2021 m. gruodžio 6 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Gyvas jis liks unikalioje savo kūryboje ir pažinojusiųjų atmintyje, ramybė jam Lietuvos žemėje. In memoriam Broniui Kutavičiui

2021-09-29
 
Bronius Kutavičius

Bronius Kutavičius

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

 

Bronius Kutavičius: 1932 rugsėjo 13 d. - 2021 rugsėjo 29 d.

 

Broniaus Kutavičiaus pavardė siejama su dideliu, kone sukrečiančiu poveikiu, kurį Lietuvos kultūrinei visuomenei kadaise darė jo „Panteistinė oratorija" (1970), „Paskutinės pagonių apeigos" (1978) ar „Iš jotvingių akmens" (1983) - laikomi Lietuvos pokario modernizmo atspirties tašku. Kutavičius prisipažįsta atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs šiuos pirmuosius reikšmingus kūrinius gana vėlai - artėdamas prie keturiasdešimties.
Kompozitorius laisvai disponavo tokiomis šiuolaikinės kūrybos priemonėmis kaip serializmas, sonorizmas, aleatorika, koliažas, erdvinė muzikos organizacija ir su tuo susiję notacijos išradimai, taip pat repetityvinio (post)minimalizmo technika. Pastaroji čia atitinka esminius struktūrinius archajiškojo lietuvių folkloro principus, aptinkamus sutartinėse (Šiaurės Rytų Lietuvoje paplitusios polifoninės 2-4 balsų giesmės ir 2-7 balsų instrumentinės pjesės). Nepaisant avangardinių komponavimo įrankių taikymo „kasinėjant" pagoniškuosius baltų muzikos plotus, Kutavičiaus kūryba yra ir labai nūdieniška, prabylanti į dabarties žmogų gaivia, nenudėvėta kalba.

 

 

Bronius Kutavičius gimė 1932 metais, Molainiuose, Panevėžio aps. Jis tapo vienas iškiliausių, pačių ryškiausių XX a. Lietuvos kompozitorių.

 

O DABAR - NETRADICINIAI PRISIPAŽINIMAI ...
„Mano namai, mano šeimos lizdas yra prie Panevėžio, Molainiuose", - pradėjo pasakojimą kompozitorius. „Šeimoje buvo penki vaikai, aš - jauniausias. Visi ilgaamžiai. Mano tėvas Feliksas buvo geras pasakorius. Jis mėgo fantazuoti ir tai pateikdavo kaip gryną teisybę. Tiesa, tėvą Molainių kaime vadino Maižiešium, pagal jo tėvą, mano senelį Mozę. Mat kaime gyveno dveji Kutavičiai. Mus, anūkus, visi vadino Maižiešiukais. Mano tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką uždarbiauti. Iš ten grįžęs visiems apskelbė mokąs itališkai. Kartą, kokiais trisdešimtais metais, į Panevėžio bažnyčią atvažiavo vyskupas iš Italijos. Jis sakė pamokslą italų kalba. Žmonės apspito mano tėvą ir sako: „Nu, Mojžiešiau, dabar versk!" Jis vertė, vertė... Viena bobutė pastebėjo, kad jis anksčiau pasakė amen už vyskupą - matyt, fantazavo".
Broniaus mamos tėvai buvo iš protėvių bajorų Glebavičių. Proprosenelis Adam Hlebowicz Napoleono laikais apsistojo Upytėje. „Mama man pasakojo, kad proseneliai Glebavičiai į Panevėžio bažnyčią važiuodavo karieta, papuošta herbu, vadinamu LELIWA".
Visi B. Kutavičiai buvo dainingi. „Senelis Vladislovas panevėžietiška tarme mėgdavo dainuoti „Švinto Jono vakarėly" (paskui tą dainą iš manęs perėmė Vytauto Juozapaičio „Armonikos" ansamblis). Mano tėvas mėgo dvi dainas: „Šių naktį, par naktį" (ją išpopuliarino Povilo Mataičio ansamblis) ir „Pasiplūdo antela ant marių". Mano mama labai gražiai dainavo. Ji turėjo absoliučią klausą". Ir Bronius nuo mažens ant pečiaus gulėdamas dainuodavo, advento giesmes traukdavo.
Svetauni buvo namai: rinkdavosi kaimynai naujienas sužinoti, radiją paklausyti.
Kaime Broniukas visus darbus mokėjo, neapleido jų ir lankydamas Molainių mokyklą (1938-1942). Ant ilgų suolų susėsdavo gal dvidešimt įvairiose klasėse besimokiusių mokinukų. Seserys padovanojo iš Vokietijos atsivežtą armonikėlę - linksmiau buvo karves ganyti.
1940 m. išgirdo smuikavusius rusų kareivius. „Maniau, kad čia kažkoks stebuklas!" Mama pardavė du maišus grūdų ir nupirko smuiką. Kaime buvęs muzikantas Jonas Matukas, kuris Broniuką pramokė smuikuoti. Albertas Belazaras, kompozitoriaus brolis, tolimas Kutavičių giminaitis, išgirdęs kategoriškai rekomendavo Bronių mokyti muzikos.
Jau keturiolikos sulaukęs B. Kutavičiaus pradėjo mokytis Panevėžio muzikos mokykloje.
1948-siais B. Kutavičius mokėsi muzikos mokykloje. Vytauto Klygio klasėje B. Kutavičius pradėjo mokytis smuikuoti. Konstancija Viržonytė-Klygienė-Marcinkevičienė yra pasakojusi, kad jos vyras buvo puikus smuikininkas. Juk juo pasitikėjo Filharmonijos simfoninis orkestras - kurį laiką buvo jo koncertmeisteris. Turėjo paruošęs didelę koncertinę programą. Tačiau konfliktinės gyvenimiškos situacijos „jam sugadino visus nervus". Buvo geras mokytojas, visiems įkvėpė meilę ir pagarbą muzikai.
B. Kutavičius jo klasėje pasimokė vos trejus metus. Baigė septynmetę, ir užkopė ant aukštesniosios Panevėžio muzikos mokyklos laiptelio. Vis dar grojo smuiku. Tuo pačiu metu mokėsi ir suaugusių vidurinėje mokykloje. Pribrendo laikas, ir nuo 1952 m. B. Kutavičius trejus metus tarnavo sovietų armijoje. Pradžioje aviatorium apšvietėju. „Kai vedė mane iš oro uosto į muzikinį dalinį, karinį orkestrą, buvo nepaprastai laiminga diena". Šiame dalinyje jau grojo smuiku! Kaip muzikoje raštingam, Vorošilovgrade įdavė pūsti valtorną. Tačiau prieiti galėjo ir prie pianino. Kasdien stengėsi mankštinti pirštus: jau grojo įvairius etiudus, Chopino kūrinius. 1955 m. grįžęs į mokyklą perėjo į Choro dirigavimo specialybę. Mokėsi pas puikų chorvedį Aleksandrą Liberį. Svarbi patirtis buvo A. Belazaro harmonijos klasėje. Talkino Dramos teatrui pagrodamas ne tik A. Belazaro spektakliams organizuojamame orkestrėlyje, bet ir pianinu akompanuodavo dainuojantiems scenoje.
„Mane, kaip geriausią mokinį, Klygis rekomendavo Juozui Miltiniui, kuris norėjo išmokti smuikuoti. Stengiausi. Rodžiau teisingą rankų pastatymą, stovėseną. Miltinis stovėjo kaip medinis ir taip stengėsi, kad atrodė tik dantys matėsi išlindę. Nekaip sekėsi. Kartą atiduoda smuiką ir sako: tu pagrok... Padainavo savo mamos dainą. Sako, užrašyk! Pirmą kartą pavaišino kava. Pamaniau, kaip tokią gali gerti! Namuose mama „kavą" virdavo iš gilių, burokų..." Aktoriai atsimindavo epizodus, kai Miltinis šeštą ryto gastrolėse pradėdavo čirpinti smuiku. O! Juk miegodavo visi bendroje žiūrovų salėje...
Vėliau B. Kutavičius kūrė muziką Panevėžio teatro spektakliams Guntaro Priedės „Otilija ir jos anūkai" (rež. V. Blėdis, 1972), V. Petkevičiaus „Dainuojantis milžinkapis" (rež. V. Blėdis, 1977), W. Faulknerio, A. Camus „Rekviem vienuolei" (rež. J. Miltinis, 1979) .
B. Kutavičiaus biografijoje stebina didžiulis užsispyrimas mokytis muzikos. Bendrojo lavinimo dalykų mokėsi į aukštesnį statusą pervestoje Muzikos mokykloje. 1957 m. B. Kutavičius ir Osvaldas Balakauskas stojo į Lietuvos konservatoriją. Koks paradoksas: nei vieno, vėliau pačių iškiliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos kompozitorių, tuosyk nepriėmė! Abu blaškėsi, ieškojo galimybių studijuoti net kitose respublikose. B. Kutavičius neakivaizdiniu būdu tęsė dirigavimo studijas Vilniuje pas atsitiktinai paskirtą pedagogą Juozą Barauską. Drauge mokėsi Hermanas Perelšteinas, Vytautas Vilkončius. Bronius dirbo su Vilniaus pedagoginio instituto (VPI dabar - panaikintas LEU) choru. Neužmetė ir fortepijono. Akompanuodavo net gimnastikai. „Baigęs muzikos mokyklą paskirtas dirbti Panevėžyje. VPI Muzikos fakultetui vadovavusio Klemenso Griauzdės pastangomis nuo tos pareigos buvau atleistas, kaip įstojęs į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą studijuoti kompozicijos", - pasakojo B. Kutavičius.
1958-1959 m. solfedžio jam dėstė jaunesnis už mokinį, bet jau baigęs Maskvos konservatoriją Rimvydas Žigaitis, kompoziciją Juozas Karosas. „Mokiausi kompozicijos, vis studijavau chorvedybą, dirbau Pedagoginiame institute... Galop, 1959 m. įstojau į konservatoriją!" Koks pavydėtinas užsispyrimas! „Jaučiausi laimingas būdamas jau 26 metų suradęs savo kelią. Dabar tokio amžiaus jaunuolis - jau baigtas kompozitorius, o aš buvau jį ką tik radęs! "
Studijavo su gerokais už save jaunesniais, dabar puikiai žinomais talentingais menininkais, kurie jau, deja, ilsisi Amžinybėje - Konstancija Brundzaite, Vytautu Montvila, Jonu Jankausku... B. Kutavičius paskirtas į Panevėžio krašto kilmės kompozitoriaus Antano Račiūno klasę. Bronius atkakliai dirbo naktimis, su kolegomis Leonu Povilaičiu, Jonu Jankausku savotiškai rungtyniaudami, „stumdami" vienas kitą link naujų paieškų kūryboje.
B. Kutavičiui teko dirbti teko koncertmeisteriu ir muzikos redaktorium filharmonijoje, VPI fonotekoje, pagrojo „Armonikoje", įvairiose muzikos institucijose mokytojavo. Tik kai kuriuos gyvenimo periodus pašventė pedagogikai. Ypač reikšmingi metai buvo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Susitiko ypatingus muzikos pedagogikos baruose žmones - mokytojus Tadą Šerną, Rimą Zdanavičių. Pirmi naujo muzikos raiškos aleatorika bandymai skirti T. Šerno vadovaujamam smuikininkų ansambliui - „Tokata". Gimė daug B. Kutavičiaus kamerinių kūrinių, kuriuos tuo metu visuomenei pristatė mokyklos auklėtiniai. Sukūrė nepamirštamą operą vaikams ir visai šeimai Sigito Gedos tekstu „Kaulo senis ant geležinio kalno". Užauginti ir jauni kompozitoriai - Onutė Narbutaitė, Audronė Žigaitytė, Nomeda Valančiūtė, Linas Rimša, Linas Paulauskis, Tomas Juzeliūnas, jaunesni - Giedrius Puskunigis, Kipras Mašanauskas, Vykintas Baltakas (Bieliauskas)... „Bieliauskas buvo labai darbštus ir užsispyręs. Sonatą jis galėjo parašyti per kelias dienas ir atnešti jos natas..." B. Kutavičius trumpai, su pertraukomis, dirbo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (1984-2000). Dar spėjo padirbėti su vyresniaisiais - Dalia Raudonikyte, Egle Sausanavičiūte, Tomu Juzeliūnu, keliais kitais.
„Mano kūrybos credo? Pritrenkti žmones muzikos garsais! Per drąsiai pasakyta... Per garsiai sakiau, nes buvau jaunesnis. Labai iššaukiančiai. Dabar taip nebesakyčiau. Per daug pasitikinčiai savimi. Atiduoti save kiek gali. Nieko nedaryti paviršutiniškai. Šimtą kartų pagalvok, tada užrašyk! Yra kompozitorių, kurie po pirmos repeticijos, išgirdę, kad ne tokio skambesio norėjo, naują kūrinį pusiau išbrauko, atlieka dideles korektūras... Gal man sekėsi kurti: beveik nebetaisydavau savo kūrinių. Net po didžiulių operų partitūrų korekcijų nei vieno takto nesu išmetęs kaip nereikalingo. Mano kūryboje yra daug ko - eita nuo pagonybės per krikščionybę į platesnes erdves. Daug kas persipynė... Visada ieškojau savo kelio...", - ne kartą sakė B. Kutavičius.
Galvojant apie B. Kutavičiaus kūrybą labiausiai įstrigo Lino Paulauskio frazė: „Jeigu nėra paslapties - nėra ir muzikos". Jo muzikoje visada paslapties nestigo.
1987 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1995 metais - Lietuvos Nacionaline premija. 1996 metais kompozitorius gavo festivalio „Probaltica" (Torunė, Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, 1999 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, taip pat Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, 2003 metais - ordinu „Už nuopelnus Lietuvai". Tais pačiais metais pelnė Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizą už kūrybą, 2004-aisiais - Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A).
Tebūna Jam ramu su protėvių vėlėmis...

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-10-21 10:35
 
 

Komentarai (12)

Jūsų el. paštas

Livija Sakalauskienė

2021-09-30 16:06

Ilsėkis ramybėje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Regina Jakučiūnaitė

2021-09-30 10:55

Užuojauta artimiesiems....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Andrius Girdzijauskas

2021-09-30 10:48

Užjaučiu artimuosius.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Irena Navickienė

2021-09-30 10:46

Talentingojo kompozitoriaus šviesi atmintis išliks amžinai... Užuojauta artimiesiems...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Janina Šeduikienė

2021-09-30 10:45

Tegul ilsisi ramybėje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas Januška

2021-09-30 10:43

Didžiausia užuojauta artimiesiems ir draugams.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Arūnas Žekonis

2021-09-30 10:40

Užuojauta šeimynai. Praradome talentingą kompozitorių ir žmogų kuriuo didžiuosimės dar ilgai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas Visockis

2021-09-30 10:35

Užuojauta artimiesiems.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Olga

2021-09-29 20:48

Dėl kompozitoriaus BRONIAUS KUTAVIČIAUS mirties nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą, artimuosius, gimines, kolegas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media