Užsienio naujienos

„Kai mano vyras Volodimyras iš fronto parsivežė žuvusio bendražygio kalaitę nepasakiau nė žodžio prieš, nors šis žinojo, kad išpažįstu islamą, o gimtajame Azerbaidžane šunų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis negali ant kūno būti gyvūnų plaukų.

Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų sugrįžusį savo vyrą.

Kalaitę Bilką su vienuolikamete dukra Amina ir keturiolikamečiu sūnumi Antonu beprotiškai pamilome - gal todėl, nes jinai mus sieja su Volodimyru, kuris vis kovoja fronte, o mes jo ilgimės. Be to, kalaitė, kaip kad ir vyras, fronte irgi patyrė kontūziją.

Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jos leteną, dėl ko ji dabar vaikščioja šlubčiodama. Kalaitė nuo to laiko pasidarė baikšti, bijo didesnių garsų - net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir gailiai inkšti.

Su vyru buvom susitarę, kad prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko neatrašys, bet tomis naktimis aš visivien neužmiegu. Kai rugpjūtyje iš jo dešimt dienų negavau sutartos žinutės mano nervai visai pakriko, ėmiau kraujuoti ir savaitei patekau į Poltavos ligoninę. Vyras tuo pačiu metu irgi gulėjo ligoninėje kartu su trimis draugais artileristais; gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad naujai lekiančios bombos nebežalotų.

Visiems keturiems tada sprogo ausų būgneliai. Vyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių jisai mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jisai dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

Vyras savanoriu į frontą užsirašė dar 2015 metais, kovojo Donecko prieigose. Vasario 24, pirmą šio karo dieną, prie Sumų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Volodimyras turėjo būti kartu, tačiau gulėjo ligoninėje sunkiai susirgęs Covidu.

Gyvename Lesnaja Poliana kaime netoli Poltavos, dabar vykstu į Kramatorską pas vyrą, po mėnesio nesimatymo dvi dienas prabūsime drauge. Volodimyrui 46, man 40 metų, iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabėgau po 1990 metų sausio įvykių, kai Maskvos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku, o tai išgyvendama pasimirė mama, turėjusi silpną širdį.

Ukrainoje man nusišypsojo laimė, sutikau gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką ir jautrų žmogų, mylintį visus gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas mus miega. Mano gyvenimą tačiau kažkodėl antrą kartą griauna Maskvos žudikai.

Pergyvendama dėl vyro aš stengiuosi verkti taip, kad nematytų vaikai, tačiau vis dažniau pastebiu, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė; bijau, kad karas nesužalotų ir jos psichikos, nes mergaitė labai jautri, puikiai piešia.

Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka kažkokiu būdu tai išgirsta, atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsikabinu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš namo Volodimyras, ir galėsiu ramiai užmigti padėjusi galvą jam ant krūtinės"