Užsienio naujienos

Eldoradas Butrimas

Specialiai iš Dniepro, Ukraina

23 metų Anastasijos Švec nuotraukos po tragedijos Dniepre apskriejo viso Pasaulio žiniasklaidą ir tapo vienu iš Rusijos barbariškumo Ukrainoje simbolių.

Okupantų raketai pataikius į devynaukštį namą (žuvo 46 gyventojai) į įvykio vietą atlėkę gelbėtojai pamatė ne tik griuvėsių krūva pavirtusius dviejų laiptinių butus, bet ir penktame namo aukšte ant cementinio bloko atbrailos raudančią merginą.

Gelbėtojai tačiau skubėjo visų pirma traukti sužeistus žmones iš po apačioje esančių griuvėsių, o Anastasijai prailgintas kopėčias ištiesė tik po pusantros valandos. Nulipusią žemyn merginą apsupo medikai, tačiau ši tą akimirką griuvėsių krūvoje atpažino savo virtuvės spintelę, ir atsigulusi ją apkabino bei garsiai ėmė šaukti - „ištraukite mano tėvus, jie yra po šiais blokais, maldauju, gelbėkite juos; mama, tėti, ar girdite, aš esu čia, atsiliepkite, aš nenoriu gyventi be jūsų, mana reikia jūsų".

Garsi Anastasijos rauda pravirkdė daugelį susirinkusių, ypač kaimynus, kurie žinojo, kad mergina prieš kelis mėnesius prarado sužadėtinį Vladyslavą Mitriniuką, kuris žuvo fronte Donecke kovodamas su okupantais. Merginos tėvams padėti tačiau buvo neįmanoma, jų kūnai iš po betoninių blokų buvo ištraukti tik kitą dieną.

Tragedijos dieną Nastia su tėvais į butą šeštame aukšte grįžo 14.40 - valandą iki atskrendant raketai. Prieš tai jie visą pusdienį praleido gyvūnų prieglaudoje, kurioje mama Natalia daug metų savaitgaliais savanoriavo, ir kur neretai vykdavo patalkinti ir tėtis Maksimas su dukra.

Mama labiausiai mylėjo katinus, ir nors buvo jų plaukams alergiška, negalėdavo abejingai praeiti pro jokį benamį, tad šiuos maitindavo, veždavo į prieglaudą, ieškodavo per skelbimus naujų šeimininkų. Vienas iš tokių benamių, pramintas vardu Ričardas, apsigyveno Švecų namuose bei tapo Natalijos numylėtiniu, tačiau irgi pražuvo sugriuvus namui.

Rusijai užpuolus Ukrainą Maksimas ėmė savanoriauti paramos pabėgėliams organizacijoje, o vakarais kartu su žmona savo bute gamindavo specialias fronto kovotojams skirtas vaškines žvakes. Nelaimės dieną grįžusi namo šeima papietavo, ir planavo gaminti žvakes, tačiau prieš tai tėvai nusprendė atsigerti arbatos, o dukra nuėjo į kitą kambarį prigulti.

Po akimirkos, 15.40 nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, o akis pramerkusi Anastasija vietoje lubų pamatė dangų ir iš apačios kylantį tirštą dulkių debesį. Mergina puolė į virtuvę ieškoti tėvų, ir įžengė į prarają, tačiau, laimei nukrito tik vienu aukštu žemiau į kaimynų buto nuolaužas.

„Mano tėvai buvo ideali pora, labai mylėjo vieni kitus; jie buvo ir puikios širdies, niekam neatsisakydavo padėti, kodėl likimas toks negailestingas buvo būtent jiems?" - kalbėjo prie namo griuvėsių sutikta Anastasija, atvykusi į nelaimės vietą kartu su dėde, tėvo broliu Saša.

Akimirką patylėjusi Anastasija pridūrė: „Man pavyko prikalbinti dėdę - dabar žvakes frontui darysim jo bute, ir su juo kartu vyksim į gyvūnų prieglaudą; tėvai manau Danguje džiaugsis tai matydami, jie juk mane auklėjo mylėti savo šalį".