2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Mus paliko žinoma žurnalistė Jadvyga Godunavičienė

2019-11-30
 
Jadvyga Godunavičienė

Jadvyga Godunavičienė

Vytautas Žeimantas 
Lapkričio 29 dieną po sunkios ligos Vilniuje mirė žinoma žurnalistė, poetė, tremtinė, ilgametė LŽS narė Jadvyga Godunavičienė. 
Dešimt metų kartu su kolege Jadvyga dirbau "Vakarinėse naujienose", vėliau aktyviai bedradarbiavome LŽS Senjorų klube. Žinojau jos sunkią dalią - Hitlerininų, vėliau ir sovietų sujauktą vaikystę, jaunystę praleistą Sibire, tremtyje, autokatastrofoje žuvusį jos vyrą, anksti Anapilyn išėjusi jos sūnų, ir visą laiką stebėjausi jos vitališkumu, sugebėjimu nepalužti, gyventi, dirbti, kurti. 
Jadvyga Giedraitė - Godunavičienė gimė 1932 m. spalio 7 d. Klaipėdoje. Uostamiestį užėmus hitlerininkams, šeima persikėlė į Šventąją. 1939-1946 m. mokėsi Šventosios šešiametėje mokykloje.
„Kai Klaipėda atiteko vokiečiams, Šventoji tapo vieninteliu Lietuvos uostu. Mano tėvai buvo nusipirkę namelį netoli Šventosios. Gerai atsimenu baltą karo laivą „Prezidentas Smetona", pirktą Italijoj, pakrypusį, šiaip taip čia prisišvartavusį. Vakarais ant iliuminuoto denio vaikščiodavo jūreiviai, o mes, vaikai, atsižiūrėt negalėdavom...", - prisimena Jadvyga. 
1946-1949 m. ji mokėsi Palangos gimnazijoje. Šie metai jai visam gyvenimui paliko šviesų prisiminimą. Vėliau ji parašys eilėraštį apie mielą atmosferą gimnazijoje, apie jaunystės viltis ir šoktus valsus, grojant garsiausias pokario Palangos muzikantui Vaclovui Furmonavičiui. Eilėraštį pavadins „Senoji Palangos gimnazija":
Mano Ronže, tekėki pro šalį, / Kaip tą rūškaną pokario vakarą.../ Palangos gimnazijos salė- / Akordeoną virkdo Vaclovas.., // Iš pajūrio senųjų vienkiemių, / Iš Šventosios miškų ir kopų, / Mes po karo čionai susirinkę, / Sukom valsą, į mokslus kopėme..."
„Mokiausi Palangos gimnazijoje, labai norėjau dainuoti, svajojau net apie operą. Likimas lėmė kitokį gyvenimą. Buvome apkaltinti ryšiais su partizanais. Tėvą areštavo ir nuteisė kalėti lageriuose. Šešiolikos metų kartu su šeima buvau ištremta į Sibirą, - prisimena Jadvyga. - 1949 metų kovo 25 dieną pabeldė į langą: „Giedriene, kelkis, sunkvežimis laukia". Pretekstas? Semja pomoščnika bandy, na večnoje poselenije... (šeima bandos rėmėja, amžinam perkėlimui). Išėjusi į lauką, ant suoliuko išvydau klasės draugą Praną, susiėmusį už galvos: „Jadze, mus privertė, vakare sukvietė visus komjaunuolius ir pasakė - pasiskirstykite, kas į kokius namus rytoj einate". Kartais galvoju, kad jam net sunkiau buvo. Kai mama krovė patalynę, rengė jaunesnįjį broliuką, aš ant geriausios gimnazistiškos suknelės vilkausi megztinius, rusų kareivis iš mūsų sandėliuko atnešė kirvį ir pjūklą: „Paimkit ir šituos, nes ten reikės". Atsigręžiu ir matau - kaip kadras iš sunkaus filmo - mūsų palikta karvė mūkia, katė iš už kampo dar žiūri, mama slenkstį bučiuoja. Ir išėjom, ir išėjom."
„Jau sunkvežimyje mane pamačiusi Šventosios seniūnė šūktelėjo: „Vaikeli, galvojau, kad tavęs namie nėra, tu bėk kur nors..." Kur benubėgsi? Palangoje sustojus paprašiau, kad leistų daiktus pasiimti iš namų, kur gyvenau gimnazijoje besimokydama. Einu S. Nėries gatve link Birutės alėjos su lydinčiu kareiviu, o iš paskos vis daugiau mokinių seka. Gyvenau aš pas Kiauleikius (žurnalisto Leono Kiauleikio tėvus), juodu man batus, pinigų įkišo. Kaip tyčia pro šalį mylima mokytoja Emilija Adiklienė iš turgaus ėjo, ėmė naiviai prašyti kareivio - paleiskit mergaitę, tokia gera mokinė, paskui nusisiautė nuo pečių didelę mėlyną skarą, dar riestainius, pinigus visus išsitraukė. Sugrįžus lipant į sunkvežimį mano draugė Dana iš minios riktelėjo - ir dabar šiurpas pereina, kaip ji rizikavo: „Jadze, kai mes vysim juos iš Lietuvos, nespės ir skudurų susirinkti". Su tuo šūksniu, be jokios ašarėlės atvažiavau į Kretingos stotį."
„Vagone pirmą naktį labai verkiau, visas ašaras tada išverkiau, daugiau jų nerodžiau. Dabar galvoju, kad išlikom per moteriškąją liniją. Ir mane mažą Grūšlaukyje auginusi, kalnus giedojusi mamunėlė, ir mano gražioji, tiek Sibire sunkaus darbo pakėlusi mama buvo stiprios. Ir aš kitokia negalėjau būti. Iš jų gal gavau ir polinkį į humanitarinius mokslus. Man atrodo, kad vyrai niekad laiko neturėdavo, dirbdavo, o moterys nuolat kreipdavo protus į nematerialius dalykus, -prisimena Jadvyga. - Mano motina tame siaubo vagone išsitraukė kortas. Greitai prie jos eilė susidarė. Išburk, Giedriene, spės ar nespės išvežti, susitiksim ar pražūsim, ateis amerikonai ar pabijos. Nuotaika pasikeitė. Mano motinos prisiminimų knygelė yra gatavas filmo scenarijus. Tris savaites bildėjom, tik už Uralo pradėjo leisti į lauką.
„Stipresnius vyrus išbarstėm pakelėse - pasiėmė darbams kolūkiai. O seniai, moterys ir vaikai atvažiavo iki Usolės upės, Angaros baseino, Krasnojarsko krašte. Šalia klubo, kaip jie vadino, iškraustė ir liepė eit medžių kirsti. Aš malkas buvau pjovusi, bet kad teks mišką versti - neįsivaizdavau. Kirtom ir išsyk darėm plaustus, rišom rąstus ievos šakom. Balandžio mėnuo, tuoj ledai pajudės. Kai pajudėjo ir išplaukė, suvarė mus ant šitų plaustų (vienas irklas priekyje, kitas gale) ir paleido upe žemyn dar keliasdešimt kilometrų link mūsų tremties vietos Trojickojės kaime. O ten ir mažos upės didesnės už mūsų didžiąsias. Mano motina ir keletas senių tiek bijojo sraunios Usolės, kad išsiprašė pakrante per brūzgynus ir upeliūkščius sparčiai žygiuoti. Atsimenu, kaip brolis nuo to plausto į vandenį metė pirmoj klasėj gautą pionieriaus ženkliuką - tada tik viską suvokė.
Trojickojės prieplaukoje susirinko daug žmonių į „priešus" pasižiūrėti. Turėjo praeiti 5-6 metai, kol mes į tą kaimą įaugom, kol vietiniai su mumis susigyveno. (Brolis ten baigė mokyklą, vėliau Krasnojarske - Technologijos institutą.) Kokia aš jiems pasirodžiau? Gimnaziste ir vadino, nes buvau vis su ta pačia suknele balta apykaklaite. Taip sutapo, kad vėliau ten net trys Jadvygos buvome, tai mane vadino Jadzia kudriavaja. (Jadzia garbanotoji-V.Ž,). Pirmomis dienomis miške sugėlė mašalai, savaitei atguliau sutinusi. Bet buvau jauna, atsikėliau ir pragyvenau ten dešimt savo jaunystės metų. 
Kiek ten rusų inteligentų, puikių žmonių, buvo! Maskvos mažojo teatro režisierius Šeliapuginas N. Ostrovskio pjesę pastatė, o dirigentas Averjanovas (jo dukra per Leningrado blokadą mirė, senutė žmona kaip pas dekabristą atvažiavo) subūrė rusų liaudies instrumentų ansamblį. Man muzika labai rūpėjo, nuėjau ir aš, išmokom skaityti gaidas, išrūpino instrumentus ir grojau dombra altu Dvoržaką, Oginskį. Po kelerių metų mūsų ansamblis net važiavo į konkursą Krasnojarske. Kaime buvo šeimų, gyvenančių Sibire nuo caro laikų ir turinčių bibliotekas, galėjau skaityti. 1953 metais mirus Stalinui, Averjanovas, tikėjęs savo partija, man pasakė: dabar, Jadzenka, viskas pasikeis, Leninas viename laiške mus buvo įspėjęs dėl Stalino - „sej povar liubit sliškom solionuju kašu..." (šis virėjas mėgsta ypač sūdytą košę - V.Ž.). 
„Ir Sibire buvom jauni. Sueidavom, iš gretimų lagerių kažką paleido - pas mus atvažiavo, bėgdavom į saviškių būrį keliasdešimt kilometrų vienam šiltam vakarui. Mano pažįstamos merginos ištekėjo už kitų tautybių vyrų, aš norėjau sulaukti savo lietuvio, - prisimena Jadvyga. - Taip, ir ten rytais jaunam sunku būdavo atsikelti. Apsimuturiuojam ir su drauge penkis kilometrus patamsiais velkamės į kirtavietę. Sunkiausia, kai nupjautas medis ne nuvirsta ant žemės, o atsiremia į gretimą, tada reikia ir šitą pjauti, bijome, pavojinga. Einam ieškoti vyrų, kad padėtų".
Vėliau ji parašys eilėraštį „Kalėdų giesmė kirtimuose", skirtą Sibiro kirtimų porininkei Genutei Valauskienei iš Gargždų:
„Taigos glūdumoj, ant susmegusio sniego / Tiktai mūsų ir kiškio pėdos.../ Gruodis baigiasi, pūgos tęsiasi -/ Lietuvoj greit Kalėdos. / O čia tik svaiginantis rūkas / Ir džeržgiantys pjūklai. / Aimanuodami griūva medžiai, / Gyvomis šakomis linguodami.../ Dvi mergaitės atlydėlės / Kirviais tašome baltą liemenį. / Byra miško ašaros.../ Duonos kriaukšlė sustingo į akmenį,/ Juodas vakaras artyn sėlina.../ Tokios tavo ir mano Kalėdos... / Traukiam, traukiam atšipusį pjūklą / Ir niūniuojame "Tyliąją naktį varpas sugaudė..."
„Keista, bet kai vakare reikėdavo grįžti namo, iš kažkur atsirasdavo jėgų, lėkdavom kaip stirnos. Pasikinkiusi jautį, vežiojau statinę su vandeniu; jautis sustoja ir nė krust, kalbinu, judinu jį - nieko; vyrai man šaukia: „Jadze, jis tik vieną žodį supranta, pasakyk jam j...bt... ir išsyk pajudės". Nesulauksit, atsakydavau. Vėliau išmokom sakinti pušis, nuo rankų ir drabužių sunku buvo sakus valyti. Javų maišus nešiojau, už tą darbą jau gaudavom pinigų. 1955 metais pas mus iš Vorkutos atvažiavęs tėvas nustebo: buvom prasigyvenę, mažulytę trobelę ir net telyčią nusipirkę. Gulėjom susispaudę, bet visi savi ir ant savo. Lietuviai tokie juk buvo." 
„Didvyriškiausias mano pačios poelgis buvo, kai vienąsyk Sibire tokiam mėlynakiam saugumiečiui į jo pasiūlymą važiuoti mokytis ir tik retkarčiais jam pranešinėti „apie nuotaikas" atrėžiau: „Jei būčiau norėjusi taip gyvent, manęs čia dabar nematytumėt". Tada jis priėjo prie žemėlapio ir parodė: „Galim atskirti nuo motinos ir štai ten nuvežti". Atsakiau: „Vežkite!". Man pasisekė - jis paliko mane ramybėje."
Tačiau gyvenimas nebuvo lengvas. Be fizinio nuovargio ir kančių, nemažiau slėgė psichologinė atmosfera, moralinės nuoskaudos, Tėvynės ilgesys. Štai ištrauka iš jos eilėraščio „Laiškai kedruose":
„Neišbraukt iš širdies šito tolimo krašto, / Kur tebešlama maumedžiai, / Kur į Šiaurę, į Šiaurę / Teka didelės upės // Aš tenai gyvenau. / Po atšiaurų pušyną / Braidė vaikiškos dienos. / Jos su duonos pluta, / Ilgesingom tremtųjų žemaičių giesmėm / Vis išnyra iš rūko."
„Tėvai nutarė pasilikti Sibire iki pensijos - gaudavom laiškus iš Lietuvos, nežinia, kas mūsų būtų laukę ten sugrįžus. Mane vieną 1958-aisiais išsiuntė į žvalgybą. Kuo arčiau namų, tuo baisiau darėsi. Važiavau su tokiais rusais karininkais, tai jie mane įtikinėjo: „Jei Lietuvoj nieks nepasitiks, važiuojam toliau su jais į Kaliningradą, ten lietuvių irgi yra... Grįžau, ieškojau galimybės pritapti, ilgai niekur neregistravo, daug kartų norėjau važiuoti atgal pas tėvus, bet ištvėriau".
Jadvyga beveik dešimt sunkių, skausmingų metų praleido tremtyje, Sibire. Sugrįžusi į Palangą, 1958-1964 m. dirbo buhaltere miesto Prekybos valdyboje. 1958-1960 m. mokėsi Palangos vakarinėje vidurinėje mokykloje.
Žurnalistės karjerą pradėjo Kretingos rajono laikraščio „Švyturys" redakcijoje, kur 1964-1965 m. dirbo korektore, vėliau korespondente. Pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universitete, 1966 m. įsigijo žurnalistės specialybę.
„Dirbau, baigiau neakivaizdines žurnalistikos studijas, ištekėjau, vyras dar jaunas žuvo, tėvai taip pat grįžo namo, bet, deja, nesulaukė Nepriklausomybės. Niekada nieko nekaltinau, nors žinojau skundikus, ne kiekvienas žmogus ištvėrė grasinimus." - sako J. Godunavičienė.
1965 m. ji pradėjo dirbti Vilniaus miesto laikraštyje „Vakarinės naujienos". Iš pradžių Naujienų skyriuje, nuo 1967 m. -Kultūros skyriuje, vėliau tapo šio skyriaus vedėja.
Tuo metu teko kartu su Jadvyga dirbti. Kartu redakcijoje dirbome dešimt metų, buvo daug gero laiko vienas kitą pažinti, suprasti. Juolab dirbome per patį politinį virsmą - Atgimimo pradžią, Nepriklausomybės paskelbimą, pirmuosius žingsnius privatizuotame laikraštyje. Ji Kultūros skyriuje buvo kaip žuvis vandenyje. Parašė daug reportažų, teatro spektaklių, knygų, dailės parodų anotacijų ir recenzijų, apybraižų apie kultūros žmones. Šios publikacijos ir dabar turi išliekamąją vertę. 1981 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios žurnalistės vardas.
„Su literatūra, jos kūrėjais, dailininkai, aktoriais, muzikais, įvairių kultūros sričių žmonėmis daug teko bendrauti dirbant „Vakarinėse naujienose". Tie trys dešimtmečiai - didžiulė gyvenimo dovana, atlygis už patirtas likimo skriaudas. Draugiškas redakcijos bendradarbių būrys, kūrybingi žurnalistai, korektorės, vertėjai, spaustuvininkai, bendros kelionės, draugystė su latvių, estų, rusų, baltarusių kolegomis, To neįmanoma pamiršti, apgailestaujant, kad laikraštis neišsilaikė iki šių dienų," - dabar sako J. Godunavičienė.
Ypač jos talentas atsiskleidė prasidėjus Atgimimui. Vilnius tuo metu virė tikrąja to žodžio prasme. Mitingai, piketai, protesto akcijos... Palaisvėjo, suaktyvėjo ir sostinės kultūrinis gyvenimas. Sąjūdyje ypač aktyviai reiškėsi meno žmonės, daugelį kurių Jadvyga asmeniškai pažinojo, apie juos rašė, redagavo jų straipsnius. Sąjūdžio aktyvas tiesiog užgulė tuometinių „Vakarinių naujienų" puslapius.
„Ypač ryškiai atmintyje švyti Atgimimo metų laikotarpis, kai pirmą kartą viešai minint Nepriklausomybės dieną, „Vakarinės naujienos" išspausdino dar niekur neskelbtą Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Diena atrištom akim", kai rinkome ir spausdinome gulago kalinių, tremtinių prisiminimus, rašėme apie Sąjūdžio veiklą. Gana dažni redakcijos žurnalistų svečiai buvo garbusis disidentas Antanas Terleckas, profesoriai Aloyzas Sakalas, Bronislovas Genzelis, kiti šviesuoliai," - prisimena J.Godunavičienė.
Taip pat ji daug rašė apie Sibiro tremtį, žmones, kalėjusius lageriuose. Rašė ne tik į „Vakarines naujienas", ją noriai spausdino Čikagos „Draugas", 1994 m. Vyturio leidyklos išleistoje keleto autorių knygoje „Ešelonų sesės" išspausdintos Sibire rašyto jos dienoraščio ištraukos „Ar grįšim kada?". Šis pasakojimas prasideda nuo skausmingų įvykių Palangoje 1949 metais.
Nuo 1999 m.ji pradeda dirbti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atstovė spaudai. Rašo apie gana aktyvią muziejaus kultūrinę veiklą. Bet vien muziejumi neapsiriboja. Kultūros apžvalgas pradėjo skelbti ir žurnale „Pasaulio lietuvis".
J. Godunavičienė buvo aktyvi ir visuomeninė veikloje. 1988 m. dalyvavo kuriant Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendriją, buvo jos Valdybos narė, Etikos komisijos narė. Aktyviai reiškėsi Lietuvos žurnalistų sąjungoje, buvo Senjorų klubo Tarybos narė. 2014 metais ji buvo apdovanota medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai".
Metams bėgant vis labiau atsikleidė ir jos poetinis talentas. Tai, kas buvo brandinama Palangos gimnazijoje, tolimame Troicke, subrendo, suskambėjo švelnia poetine gaida. Ji pradėjo vis dažniau skelbti savo eilėraščius. Iš pradžių periodinėje spaudoje, vėliau - poezijos rinkiniuose 2002 metais išeina jos eilėraščių knyga „Neišskirsk, baltas paukšti", 2006 m. - „Juodalksni, broli mano".
„Į antrąją savo eilėraščių knygelę sudėjau skaudžius tremties prisiminimus, jausenas saulei krypstant vakarop. Šis metas sugrąžina ryškiausius praeities vaizdus ir įspėja, kad kiekvienas saulėtekis gali būti paskutinis..." - tada rašė knygos autorė.
Gražų pluoštą eilėraščių ji pateikė ir žurnalistų poezijos rinkiniuose „Šitas aidas toli girdis..." (2012) bei "Sušvieški, saule" (2014).
Nevengė ji ir deklamuoti savo eiles. Jos balsą galėjai išgirsti Naujosios Vilnios stotyje prie simbolinio tremties vagono, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse, tremtinių, žurnalistų renginiuose, kitur.
„Baltijos jūra ir Palangos smėlio kopos, pavasariai ir rudenys, jaunystė ir, deja, senatvė... Pasaulio platumos - Tolimieji Rytai su laukine Kurilų salų egzotika, Amerikos dangoraižiai, Vidurinės Azijos šventyklos mėnesienos šviesoje, šiltas Pietų jūrų dvelksmas, Alpių kalnų didybė, meilė ir netektys, dešimtmetis, praleistas atšiaurioje Sibiro tremtyje, gerokai pavėluotos žurnalistikos studijos... Visa tai ir dar daug, daug ko būta ilgame gyvenime... Būtent tai , kas matyta, patirta, ir atsispindi paprastuose, neįmantriuose eilėraščiuose. Jie - nuolatinai palydovai nuo pat jaunystės metų, nuo Palangos..." - sako J. Godunavičienė - Dar vaikiškame savo dienoraštyje rašiau eilėraščius apie Trispalvę. O ar žinote, kada Gedimino pilyje vėl legaliai iškėlė trispalvę? 1988 metų spalio 7 dieną - per mano gimtadienį. Man tai buvo atpildas už viską". 
Žurnalistų bendruomenė neteko talentingos kolegės, gabios poetės, geros draugės.
Atsisveikinti su kolege Jadvyga bus galima gruodžio 1 d, sekmadienį Laidojimo rūmuose, esančiuose Olandų gatvėje, nuo 10 iki 14 val. Ji bus palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Rubrika Tylos minutė yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-01-04 14:44
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

2019-12-01 20:40

Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė
1932 spalio 7 d. – 2019 lapkričio 29 d.



Kitapus ežero, prie juodo alksnio
Prigludusi tarytum laumė
Mana lemtis budėjo...
Jos rūbą –rudenio voratinklį –
Tyliam rūke kedeno vėjas.
Vėl iš rytų, vėl vakaran
Praskrido juodas paukštis –
Grėsmingas pranašas,
Iš tolo pašaukęs...
Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė, Lietuvos nusipelniusi žurnalistė, poetė
Nustojo Tau vėjas į veidą pūtęs... Nusinešė visas negandas, netekčių skausmą, gėlą. Tačiau sąmonės alpulyje Tau vis iškildavo žmonių, tarsi gyvų, čia pat esančių, figūros. Tų, kuriuos mylėjai, su kuriais draugavai, dirbai, dainavai, skaitei poeziją, keliavai, kalbinai, aprašei, niekada nepamiršai... Susitaikiusi su likimu laukei paskutiniosios, negalėdama išsivaduoti iš vienintelio savo rūpesčio – kaip be jos pagalbos gyvens vaikaitė Karolina...
Grūšlaukis, Šventoji, Palanga, Klaipėda... „Į pasaulį atėjau mažoje palėpėje, labai sunkiai, vos neatėmusi gyvybės savo motinai... Baisiai kl

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media