Tylos minutė

Sausio 27 d. Covid-19 pasiglemžė ilgametės Lietuvos esperantininkų sąjungos atsakingosios sekretorės, aktyvios LŽS Esperantininkų žurnalistų klubo talkininkės, Kelmės krašto dukros Irenos ALIJOŠIŪTĖS gyvybę jai einant 73-iuosius savo gyvenimo metus. Su ja išėjo į nebūtį ištisi Lietuvos esperantininkų veiklos dešimtmečiai.

Irena ALIJOŠIŪTĖ gimė 1948 m. kovo 17 d. Kelmės rajono Maironių kaime. 1966 metais baigė Skaudvilės vidurinę mokyklą, o 1970 metais - Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Po studijų ilgus metus dirbo tuometinėje Centrinėje statistikos valdyboje, vėliau - Komunalinio ūkio ministerijoje.

Dar studijuodama universitete 1970 metais Respublikiniuose mokytojų namuose baigė tarptautinės espreranto kalbos kursus ir tuoj pat įsijungė į Vilniaus jaunimo esperantininkų klubo „Juneco" veiklą, tapo viena iš pagrindinių šio klubo aktyvistų - 1970-1972 metais buvo šio klubo sekretore. Tuometinėje sovietinėje Lietuvoje esperantininkams veikti nebuvo daug galimybių. Tačiau ji dalyvavo esperantininkų renginiuose - sąjunginėje jaunimo esperantininkų stovykloje Urale, esperantininkų renginiuose Lenkijoje.

Kadangi dirbant vyresniąja revizore Komunalinio ūkio ministerijoje ji daugiau laiko praleisdavo komandiruotėse įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose, bet ne Vilniuje, esperantininkų veikloje aktyviai eilę metų dalyvauti nebuvo galimybės.

Mano pažintis su Irena prasidėjo dar 1972 metais, kuomet aš, dar būdamas Molėtų vidurinės internatinės mokyklos moksleivis, turėjau dalyvauti sąjunginėje jaunimo esperantininkų stovykloje Pamaskvyje. Šis renginys turėjo būti Novosibirske, bet prieš pat jo pradžią vietinė valdžia renginį uždraudė, palaikydama jį nelojaliu tarybinei santvarkai. Todėl aktyvių esperantinbinkų dėka jis buvo skubiai perkeltas Pamaskvį. Tuo metu būtent Irena ALIJOŠIŪTĖ man suteikė visą reikalingą informaciją - iš pradžių laiškais, o vėliau ir susitikus realiai Vilniuje. Prieš išvykdamas į Maskvą aš ją susiradau jos darbovietėje Centrinėje statistikos valdyboje tuometiniame Lenino prospekte (dabar Gedimino prospektas). Nuo to karto gyvenimas vienaip ar kitaip suvesdavo su ja. Studijų metais dažnokai pabendraudavome bendrais esperantininkų veiklos klausimais.

Po studijų aš pradėjau dibti Kaune ir ten apsigyvenau. Ryšiai beveik nutrūko. Netrukus atėjo Atgimimas, atkūrėme iki 1940 m. veikusią Lietuvos esperantininkų sąjungą. 1992 metais Noreikiškėse turėjo vykti tarptautinis 65-asis SAT esperantininkų kongresas. Reikėjo suburti darbingą organizacinį komitetą. Ir tuomet mano mintys ir akys nukrypo į Ireną. Susiradau ją ir pasiūliau jai dirbti Lietuvos esperantininkų sąjungos atsakingąja sekretore ir įsijungti į kongreso organizavimą. Ji surizikavo ir tuoj pat sutiko ne tik dirbti, bet ir persikėlė gyventi į Kauną. Lietuvos esperantininkų namai Kaune, L. Zamenhofo g. 5 tapo ir jos darboviete ir gyvenamąja vieta. Nuo to laiko iki šiol ji buvo tose pareigose ir labai atsidavusiai, ištikimai, nuoširdžiai ir sąžiningai tarnavo esperantininkų idėjai iš pradžių už labai kuklų atlyginimą, o vėliau ir be jokio atlyginimo. Ji būtent tarnavo o ne dirbo. Neskaičiuodama darbo valandų, neturėdama savaitgalių, kartais ištisomis paromis atlikdavo visą administracinį ir organizacinį, kartais nematomą, bet labai reikalingą darbą. Būdama vienintele etatine Lietuvos esperantininkų sąjungos darbuotoja ji rūpinosi viskuo ir labai kruopščiai atlikdavo visas kartais atrodė neįvykdomas užduotis. Ji visą laiką buvo mano dešinioji ranka visais klausimais, ja buvo galima besąlygiškai pasitikėti. Ji neabejotinai buvo Lietuvos esperantininkų bendruomenės širdis.

Ji administravo visus Lietuvos esperantininkus, organizavo tarptautinės esperanto kalbos kursus, priimdavo ir globodavo esperantininkus svečius iš užsienio šalių, organizavo Lietuvos esperantininkų grupes į pasaulinius esperantininkų kongresus įvairiose užsienio šalyse ir juose dalyvaudavo, organizavo kasmetinius Lietuvos esperantininkų suvažiavimus ir Zamenhofo dienas Kaune, aktyviai dalyvaudavo organizuojant kas tris metus Lietuvoje vykstančias Baltijos esperantininkjų dienas, kitus renginius, rūpinosi visais Lietuvos esperantininkų sąjungos ūkiniais reikalais, vedė visus finansinius reikalus, prižiūrėjo Lietuvos esperantininkų namus, aktyviai bendradarbiavo ir su LŽS Esperantininkų žurnalistų klubu. Ją, kol nebuvo paskelbtas karantinas, dažnai galėjai matyti Žurnalistų namuose, įvairiuose esperantininkų žurnalistų renginiuose. Žodžiu, darė viską, ką reikėjo daryti ir tai atlikdavo labai nuoširdžiai, kvalifikuotai, profesionaliai ir sąžiningai. Šiose pareigose ji išdirbo beveik tris dešimtmečius.

Artėjant 90-ajam pasauliniam esperantininkų kongresui Vilniuje, kuris įvyko 2005 m. vasarą, reikėjo sustiprinti esperantininkų veiklą Vilniuje. Todėl Irena ALIJOŠIŪTĖ 2000 m. sugrįžo gyventi į Vilnių ir ten su visa savo energija pasinėrė į pasaulinio kongreso organizacinius darbus ir esperantininkų veiklą Vilniuje. Jos indėlis į kongreso organizavimą buvo nepaprastai didelis. Ir paskutinius kelis savo gyvenimo metus jau sunkiai sirgdama ji savo pareigų esperantininkų veikloje nenutraukė ir tai tęsė iki paskutinės savo gyvenimo dienos.

Su jos išėjimu Lietuvos esperantininkų bendruomenė neteko didelės dalies savęs. Tai atstatyti vargu ar bus įmanoma.

Visų Lietuvos eserantininkų vardu reiškiu nuoširdžią ir gilią užuojautą Irenos giminėms ir artimiesiems ! Liūdime visi kartu.

Ilsėkis ramybėje, brangioji Irena !

 

Povilas JEGOROVAS

Lietuvos esperantininkų sąjungos Valdybos pirmininkas