Dailėtyrininkas, lietuviškosios kryždirbystės tradicijų paveldo puoselėtojas, poetas, Dailininkų sąjungos narys Romualdas Alekna Anapilin išėjo įžengęs į devintojo dešimtmečio vainikavimą.

Išaugino Aleknų nuo Grinkiškio krašto, - Jokūbaičių ir Kubiliūnų - nutiestą ilgą kūrybingų žmonių šaką. Paskutinis vyriausias šios genties palikuonis. Mokėsi keramikos meno, bet apsistojo ties dailėtyra. Savomis kojomis išvaikščiojo ne tik tėviškės keliais, bet ir kitais Lietuvos vieškeliais įamžindamas kryžių kultūros palikimą, gyvosios Lietuvos istorijos puslapius: fotografuodamas, kruopščiai išpiešdamas.

Mėgo būti su žmonėmis, klausyti jų pasakojimų ir pats pakvatodamas dalintis pamatytais, perskaitytais, patirtais nutikimais. Ir žmonės jį mylėjo, pasikliovė vertinimais, kviesdavo, džiaugėsi bičiulyste. Daug skaitė. Knyga ir dailės darbai jam buvo ir bažnyčia, ir altorius: mintinai žinojo kiekvieno spaudinio vietą didelėje savo bibliotekoje, knygos puslapį, kuriame buvo išrašyta jam patikusi mintis.

Pats daug rašė: turėdamas gerą skonį ir menininko intuiciją, recenzavo naujas parodas, pristatydavo įdomų kūrėją. Bendradarbiavo su „Kultūros barais", „Literatūra ir menas", „Šluota", Panevėžio, Pakruojo, Radviliškio laikraščiais, žurnalais. Rašė apie savo kraštą, žmones. Jaunus autorius skatino kurti, ne vieną atvedė iki Dailininkų sąjungos slenksčio. Vyresniuosius visuomenei pristatė monografijomis. Parengė leidinius apie Antaną Dimžlį, Vladą Žuklį, Kazį Kisielių, Leoną Žuklį, Vytautą Bačėną ir kitus. Dalyvaudavo pleneruose, pajūrio dailininkų ir anglų kalbai pasišventusių žmonių kūrybinėse stovyklose.

Sieloje romantikas, visą gyvenimą greta dailėtyros neapleido ir poezijos. Poetų, tyrėjų - Jono Strielkūno, geriausio draugo Jono Graičiūno, Alfredo Guščiaus ir kitų buvo gerai vertinamas, skatinamas. Kadaise dirbęs Pakruojo, Panevėžio dienraščių redakcijose, pradėjo spausdinti ir savo poeziją. Jos galima rasti ir almanachuose, „Plekšnių" klubo leidiniuose. Atspausdinti šeši autoriniai poezijos rinkiniai. Jis savo kūryba ieškojo žmogaus būties prasmės, o kūriniais bandė rasti balansą tarp gyvenimo tragizmo ir šviesiosios jo pusės: tarp aštrių, skaudžiai baltų šviesos pleištų su juodai mėlynomis įstrižainėmis ir tikėjimo temą išreiškiančiomis subtiliomis užuominomis, vengdama pažodinio vaizdavimo, literatūriškumo.

Te nurimsta jo dvasia, o akys kvatoja, iš aukštai sarkastiškai stebėdamos kvailumo žemėje puotą.

Iš kur tu atėjai,

mano saulėlydi?

Juk aš džiaugiausi

tik aušrom -

žarijom gyvojo dangaus.

Galvojau, niekad neišblės

ir neš jos dieną

pranašingą...

Iš kur tu atėjai,

mano saulėlydi... (R. Alekna, 2010 m.)

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, „Plekšnių" klubas, Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, Liudas Pocius, kiti dailininkai