Tylos minutė

Vilniuje rugpjūčio 7 dieną mirė žinoma teatrologė, teatro istorikė, habilituota daktarė Irena Aleksaitė. Rugpjūčio 9 d. jai būtų sukakę 85-eri. 

Irena Aleksaitė gimė: 1933 m. rugpjūčio 9 d. Telšiuose. Jos brolis - dirigentas Jonas Aleksa, sesuo Rimantė Dušauskienė-Duž. 

I. Aleksaitė 1954-1959 m. studijavo Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto Teatrologijos fakultete. 1960-1964 m. buvo Meno istorijos instituto Maskvoje aspirantė, 1980-1984 m. - doktorantė. Nuo 1985 m. menotyros daktarė.

1970-1985 m. dėstė Vilniaus inžinerinio statybos instituto Filosofijos katedroje, 1985-1988 m. Mūzų akademijos Bratislavoje Teatro katedroje; nuo 1987 m. profesorė. Nuo 1988 m. Lietuvos konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Teatro ir kino fakulteto Meno istorijos ir teorijos katedros profesorė, nuo 1996 m. ir Lietuvos kultūros ir meno instituto Teatrologijos skyriaus vedėja.

Didelė Irenos Aleksaitės gyvenimo dalis -- teatrologų rengimas. Beveik visi dabar rašantys apie teatrą pažino Irenos Aleksaitės pedagogiką, jos talentą perteikti teatro istoriją. Apie tai „Teatro žurnale" yra rašiusi ir viena profesorės mokinių, žurnalo redaktorė ir dabartinė Meno istorijos ir teorijos katedros vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Balevičiūtė: „Mūsų, antrojo teatrologų kurso, globėja ir „mama" buvo profesorė Irena Aleksaitė. Niekada nepamiršiu, kokį grėsmingą įspūdį man ji paliko konsultacijų ir stojamųjų egzaminų metu (tai buvo 1999 m.) ir kaip kardinaliai tas įspūdis pasikeitė vėliau. Pamenu, per konsultaciją prisigrūdo pilnut pilnutėlė auditorija norinčiųjų studijuoti teatrologiją (tuo metu kursą rinko tik kas ketverius metus), o profesorė prašo kiekvieno pasakyti, ką jam reiškia teatras". 

I. Aleksaitė aktyviai bendradarbiavo su spauda, parašė daugiau kaip 450 straipsnių teatro, dramaturgijos klausimais lietuvių ir užsienio spaudoje autorė.

Išleido monografijas "Elena Bindokaitė" (1960 m.),

"Borisas Dauguvietis" (1966 m.), "Stepas Jukna" (1974 m.), "Režisierius Romualdas Juknevičius" (1998 m.), kartu si kitais - "Lietuvių teatro istorija, 1929-1935", kn. 1 (2000 m.). Išleido ir linksmą knygą „Be grimo: šelmiški prisiminimai". 

„Į teatrą nebevaikštau. Man neįdomu. Matau, ką daro tie jaunieji, ir man nepatinka - viskas eina paviršiumi, viskas yra neteisybė... Todėl pasilieku prie savojo gerojo teatro - savo mylimų režisierių, aktorių ir jų talentingų spektaklių", - radijo žurnalistams 2013 metais sakė teatrologė. 

Užuojautą dėl I. Aleksaitės mirties pareiškė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: "Netekome teatrologės, teatro istorikės Irenos Aleksaitės. Lietuvos teatro gerbėjams liks I. Aleksaitės parašytos knygos, straipsniai kuriuose visada galime susitikti su legendiniais spektakliais, garsiais jų kūrėjais, mūsų kultūros istorijoje palikusiais ryškų pėdsaką.

Tokį pėdsaką palieka ir I. Aleksaitė, kaip talentinga, išskirtinės erudicijos asmenybė, sukūrusi ištisą teatrologų mokyklą, teatro menui kėlusi aukščiausius reikalavimus, ieškojusi jame tikrųjų vertybių. 

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai I. Aleksaitė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Reiškiu nuoširdžią užuojautą I. Aleksaitės artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos teatro bendruomenei."

Užuojauta dėl I.Aleksaitės mirties pareiškė ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis „Netekome iškilios teatro istorikės, pedagogės, daugybės straipsnių autorės, išugdžiusios ne vieną teatrologų kartą ir mūsų kultūroje palikusios žymų pėdsaką. I.Aleksaitės nuopelnai įvertinti ne tik valstybiniu apdovanojimu, bet kur kas didesniu ir svarbesniu matu - skaitytojų ir publikos meile. Lietuvai netekus išskirtinės asmenybės, kuri pasižymėjo aukšta morale, erudicija ir profesionalumu, reiškiu nuoširdžią užuojautą Velionės artimiesiems, mokiniams, draugams, bendražygiams ir visai šalies kultūros bendruomenei", - rašoma premjero užuojautoje. 

I. Aleksaitė buvo palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Rubrika Tylos minutė yra Spaudos, radijo ir televijos rėmimo fondo projekto dalis.