kiek laiko rašei šią knygą?
Tos kelionės trunka daug metų, nuo tada, kai gimiau. Jeigu vardinsiu, turėsi išleisti labai storą laikraščio numerį. Į susitikimus su savo mylimais rašytojais vykstu nuolat, ir visai nesvarbu, kad jie gyveno prieš du šimtus ar kelerius metus. Šveicarijoje, buvusioje Bielo ežero Šv. Petro saloje, šiais laikais - pusiasalyje, suradau Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) gyvenamąją vietą, kai jis slapstėsi nuo prancūzų valdžios persekiojimų. Ten viskas taip ir likę, tame vienuolyne, kaip buvo anuomet, - rašytojo lova, knygos, šaltos sienos, plyšys grindyse, pro kurį rašytojas pabėgdavo, iškankintas daugybės lankytojų. Korsikos saloje ieškojau Gi de Mopasano (Guy de Maupassant) apsakymo „Vendeta" našlės Saverini namo ant jūros bangų talžomų uolų, Porto Ronke - Eriko Marijos Remarko (Erich Maria Remarque) vilos. „Bilietą į Grįžulo Ratus" galiu vadinti nuo vaikystės rašyta knyga, su kuria gyvenau kaip ir su daugybe rašytojų knygų. Pats užrašymo procesas truko daug trumpiau - pakako kelerių metų.
Kodėl būtent šiuos rašytojus pasirinkai?
Jie patys mane pasirinko, sukūrę knygas, leidusias man išgyventi ne visuomet draugiškame pasaulyje.
O kodėl knygai pasirinkai esė žanrą?
Jame persipina mokslas, literatūra, publicistika. Man patinka ši pynė.
Kiek įtakos Tavo aprašomiems autoriams ir jų kūrybai pažinti davė mūsų studijų laikų užsienio literatūros dėstytoja Marija Aušrinė Pavilionienė? Gal visas tas jos apžvelgtas knygas jau buvai skaičiusi ir Tau kaip kitiems kurso draugams nereikėjo ruošiantis egzaminams po kelias dešimtis romanų perskaityti?
Daug universiteto programos knygų buvau perskaičiusi dar mokykloje. Tik individualus požiūris, mąstymas ir interpretavimas anuomet egzaminų metu ne visada buvo pranašumas. Dėstytoją Mariją Aušrinę Pavilionienę prisimenu į paskaitas kartais ateidavusią su dideliu lagaminu, pasirengusią vykti į užsienio šalių konferencijas. Pasisekė, kad sovietmečiu tokias galimybes turėjo. Jos paskaitos buvo profesionalios, įdomios, bet jose man trūko tikėjimo, jausmo, sąlyčio su tuo, kas nematoma, bet egzistuoja. Mano knygoms daugiau įtakos turėjo literatūros pamokos mokykloje.
Kai kas gali pasakyti, kad prieš 100 ar daugiau metų rašytojų sukurti romanai šiais laikais neaktualūs. Bet matome, kad ir šiandien ne vieno autoriaus kūryba vis leidžiama iš naujo. Kokie kūriniai išlieka aktualūs visais laikais?
Galbūt įmanomas vertinimas pagal knygos egzistavimo laiką. Tačiau esmė yra stipresnis kriterijus. Man artimiausias rašytojo Hermano Hesės aiškinimas apie knygų vertę. Jis yra pasakęs, kad „knygų nereikia ginti, aiškinti, jos kantrios ir gali laukti. Ir jeigu jos ko nors vertos, tai dažniausiai gyvena ilgiau už tuos, kurie dėl jų ginčijasi".
Knygoje „Bilietas į Grįžulo Ratus", pasakodama apie pasikalbėjimą su rašytoju Antanu Šileika, teigi, kad jis pasirodė esąs žmogus, kuriam nesvarbu, ar esi turtinga, ar varguolė, ar priklausai įtakingiems rašytojų rateliams, ar esi atsiskyrėlė kūrėja. Suprantu tai kaip užuominą apie kūrėjus, kurie būna taip „pasikėlę", kad skrajoja padebesiais.
Tai, ko ieškau kasdienybėje ir šventėse, vadinu išmintimi. Man gera būti su mokančiais ja pasidalyti. Todėl puikiai jaučiuosi bendraudama su Antanu Šileika. Prastai jaučiuosi, kai tenka bendrauti su puikybės apsvaigintais, vadinamaisiais „pasikėlusiais" žmonėmis. Kai buvau jaunesnė, nevengdavau šiurkštesnių žodžių ar kitokių priemonių, norėdama užgesinti pašnekovo puikybės žiežirbas. Dažniausiai tai pasibaigdavo konfliktu. Jau daug metų taip nedarau - išmokau tylėti, nors dar vis norisi pliaukštelėti bent liežuviu per tą puikybę. Pusšimtį metų nugyvenus, daug artimesni tapo Vaižganto žodžiai, pasilikę „Naujosios Romuvos" anketoje: „Lininiai, arielninkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai, bet - mano broliai!"
Nors rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę, yra dar vasara, bet Tu rašai, kad būtent tą dieną prasideda ruduo. Kodėl?
Rytą, kai prabundu rugpjūčio 15-ąją, pro atvertą langą į kambarį patenkantis oras kvepia rudeniu. Gimiau šią dieną, gal todėl daug metų prisimenu, kaip ji prasideda tuo pirmuoju rudens pranašu - vėjo sugertu obuolių, padžiūvusios senos žolės, supustyto debesies ir paukščių balsų dar miegančiame mieste kvapu.
Pristatydama savo knygas galbūt buvai nuvykusi į įvairias Lietuvos vietas. Kokius ten patiri įspūdžius? Ar bėgant metams, kai knygų išleidi vis daugiau, Tave vertina jau kitaip, kaip labiau žinomą, skaitytą? Gal išgirsti kokių nors vertinimų? Kaip į juos reaguoji?
Gera prisiminti susitikimus su skaitytojais, nes tos valandos, praleistos bibliotekose, kultūros namuose, mokyklose, pasiliko kaip prasmingiausio laiko dalis. Kiekvienas, atėjęs į pokalbį su knyga, tampa artimu bičiuliu, nes tai yra savotiška giminystė, kuri sieja stipriau nei bendras ūkis ar interesai. O vertinimai? Kiek jų buvę, visuomet jaučiausi įvertinta. Nebuvo tokio susitikimo, po kurio tektų liūdėti. Nors ir vienas žmogus ateitų į susitikimą, su juo juk kalbėtume apie literatūrą. Sukurtas stereotipas, kad geri susitikimai yra tie, kuriuose daug klausytojų, tėra mitas, nes kiekybė tiesiogiai nesisieja su kokybe. Knygų žmonės yra mano pasaulio žmonės. Su jais jaučiuosi geriausiai. Visi mano namiškiai didžiausią darbo ir laisvo laiko dalį praleidžia su knygomis.
Ką knygą išleidusiam autoriui reiškia literatūros kritika? Ar ji būtina?
Daug įdomesni yra literatūros tyrinėjimai. Kritika gali nuslopinti norą kurti, gali įkvėpti kūrėją. Išgyvenau abu minėtus atvejus. Vienas žymus rašytojas penkiolikai metų buvo užgesinęs grožinės literatūros kūrimo norą, kitas žymus rašytojas sugrąžino jį iki amžinybės. Knygų recenzijos, literatūriniai tyrinėjimai yra būtini. Tačiau kūrybos kritika ad hominem - velniškas darbas. Ar literatūrą garsina kritika? Vienas žymiausių XX amžiaus amerikiečių prozininkų Džonas Steinbekas (John Steinbeck) Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje sakė: „Literatūrą garsino ne blyški ir išsekusi kritikų dvasininkija, giedodama savo litanijas tuščiose bažnyčiose, ji - ne žaidimas būreliui išrinktųjų ar pagyrūnams elgetoms, nežinantiems tikrojo širdgėlos skonio". Pradžioje nesupratau, apie ką kalbėjo 1962 metų Nobelio premijos laureatas tuomet, kai dar nebuvau gimusi. Šiandien jau užaugo naujos kartos, bet šie žodžiai tiktų ir jų kūrėjams.
Ką įsivaizduoji esant savo skaitytoju?
„Bilietas į Grįžulo Ratus" skirtas žmonėms, kurie skaitydami jaučia - tokia knygos dedikacija. Ją turėčiau užrašyti kiekvienos savo knygos pradžioje. Jos skirtos ir tiems, kurie mąsto.
Kokios literatūros ieškai užėjusi į knygyną - prozos, istorijos, prisiminimų, poezijos? Juk tarp meilės romanų, kriminalinių trilerių, virimo, kepimo ir būrimo knygų, kai dar reikia praeiti pro žvakes ar dėliones, sau tinkamą surasti gali būti nepaprasta?
Knygynas yra mano poilsio vieta. Kai grįžtu iš darbo, kasdien jį aplankau. Tos žvakelės ir kanceliarinės prekės manęs nedomina, jų randu ir kitose parduotuvėse. Prie knygų lentynų stoviniuoju, skaitinėju, žiūrinėju ilgokai. Anksčiau prieidavo konsultantai, siūlydami padėti išsirinkti knygą, dabar jau retai tai pasitaiko, nebent naujas darbuotojas knygyne įsidarbina. Poezija ir proza - man artimiausi žanrai.
Galbūt sutiksi, jog rašto žmonės arba turėjo labai gerus literatūros mokytojus, arba jų tėvai ar seneliai sudarė tinkamą aplinką ugdyti šį talentą. Be to, įtaką gali daryti ir genai. O kaip atsitiko Tau? Kuriuos savo literatūros mokytojus prisimeni ir vertini? Ar gausi buvo namų biblioteka ir ką labiausiai iš pirmųjų perskaitytų knygų prisimeni? O gal patiko atskiri autoriai, jų rašymo stilius?
Tėčio ir mamos pasakojimai, kuriuose likdavo daug paslapčių, nuo pat vaikystės pažadino nuolatinį norą įsivaizduoti, sužinoti, o kas buvo toliau, o kas galėjo būti. Ir dabar mėgstu svajoti, nors žinau, kad niekada taip nebus kaip vaizduotėje. Tėvus galiu vadinti pirmaisiais literatūros mokytojais, nors jie nebuvo rašytojai. Namuose buvo sukrauta daug knygų, o mylimiausios vaikystės knygos - „Trys muškietininkai" ir „Merė Popins". Knygyne pirmoji nusipirkdavau ką tik išėjusią naują „Merės Popins" dalį. Mokykloje, universitete mokytojų buvo ne vienas, tačiau nors jaučiausi beprotiškai drąsi, čia to pritrūko - nė vieno neprašiau literatūrinio rašymo konsultacijų. Svarbiausias literatūros mokytojas - gebėjimas nepasiduoti kūrybai nepalankiai besiklostančioms aplinkybėms. Rašymas man visada buvo trečias brolis, kurio neturėjau. Jis mane gelbėjo daugelyje skaudžių situacijų, padėjo laimėti ne vieną mūšį prieš apimančią bejėgystę, tapo imunitetu prieš neviltį ir pačia geriausia priežastimi išlikti, nors aplinkui kasdien buvo kalbama, kad norint gyventi, reikia valgyti. Todėl namuose turiu tik tris puodus, vieną keptuvę ir šimtą knygų.
Ar būdama mokinė dalyvavai kokiame nors susitikime su poetu ar rašytoju? Kokį ir su kuo susitikimą prisimeni? Juk mūsų vaikystėje ir mokykloje tai vykdavo.
Mokėjau daug eilėraščių, deklamuodavau įvairiuose konkursuose, lankydavau susitikimus su rašytojais. Mieliausias mokyklinis susitikimas - su Justinu Marcinkevičiumi 1980 metais Alytaus pirmojoje vidurinėje mokykloje. Tebeturiu jo „Mažvydą" su poeto autografu Draugei Loretai.
Gal vaikystėje esi kuriam nors rašytojui parašiusi laišką? O dabar gal su kuriuo nors susirašinėji moderniomis priemonėmis?
Esu rašiusi rašytojams, kurie redagavo vaikams skirtus žurnalus, laikraščius. Visuomet gaudavau atsakymą: Jūsų eilėraščiai gražūs, bet dar padirbėkite. Tai ir dirbėjau, kol pradėjo spausdinti. Moderniomis priemonėmis mes susirašinėjame - ir elektroniniais laiškais, ir feisbuke. Labai gera gauti žinutes iš Ričardo Šileikos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Imbi Paju, Ilmaro Taskos, Ksenijos Zastavskajos, kitų.
Viename esė skaičiau, kaip patyrei, ką reiškia, kai artimiausias žmogus - mama - iškeliavo į alternatyvų pasaulį, kai nesuprato, kas jai esi, kur ji yra, kur Tavo tėtis... Bet suprato, kad su visais viskuo reikia dalytis. Gal žmogui nuo vaikystės reikia kažką patirti, kad dalijimosi jausmas nedingtų nei jau būnant vyresnio amžiaus ir pasiligojus? Gal mama kilusi iš didelės šeimos? Dabar, atrodo, mažai kam svarbu viskuo dalintis su artimu - viskas tik sau, kuo greičiau, daugiau ir vis maža...
Tu teisus. Dalijimosi meno išmokstama šeimoje, ankstyvoje vaikystėje. Mama augo didelėje šeimoje, jos tėtis, mano senelis, buvo nebylys. Namuose ji išmoko dalytis ir to nepamiršo net tuomet, kai dėl ligos nebeteko atminties. Vaikystėje augau name, kuriame gyveno nebylių šeima, su jų vaikais draugavau. Mačiau, kad jų virtuvėje dažnai nėra ko valgyti. Kai galėdavau, iš savo namų jiems atnešdavau duonos. Gailestingumas ir gebėjimas pasidalyti tuo, ką turi, liks brangiausia man patikėta tėvų dovana.
Ar apie viską galima parašyti esė? Pavyzdžiui, apie studentų rudens talkas kaime arba apie darbą Seime?
Apie viską rašyti galima, ir žanras nėra svarbus. Daug svarbiau išgyventi tai, ką rašai. Skaitytojai labai greitai pajunta, kas tikra, o kas - apgaulė.
Kadangi jau nemažai metų esi Seimo kanceliarijos darbuotoja, tai nori nenori sužinai, kad atsiranda kūrėjų ir tarp Seimo narių. Ne vienas parašė prisiminimus apie darbą Seime. Ar skaitei juos ir kaip vertini tokią kūrybą?
Nesu skaičiusi, nes dar nesidomėjau įstatymų leidėjų prisiminimais apie darbą. Skaitau kolegų žurnalistų, rašytojų knygas, tarp jų yra buvusių parlamentarų Kazio Sajos, Sauliaus Šaltenio, Romo Gudaičio, Sauliaus Stomos, Dalios Teišerskytės, Vytauto Čepo kūryba. Iš dabartinių parlamentarų rašo, kiek žinau, Egidijus Vareikis. Kelis jo poezijos tomelius esu perskaičiusi, bet su Seimo darbu jie siejasi tik tiek, kad yra parašyti Seimo nario.
Kokia bus penktoji Tavo knyga?
Penktojoje kaip ir visose pasiliks tas pats troškimas raštu kalbėti apie plonytes linijas tarp išaukštinimo ir pažeminimo, tarp gyvybės ir mirties, tarp džiaugsmo ir kančios. Dar tik kiek daugiau nei šimto metų sulaukė 1904 metais Pensilvanijos valstijoje (JAV) išleistas pirmasis lietuviškas istorinis romanas Vinco Pietario „Algimantas". Pusę amžiaus gyvenome totalitarinėje valstybėje, kurioje laisvė tebuvo tikrovėje nepasiekiama sąvoka. Tad kas galėtų dabar, kai esame laisvi, nuslopinti troškimą literatūrine kalba pasakoti lietaus šalies istorijas?
Dėkoju už interviu.
Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (0)