Tylos minutė

Vilniuje, gruodžio 11 dieną, eidama 93-iuosius metus mirė literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. Kaip patvirtino artimieji, ji sirgo koronavirusu.

Yra žmonių, kurių vardas tarsi prekės ženklas: jie ryškūs, energingi, charizmatiški, jie daro įtaką žmonėms ir organizacijoms, tarsi patys to nepastebėdami. Tokia buvo profesorė Irena Veisaitė - literatūrologė, teatrologė, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų narė. Ir pirmiausia - intelektualė, be galo šiltas, skaidrus, šviesus žmogus.

Irena Veisaitė gimė 1928 m. sausio 9 d. Kaune. Nuo 1934 iki 1941 m. mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauno gete neteko motinos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė, nepaisydama rizikos, išgelbėjo ją, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Čia I. Veisaitė gyveno iki 1946 m. kovo 14 d., kai sovietai areštavo S. Ladigienę. 1947 m. I. Veisaitė baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. 1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas. 1963 m. Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.

Nuo 1953 iki 1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūrą, vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją. 

Nuo 1965 m. docentė, nuo 1999 m. VPU garbės profesorė. 

Nuo 1963 m. ji žinoma ir kaip teatro kritikė. Paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. 

Taip pat buvo mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.

Irena Veisaitė buvo aktyvi visuomeninėje veikloje. 1990 m. kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba įsteigė Atviros Lietuvos Fondą (ALF), iki 1993 m. - ALF valdybos vicepirmininkė, nuo 1993 m. iki 2000 m. birželio mėnesio - ALF valdybos pirmininkė. Taip pat buvo įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, jų valdybų narė.

Irenos Veisaitės veikla buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais. Jai įteiktas Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas (1995), Sugiharos fondo - „Diplomatai už gyvybę" apdovanojimas - Metų Tolerancijos žmogus (2002), Barboros Radvilaitės medalis už nuopelnus kultūrai ir švietimui (2006), Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas (2008), Gėtės instituto Gėtės medalis už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka (2012), LR Vyriausybės kultūros ir meno premija (2015), Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje (2018), Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus" Didysis kryžius (Großes Bundesverdienstkreuz) (2020). Lenkijos Respublikoje, Seinuose įsikūręs Tautų, kultūrų ir menų „Paribio" fondas skyrė „Paribio Žmogaus" („Człowiek Pogranicza") titulą (2019).

Pasak Mindaugo Kvietkausko, buvusio kultūros ministro, Lietuva neteko asmenybės, kuri įkūnijo „europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena".

„Per visus Nepriklausomybės metus Irena Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi Atviros Lietuvos fondui. Jos dėka įvyko daugybė esminių mūsų kultūros, o svarbiausia - sąmoningumo pokyčių. Jos dėka iš naujo kūrėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų kultūrų, atvira ir objektyvi diskusija apie pačios Irenos išgyventą Holokausto tragediją. Visiems Lietuvos kultūros žmonėms kaip testamentas lieka Irenos Veisaitės pokalbių knygos pavadinimo ištarmė - „Gyvenimas turėtų būti skaidrus", - sako M. Kvietkauskas.

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą teatrologės, literatūrologės Irenos Veisaitės artimiesiems ir visai kultūros bendruomenei.

„Irena Veisaitė buvo iškili, išskirtinės erudicijos asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką kultūros istorijoje. Jos indėlis teatro kritikos, literatūrologijos ir pedagogikos srityse bei tarptautinių ryšių puoselėjime neišmatuojamas. Netekome ryškios visuomenės veikėjos, savo gyvenimo veiklą nuoširdžiai grindusios humanistinėmis vertybėmis ir tolerancija", - teigia Lietuvos parlamento vadovė.

Sunkią netekties valandą Seimo Pirmininkė Irenos Veisaitės artimiesiems ir bičiuliams linki dvasios stiprybės.

Literatūrologas, semiotikas Kęstutis Nastopka, kartu su profesore dirbęs ir Vilniaus pedagoginiame universitete, ir Atviros Lietuvos fonde, ir daugelyje kitų kultūros barų, vadina ją iškilia asmenybe.

„Mano dukra Kristina prieš dešimt ar daugiau metų yra sakiusi, kad I. Veisaitė po Barboros Radvilaitės yra pirmoji Lietuvos moteris. Iš tiesų Irenos veiklos ratas, energija pasireiškė daug kur: buvo puiki, studentų mylima dėstytoja, vokiečių ir kitų užsienio literatūrų specialistė. Sovietmečiu Pedagoginiame institute atmosfera buvo nekokia, tačiau apie Ireną būrėsi šviesūs žmonės", -sako profesorius K. Nastopka.

„Labai liūdna žinia. Aš labai gerai pažinojau Ireną, ji buvo mano Vakarų literatūros dėstytoja, gan artimai bendravome, man buvo svarbi jos nuomonė", -sako režisierius Oskaras Koršunovas.- Tai buvo unikalus žmogus - išgyvenusi vokiečių koncentracijos stovyklas, praradusi visus artimuosius, tiek patyrusi, išliko neapsakomos tolerancijos - tikros tolerancijos žmogus. Visada mokiausi iš jos visų pirma tolerancijos". 

„Ji labai išgyvendavo, kai Lietuvoje matydavo neteisybę. Tokių žmonių nedaug turime - tikrieji humanistai, intelektualai ir mąstytojai, sugebantys plačiai ir teisingai pažiūrėti į pasaulį. Ji buvo ir plataus akiračio, ir labai principinga", - komentuoja O. Koršunovas.

Poetas Tomas Venclova sako, kad tai - nepaprastai skaudi ir netikėta žinia. „Žinojau, kad Irena atsidūrė ligoninėje, bet buvau tikras, kad ji pasveiks. Netekome vieno žymiausių Lietuvos žmonių. Pats netekau ilgametės, labai artimos draugės, bendramintės. Visiems mums bus labai sunku pakelti šią netektį", - teigia poetas.

Lietuvos žurnalistų šeima irgi nuoširdžiai užjaučia velionės šeimą ir artimuosius.