Žiniasklaida Lietuvoje

Kornelija Ežerskytė

Rugsėjo 13 d. vyriausias Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Antanas Prokopavičius paminėjo dvi garbingas sukaktis. Tądien jam sukako 92-eji metai, o kartu stuktelėjo ir 80 metų, kai A.Prokopavičius pradėjo  dirbti kūrybinį darbą.

Garbingą kūrybinės veiklos sukaktį ir gimtadienį minėjusį kolegą žurnalistų bendruomenės vardu tądien pasveikino LŽS pirmininko patarėjas ir Senjorų klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus.

Tuomet, kai garbingo amžiaus sulaukęs senjoras minėjo savo 90-metį, kolegų jis prašė padovanoti šaliką ir pirštines. Senjorai išpildė prašymą ir kolegai padovanojo būtent tokią dovaną. Prieš dvejus metus senolis dar buvo atėjęs ir į Senjorų klubo susirinkimą. Žurnalistų bendruomenė vyriausiąjį LŽS narį audringais plojimais sveikino ir per žurnalistų suvažiavimą: tuomet Antanui Prokopavičiui buvo suteikta garbė atidaryti suvažiavimą.

Šiuo metu A.Prokopavičius tebegyvena sostinėje ir gali džiaugtis, kai bičiuliai aplanko jį namuose. Dėl prasto regėjimo A.Prokopavičius negali paskaityti laikraščių ar žurnalų. Žurnalistikai atiduoti metai įsirėžę tik jo atmintin ir kartu su juo dirbusių kolegų prisiminimuose.

Gimė Antanas Prokopavičius audringais 1917-aisiais Petrapilyje. Turėdamas vos penkiolika metų jis pradėjo dirbti vienoje Leningrado gamykloje tekintoju. Tačiau anksti pasireiškę literatūriniai gabumai (pirmieji jo rašiniai publikuoti būnant dvylikos metų) pakoregavo jaunuolio gyvenimą savaip. Netrukus jis buvo pakviestas į dvejų metų kursus, kur mokėsi ir vyresni žurnalistai, ir rašytojai.

Prasidėjęs karas vėl privertė Antaną pamiršti plunksną. Teko įsiminti į kareiviškus batus. Tačiau karo keliai jaunuolį atvedė į Ukmergę, iš kur buvo kilę jo tėvai. Lietuva tapo namais visiems laikams. Antanas dirbo administracinį darbą Vilniuje, rašė į to meto spaudos leidinius.

1947 m. tapo etatiniu leidinio “Milicijos darbuotojas” žurnalistu. Vėliau dirbo laikraščiuose “Molodiož Litvy”, “Sovietskaja Litva”, bendradarbiavo kituose leidiniuose. Kūrybines sutartis su juo buvo pasirašiusios “Vagos” ir “Minties” leidyklos.

Netrukus Antanas pelnė “Švyturio” žurnalo premiją, o 1958-aisiais už pjesę “Trys šeštadieniai” buvo apdovanotas Boriso Dauguviečio vardo premija.

Į partiją nestojo, todėl nekilo ir karjeros laiptais. Literatūrinio darbuotojo alga buvo per menka norint išlaikyti šeimą. Teko rimtai atsidėti kūrybai. Parašė apybraižas “Džiaugsmo šaltinis”, “Seno Patvylos paslaptis”, “Mazgas išnarpliotas”, kitas , taip pat sukūrė pjeses “Nerami naktis”, “Veidu į mases”, “Karštomis pėdomis” bei kt. Kartu su Liūne Janušyte Antanas Prokopavičius parašė “Lelijų puokštę”, komedijas “Savas žmogus”, “Atsitikimas miške” – kūrinius, kuriuos vaidino ir skaitė per Lietuvos radiją.