2023 m. kovo 24 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Užsienio naujienos

*print*

Archyvas :: Eldoradas Butrimas. Reportažai iš Ukrainos. Kariūnė Viktoria: „Norisi gyventi laisviems, o ne vergijoje“

2023-01-24
 
Eldorado Butrimo nuotraukoje - kariūnė Viktoria

Eldorado Butrimo nuotraukoje - kariūnė Viktoria

Eldoradas Butrimas

 

Su 43 metų Ukrainos kariūne, po keturių mėnesių kovų fronte vykstančia aplankyti trejų savo vaikų, susipažinau traukinyje Kramatorskas-Kijevas. Prisistačius žurnalistu kariūnė iš pradžių griežtai atsisakė kalbėtis, tačiau vėliau sutiko ir leido įrašyti pokalbį su išlyga, kad neminės savo pavardės bei neatsakys į kai kuriuos klausimus. Viktorios vyras Oleksandras fronto kovose dalyvavo nuo 2014 metų, o ji į mūšį nusprendė stoti po to, kai vyras kartu su bendražygiais iš „Azovo" pulko pateko į priešo nelaisvę Mariupolyje. Viktoria išsidavė, jog jos sprendimas tapti kariūne buvo savotiškas siekis atkeršyti okupantams už Ukrainoje daromus žiaurumus ir už tai, kaip sadistiškai priešas elgiasi su nelaisvėn paimtais Mariupolio gynėjais.
-Vykstate atostogų?
-Taip.
-Ilgam?
-Ne, po kovinės užduoties atlikimo mes ilsimės 2-3 dienas, ir retkarčiais tiek dienų leidžiama nuvykti į namus.
-Dažnai aplankote vaikus
-Pirmą kartą per keturis mėnesius.
-Jūsų batalione vien ukrainiečiai?
-Ne, yra baltarusių, rusų, yra keletas karių ir iš Jungtinės Karalystės.
-O iš Lietuvos ar Latvijos, Estijos yra karių?
-Mūsų batalione ne. Tačiau girdėjau, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys labai mus remia, daug padeda, amžiams liksime už tai dėkingi.
-Ar buvote patekusi į tokią situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?
-Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, jog viskas galėjo pasisukti žymiai blogesne linkme.
-Ar didelio pavojaus akimirką meldžiatės?
-Per operaciją ne, tačiau šiaip meldžiuosi, ir pastebėjau, jog dauguma karių tapo pamaldūs.
-Meldžiatės labiau ryte ar vakare?
-Pas mus laikas nesiskirsto į rytą ir vakarą, o į metą, kai ilsimės, ir kai vykdome kovinę operaciją. Meldžiuosi paprastai prieš operaciją.
-Koks jums asmeniškai buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?
-Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo pat mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, ir turėjo tokių didelių siekių...
-Ar bijote dėl vyro gyvybės?
-Ne.
-O dėl savo?
-Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Aišku norisi gyventi, bet norisi gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje ir nurodinės kaip elgtis.
-Nebijote, kad vaikai gali likti našlaičiais?
-Per karą net gatvėje einant galima žūti, aš nenoriu sėdėti sudėjusi rankas, kai mano tėvynė užpulta; jei bus lemta mirti, geriau mirti kovojant.
-Ar nebūna momento, kai pasijaučiate pervargusi, ir sakote - stop, pasitraukiu iš fronto?
-Būna. Kartais jaučiuosi visiškai išsekusi ir norisi ginklus numetus grįžti namo, bet po to imu galvoti - negaliu nuvilti savo bendražygių, mes juk karo šeima. Pakalbu su draugais, pasidalinu savo nusivylimu, nuovargiu, jie paguodžia, padaro arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika.
-Saldumynai padeda?
-Man taip. Galvoju, kad ir daugumai padeda. Atminčiai labai įstrigo atvejis, kai einant pro kažkokį kaimelį sena močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius; ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius, ir atidavė tai, ką turėjo skaniausia, gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino, supratau, kad vykdama į frontą pasielgiau teisingai.
-O kolaborantų sutinkat daug?
-Gaila, bet daug. Susitikę kaime žmogų mes iš jo akių žvilgsnio, iš elgesio suprantame ar jis palaiko ukrainiečius ar okupantus, ir žinome, kad kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsim apšaudyti. Visgi net nuspėdami, kad konkretūs žmonės yra kolaborantai negalime jais užsiimti, nes einame vykdyti savos užduoties. Kolaborantus gaudo kita tarnyba, mes tik galim pasidalinti savo įtarimais.
-Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie priešo karius galvojate?
-Karas turi būti karu, tačiau šis priešas nekariauja pagal karo taisykles, jis žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, užminuoja vaikų žaidimo aikšteles. Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kramliaus propaganda, nors nenusimano nei savo šalies, nei Ukrainos istorijoje, nesusigaudo politikoje, ir neturi jokių moralės principų - atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų, ir čia dauguma gaus galą. Mes žinome už ką kovojame - kovojame už savo vaikų ateitį laisvoje demokratinėje šalyje, o jie už ką? Už nieką, už krūvelę rublių, už kuriuos tėvai pastatys jiems antkapį.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-01-24 12:16
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Nijolė Padorienė

2023-01-25 14:56

...lyg filme - moterys fronte, kario šeimoje. Bebaimė karė. Tegul bitės į jų avilius neša saulėtą - taikos medų, gydantį sopulius...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Sigita Butė

2023-01-25 09:22

Ačiū žurnalistui

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Romualdas Vydžius

2023-01-24 14:03

Įdomus pokalbis

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vita Siniauskaitė

2023-01-24 13:56

Šaunuolė!!!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aniceta Slavinskienė

2023-01-24 13:36

Patiko

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media