Tylos minutė

Mūsų klubiečiui Vidui Dulkei skirtas mintis galėtume pradėti šiais žodžiais: „Tik žmogui, kuris žino, kur eina, Pasaulis duoda kelią". Iš tiesų, Vidas žinojo, ko siekti ir kokiu keliu žygiuoti. Jo pasirinktas kelias buvo Gėrio ir Grožio kelias...

Akyla jo, fotografijos virtuozo, akis regėdavo aplinką kitaip, negu mes. Jo darbuose išvysti grožį ten, kur niekas kitas jo net nepastebi. Atsiverti jo darytas nuotraukas, fiksuojančias klubo veiklą - ir nušvinta akys! Kiek daug jose šviesios nuotaikos, gražių emocijų, kiek meilės įkūnytam objektui! Jis ir pats buvo toks - skleidžiantis šilumą aplinkiniams! Visada giedros nuotraukos, draugiškas, visada sugebantis kitus atjausti ir paklausti, kuo galėtų padėti. Tokie žmonės dega, savo širdimi šildydami kitus.

Tik dabar, kai jis, mūsų gerasis bičiulis, jau iškeliavo pas Aukščiausiąjį, juntame, koks svarbus žmogus jis visiems mums buvo. Atrodė, visada atsilieps, vos tik paskambinsime ir norėsime pasitarti, pasidalinti idėjomis ar paprašyti patarimo. Jis pats nuolat būdavo kupinas šaunių sumanymų, Vidas buvo ta geroji klubo siela, kuris nuo pat pirmosios jo įkūrimo dienos neskaičiuodavo laiko jo veiklai. Didžiuliu savo žinių bagažu jis skubėdavo dosniai dalintis su visais. Sunku dabar įsivaizduoti mūsų būsimas keliones be jo padrąsinančio žodžio, iškilus organizaciniams sunkumams, sunku įsivaizduoti, kaip išsiversime be jo, tikrojo klubo metraštininko, dalyvavimo renginiuose, be jo neišsenkančio optimizmo.

Atsisveikiname su Tavimi, Vidai, neatsisveikindami. Nes tikimės, kad ten, kur tavo Siela sklando dabar, yra šviesu ir gera. Šito Tu tikrai nusipelnei.

LŽS Kelionių žurnalistų klubas