Tylos minutė

Laukiau, kol atsibus Lietuvos kultūros ministerija. Tačiau ji neatsibunda - gerbiamas ministras net nepareiškia užuojautos Amžinybėn iškeliavus Jono Švedo (1976, 1983), Stasio Šimkaus (1978) ir choreografijos (1977) premijų laureatui, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriui. Juk tai ne koks „popsininkas", ne skandalistas... Ir kas, kad jis 1964 m. lietuviškų pramoginių šokių konkurse pelniusiam tris pirmąsias premijas už muziką šokiams „Rid-rito", „Banga" ir „Čiukuras", 1993 m. - Broniaus Jonušo premiją už maršą pučiamųjų orkestrui „Jaunystei pašaukus". Sukūrė per 700 kūrinių įvairiems instrumentams, orkestrams, per 500 dainų, per 400 autorinių koncertų respublikoje... Ir jo kūrinius atlieka chorai, pučiamųjų, liaudies orkestrai, ansambliai, patys iškiliausi Lietuvos solistai ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių bendruomenėse užsienyje. Ir skambės tol. Kol Lietuvoje bus dainuojančių.

Nuo 1967 m. A. V. Raudonikis (1934 01 30 - 2023 10 20) - Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, buvo renkamas į valdybą. Jis - ne tik talentingas melodistas nuo Dievo, bet ir profesionalas, profesoriaus Eduardo Balsio klasės atstovas, kuriam metras suteikė galimybę, profesinius pagrindus skleistis norima linkme.

Sudėtinga jo šeimos istorija. Joje esti spalvingų asmenybių - mokslininkų geologų, muzikų filosofų, farmacininkų. O jo tėvas buvo profesionalus pienininkas. Rodė gerą išmanymą valdydamas Utenos pieninę, iš kurios Lietuvos patriotas, aktyvus šaulys 1940 metais turėjo sprukti kuo toliau. Šeimos gyvenimas susiklostė Joniškyje. Vidurinėje mokykloje visą Algimanto dėmesį užvaldė senas pianinas. Negrabiais pirštais juo rankiojo muzikėlę šokių būreliui, pasitaikiusiems žodžiams parinkdavo melodijas.

Ir sumanė tapti kompozitoriumi. Na, jau ne! Tėvas užprotestavo. „Juk tai ne profesija!" Tėvo reikia klausyti, iš jo namų į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studento kambarėlį keliaudavo ir skanesnis mėsos kąsnelis, ir kaimiškas sviestas, lašinukai...

Tačiau Algimantui toji ekonomika, ypač matematika buvo tolimos galaktikos. Po vienerių metų su pluoštu melodijėlių gražus, nelabai kalbus jaunuolis nukeliavo į stojamuosius Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume. Kompozitoriai Antanas Račiūnas, Jurgis Gaižauskas, profesorius Eduardas Balsys konservatorijoje (dabar - LMTA) buvo jo vedliai į profesinį kelią.

Kaip yra sakęs A. V. Raudonikis, jo kūryboje svarbiausios kelios temos - meilė moteriai, Tėvynei ir jos dainai. Iš gilios praeities ir žmogaus pasąmonės gimstančios melodijos tapo tuo, kuo mes žavinės - aštuntojo dešimtmečio Virgilijaus Noreikos atliekama žmonai Aldona sukurta daina „Švelnumas", „Vilniaus andante", Vaclovo Daunoro „Kur balti keliai", „Tėvynė" ir kitos. Ir ką žmonės dainuoja, pritardami estradinės dainos meistrams - „Krantų gėlė", „Dar širdy ne sutema" ar „Laukiu tavęs ateinant" (paplitusi kaip toji „Raudona rožė...").

„Kompozitorius Algimantas Raudonikis aktyviai bendravo ir su kūriančiais dainų tekstus žurnalistais. Jis sukūrė muziką kolegų Vytauto Barausko, Nijolės Blaževičiūtės, Ipolito Skridlos dainų tekstams. Keletas jo dainų yra paskelbta ir žurnalistų dainų knygoje „Ačiū tau, žeme", kurią 2022 metais išleido Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija", - sako Vytautas Žeimantas.

Daug metų dirbęs Liaudies meno rūmuose talkino meno mėgėjams, dainų švenčių, kitokių moksleivių, šokių, studentų švenčių organizatoriams. Santūrus, pagarbus žmogui, dėmesingas kūrinių atlikėjams ir baigdamas aštuntą dešimtmetį nieko nesigailėjo tik „per trumpo laiko kūrybai. Neparašiau miuziklo, nors jau buvo apmatai. Nesukūriau baleto, nors daug parašiau muzikos šokiams", - ne kartą bėdojo. Labai norėjo surengti 90-mečio koncertą. Kaip tai darė jau daug metų jubiliejų proga. Žmonės veržte verždavosi... Dabar tai - ištikimų Jo atlikėjų uždavinys sausyje.

Būk ramus Amžinybėje, kaip retas kompozitorius, pelnęs žmonių meilę, būsi nuolat prisimenamas dainoje...