Sukaktys, jubiliejai

Ko šiandien labiausiai bijo eilinis vartotojas, miesčionis? Bijosi nemažai ko. Bet labiausiai jį gąsdina naujovės, naujų taisyklių, naujų atradimų įgyvendinimas kasdieninėje buityje. Bijo ,,pripažintų autoritetų", nedrįsta pasipriešinti viršininkų nesąmonėms ir teiginiams - ir paprieštarauti jiems viešai, o ne pasislėpus kažkur virtuvėje šnibždėtis...

Kritinis mąstymas - tai bazinė nuostata mokslo plėtrai. Tai neleidžia patogiai gyventi, nes skatina keisti esamą tvarką, ieškoti kito - platesnio, teisingesnio, šviesesnio kelio.

Tokį kelią rinkosi Juozupas Ambraziejus, įgijęs dvasininko - humanitaro išsilavinimą, mokėjęs bent keturias kalbas, buvo platesnio akiračio asmenybė, skleidė mokslo pasiekimus žemės ūkio, bitininkystės, apiterapijos srityse. Visuomeninio gyvenimo srityje taip pat kovojo už įvairių tautų lygiateisiškumą, galimybes išpažinti tikėjimą gimtąja kalba.

Juozupo Ambraziejaus gyvenimo pavyzdys parodo ir įtikina, kad jeigu mes tokių asmenybių kaip ši, šiandien turėtume daugiau - žymiai lengviau išspręstume susidariusias kliūtis žemės ūkyje, tarp jų ir bitininkystės medaus krizėje, ir socialiniuose - politiniuose reikaluose.

Kunigui Juozupui Ambraziejui šiemet sukanka 170 metų. Tautinio atgimimo laikotarpiu, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių išsilavinusių asmenybių, jam teko išbandyti save įvairiose veiklose ir daugeliu atvejų būti pradininku.

Sostinės kraštotyrininkai ir LBS Vilniaus susivienijimo bitininkai šią asmenybę prisimena ir lanko jo kapą Rasose, pagerbia ir prisimena jį visų pirma todėl, kad jis 1905m. pradėjo leisti ,,Lietuvos bitininko ", ,,Šviesos" žurnalus, buvo ryškus visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjas.

Daug epitetų, apibūdinimų galima pasakyti apie Juozupą Ambraziejų. Jis - kunigas, visuomenės veikėjas, kultūros darbuotojas, muzikas ir bitininkas, apiterapijos Lietuvoje pradininkas.

NE JUOZAPAS , O JUOZUPAS

Juozupas Ambraziejus gimė 1855 metais vasario 9 d., Matyt, šiek tiek išsiblaškęs zakrisristijonas bažnyčios krikšto knygoje jį užraše ne Juozapu, o Juozupu. Taip jį ir vadino ne tik artimiausieji giminaičiai... Kaip liudijo Kazys Grinius, jis gimė Panausupio kaime šalia Igliškėlių, o iki Marijampoles - apie 10 kilometrų. 1869 - 1874 m. mokėsi Marijampoles gimnazijoje, 1874-1880 metais Seinų kunigų seminarijoje.

Iš Seinų kunigystės pareigos Juozupą Ambrazevičių atvedė į Vilnijos kraštą, į Vilnių. Čia apie pusmetį tarnavo vikaru Visų šventųjų bažnyčioje, tačiau vėliau buvo pasiųstas į provinciją. Klebonavo Strūnaičio parapijoje. Čia pirmasis įvedė lietuvių giedojimus bažnyčioje, kai kuriuos parapijiečius mokė griežti smuiku, vaikučius katekizmo mokė lietuviškai. Vėliau Lučojaus, Varnionių parapijose.

PAŽINTIS SU PETERBURGO MOKSLININKAIS, STUDENTAIS LIETUVIAIS

Trumpam J. Ambraziejus buvo įšvykės gyventi į Peterburgą. Nors ir trumpas laikotarpis praleistas Rusijos imperijos sostinėje žymiai praplėtė J. Ambraziejaus akiratį: susipažino su Peterburgo universiteto studentais lietuviais tarp jų su P. Višinskiu, akademiku prof. V. Lamanskiu, valdžios tarnautojais. Taip pat pasisėmė naujausių bitininkystės žinių.

Gyvenimas mėtė ir blaškė Juozupą Ambraziejų - kaip stiprūs vėjo gūsiai blaško maža valtelę jūroje. XIX a. pabaiga buvo tautinių atgimimų laikmetis. Būtent jo pasišvetimas - dirbti lietuvių tautinio atgimimo žadintoju jam sukėlė daug sunkumų, kunigo karjeros ir asmeninio gyvenimo sunkumų.

J. Ambraziejus ( Juzef Ambrozewicz) jaunystėje save laikęs lenku, susigražino tėvų pavardę ir vėliau tapo lietuvių tautinio atgimimo žadintoju.

Juozupo Ambrazevičiaus tautiškumui įtakos turėjo Seinų kunigų seminarija, nors ten oficiali kalba buvo lotynų ir lenkų, buvo draudžia klierikams tarpusavyje kalbėti lietuviškai. Bet nelengva buvo išguiti lietuvių kalbą iš seminarijos, nes buvo lietuvių profesorių, kurie skiepijo meilę gimtajai kalbai, tautos istorijai.

Kaip teigia kraštotyrininkės Alma Gudonytė, Anastasija Kairiūkštytė, atvykęs į Vilniaus kraštą J. Ambraziejus bažnyčiose, kur tarnavo, pirmasis įvedė lietuvių giedojimus. Tokios veiklos, kaip Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija, kovojanti dėl lietuvių kalbos teisių atgavimo Vilniaus bažnyčiose, ,,Sąjunga pagražinimui tiesų lietuviškajai kalbai" ir kt. nepatiko tuometinei bažnyčios vadovybei ir ypač Vilniaus vyskupui Ropui.

J.Ambraziejaus teigimu, jeigu yra pripažinta žmonių lygybė, turi būti pripažinta ir kalbų lygybė. Sulenkėjusiems lietuviams jis įrodinėjo, kad žmonės išsižadėję tėvų kalbos, ilgainiui gali išsižadėti ir savo tikėjimo.

ŽURNALO ,,LIETUVOS BITININKAS" LEIDĖJAS

Šias idėjas jis skleidė kaip žurnalistas ir leidėjas. 1905 m. jis leido žurnalą ,,Lietuvos bitininkas". Tai buvo pirmasis iliustruotas žemės ūkio žurnalas. Išspausdinta 12 numerių. 1906 m. vietoj jo leido žurnalą ,,Šviesa", į kurį pats rašė ir redagavo. ,,Šviesoje" buvo daugiau dėmesio skiriama kultūrai, švietimui. Tais pačiais metais išleido katekizmą vaikams ,,Trumpas Rymo katalikų katekizmas: vaikeliams išpažintin (spaviedin) pasiruošti", 1907 m. Ambraziejus išleido lenkiškai- lietuviškai- rusišką žodyną. 1908 m.pasirodė jo leidinėlis ,,Knygelė apie paženginę kunigo J. Ambraziejaus bitininkystę ir jojo bičių išdirbinių išradimus". Iš viso 1906-1909 m. jis išleido 12 knygelių. Aktyviai veikė visuomeninėje veikloje, parengė Lietuvių mokslo draugijos įstatus, rengė lietuvių vakarėlius, kuriuos ir pats grieždavo smuiku, dangstydamas su bitininkystės kursų veikla, subūrė pirmąjį Vilniaus lietuvių mišrų chorą.

Ši jo veikla tolydžio persikėlė į politinį lygmenį siekiant iš carinės Rusijos gauti autonomiją savo sudėtin įtraukiant ir Suvalkų guberniją. Organizacinis komitetas Lietuvių suvažiavimui rengti ir jam dalyvaujant parengė memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui S. Vitei ( Sergej Witte) dėl Lietuvos autonomijos. Savo leidiniuose, ypač ,,Šviesoje" Ambraziejus skelbė informaciją apie neteisėtus lietuvių kunigų trėmimus į lenkiškas parapijas, vyskupo Ropo nedorybes, lietuvių, gudų teisių varžymus bažnyčiose. Be abejo tai sukėlė bažnyčios vadovybės nepasitenkinimą, jis buvo pašalintas iš Šv. Jono bažnyčios vikaro pareigų.

BITININKYSTĖS MOKSLO UŽUOMAZGOS, APITERAPIJA

Bitininkystė, apiterapijos srityje, kur J. Ambraziejus buvo pradininkas užėmė tik nedidelę dalį jo įvairiapusės veiklos. Žurnale jis mokė kaip išmintingai šeimininkauti, teikė naudingų patarimų bitininkystės, sodininkystės, žuvininkystės klausimais.

Šalia bitininkystės užsiėmė ir vargšų, ligonių globėjiška veikla. Nepavykus surinkti pakankamai lėšų nupirkti Verkių dvarui, kuriame planavo įsteigti žemės ūkio mokyklą, už surinktus iš visuomenės pinigus J. Ambraziejus Užupyje nupirko žemės sklypą su mediniais pastatais, kur įsteigė prieglaudą miesto vargšams. Ir juos gydė savo paties paruoštais iš bičių produktų vaistais. Gydė ligonius nuo reumatizmo, kitų ligų. Rinko bičių pienelį, pikį, vašką. Iš pradžių sukurtus vaistus išbandydavo ant savęs. Kaip naujovę vietoj šiaudinio avilio propagavo savo sukonstruotą medinį su rėmeliais. Iš Peterburgo laikotarpio jis buvo susipažinęs su naujausiais bitininkystės pasiekimais. Savo sukonstruotus avilius, medsukius, kita bitininkystės invetorių J. Ambraziejus pristatinėjo parodose Vilniuje, Peterburge , Nižnij Novgorode.

Pagrindinė jo bitininkystės paieškų idėja buvo ta, kad bitės gyventų patogiai artimiausiomis natūralios gamtos (drevės) sąlygomis. Ir būtų patogu bitininkauti. Tokių kelių ieško ir šiandienos bitininkai - daugiaaukščių avilių propaguotojai.

J. AMBRAZIEJUS NEBUVO PAMIRŠTAS M. Šlapelienės iniciatyva Rasų Kapinėse kun. J. Ambraziejui pastatytas paminklas, jo garbei buvo sukurtas himnas, o 2003 m. Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios langų vitražuose atsirado keleto kunigų, tarp jų ir Juozupo Ambraziejaus portretai.

Juozupui Ambraziejus kaip kunigas- visuomenininkas teigė kad Vilnijos krašte visų tikinčiųjų, lenkų, gudų, lietuvių teisės turi būti vienodos. Silpnesniųjų ir mažumos nevalia skriausti. Ir to jis siekė žurnalisto darbe. Kaip šiandienos gyvenimas rodo - tai amžinas siekis. Viešai skelbti ir kitą nuomonę, kas yra vienas svarbiausių ir sunkiausių šiandienos žurnalistikos siekių. Ir šiandien Lietuva pagal ,,Press Freedom Index " reitingą užima neaukštą vietą pasauliniame kontekste.

Galbūt tai paradoksas , bet patys valdantieji nukenčia nuo įvedamos informacijos kontrolės. Sužlugdę nepriklausomą žiniasklaidą jie praranda alternatyvų ir kritišką informacijos šaltinį. Nežinodami realybės, visų visuomenės sluoksnių nuotaikų, tikros ekonominės padėties politikai ir jų vadybininkai daro klaidas, kitą kartą neišrenkami. Ir J. Ambraziejui - kunigui, žurnalistui, bitininkui - teko nelengva dalia atsisakyti patogaus konformistinio gyvenimo. Gal todėl J. Ambraziejų prisimename, jo kapą Rasose nuo seno lanko kraštotyrininkai, nepamiršta ir bitininkai.