2019 m. liepos 20 d., Šeštadienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Juozas Tumas-Vaižgantas - 150 metų

2019-07-05
 

Aušra Martišiūtė-Linartienė,
Eugenijus Žmuida

 

Vaižgantas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) - viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui. Lietuvių kultūros veikėjų gretoje Vaižgantas yra „šalia Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus: teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės - nuo buities iki viešojo gyvenimo" (Vanda Zaborskaitė). 
Tumas-Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, pasižymėjo tolerancija ir palankumu, - „man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai". Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau - jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik tik ne anarchistu (buvau pakviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė ‚profesoriauti‘, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs", - rašė 1932 m. Vaižgantas, atsakydamas į kultūros žurnalo Naujoji Romuva rašytojų anketą. 
Juozas Tumas Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Malaišių kaime (Svėdasų vlsč., Anykščių r.). Mokėsi Kunigiškių pradinėje, Dinabarko (Daugpilio) realinėje mokykloje, 1893 m. baigė Kauno kunigų seminariją, kurioje priklausė slaptai lietuvių draugijai, įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. 1894-1914 m. kunigavo įvairiose Latvijos ir Lietuvos vietose, - bažnytinė vyresnybė nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto, nuolat kėlė iš vietos į vietą. Įsteigė, redagavo, leido ir platino Tėvynės sargą (1896-1902), redagavo Žinyčią (1900-1902); juose tautiškumo pagrindu stengtasi jungti įvairių pažiūrų autorius, priešinamasi rusifikacijai ir polonizacijai, rūpinamasi švietimu. 1902 ir 1906 m. pasirodė pirmosios Vaižganto knygelės Vaizdeliai, Šis tas bei Sceniškieji vaizdeliai - trumpi didaktiniai-alegoriniai pasakojimai, tęsiantys Valančiaus tradiciją. 1907-1911 m. Vaižgantas gyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo inžinieriaus Petro Vileišio inicijuotame Vilniaus lietuvinimo sąjūdyje, 1907 m. bendradarbiavo pirmajame lietuviškame dienraštyje Vilniaus žinios bei drauge su Antanu Smetona redagavo Viltį (1907-1911). Ieškodamas gabaus jaunimo („deimančiukų"), skleisdamas tolerancijos dvasią, rašydamas įvairiais klausimais, iškilo kaip vienas įdomiausių ir skaitomiausių publicistų (vėliau pramintas lietuvių visuomenės „barometru"). 1911 m. tapo Laižuvos klebonu ir tais metais išvyko į JAV rinkti lėšų „Saulės" rūmams (mokytojų seminarijai) Kaune, lankė lietuvių kolonijas, rašė ir grįžęs 1912 m. išleido apybraižų knygą Ten gera, kur mūsų nėra. 
1914 m. prasidėjus karui pasitraukė į Rygą, redagavo tenykščių lietuvių leidžiamą Rygos garsą, 1915 m. rudenį persikėlė į Petrogradą, įsijungė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, atstovavo Rusijos lietuvių seime Tautos pažangos partijai, vis daugiau rašė, nedidelėmis knygelėmis leido dramas ir prozą: 1915 m. - Scenos vaizdai, Monologai ir dialogai, Karo vaizdai; 1916 m. - Alegorijų vaizdai, Lietuvos žodis, Kvailių ašaros, Apie asilus. Knygelėse ryškėjo Vaižganto interesai, formavosi stilius. 
1917 m. išvyko į politinę lietuvių konferenciją Stokholme, čia priimtoje rezoliucijoje akcentuotas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Stokholme Vaižgantas padėjo ne vienam plunksnos broliui pasitraukti iš revoliucijos krečiamos Rusijos, pradėjo rašyti epopėją Pragiedruliai (išleistą Vilniuje 1918-1920 m. trimis knygomis), plačiausiai išskleisdamas savo mišraus žanro meninių-etnografinių „vaizdų" panoramą. Grįžęs į Lietuvą aktyviai prisidėjo prie valstybės atkūrimo. Lenkijai okupavus sostinę, pasitraukė iš Vilniaus į Kauną, įsteigė laikraštį Nepriklausoma Lietuva, nuo 1920 m. buvo paskirtas Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriumi. Suremontavęs apleistą šventovę, čia dirbo iki gyvenimo pabaigos (iki 1932), tapo mėgstamiausiu ir mylimiausiu Kauno klebonu, nuskriaustųjų, atstumtųjų, nesuprastųjų užtarėju, aktyviu visuomenininku, griežtu suponėjusių valdininkų kritiku, ryškia nepriklausoma asmenybe. Literatūros ir kritikos žurnale Skaitymai 1921 m. paskelbė apysaką Dėdės ir dėdienės, bendradarbiavo kaip kritikas - aptarė kone visas pasirodančias knygas, nevengdamas polemikos, gindamas nuo piktų kritikų pradedančiuosius autorius.
1922 m. Vaižgantą pakvietė dirbti Lietuvos universitetas. Jame iki 1929 m. dėstė spaudos draudimo periodo (1864- 1904) literatūros istoriją, gyvu ir spalvingu žodžiu sutraukdamas būrius studentų iš įvairių fakultetų. Publikavo keletą knygelių apie rašytojus (Maironį, Antaną Baranauską, Andrių Vištelį-Višteliauską, Antaną Vienažindį, Vincą Kudirką, Lauryną Ivinskį ir kt.), paskelbė daug vertingų atsiminimų. Redagavo leidinį Mūsų senovė (1921-1922), 1923 m. Humanitariniame fakultete įkūrė Rašliavos muziejų, padovanojo jam savo biblioteką (per 500 leidinių), leido savo kūrybos raštus. 
Baigęs dėstytojauti (1929 m. Lietuvos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą) atsidėjo grožinei kūrybai. 1929 m. išėjo apysaka Išgama ir romanas Šeimos vėžiai, 1930 ir 1932 m. - apysakos Nebylys ir Žemaičių Robinzonas. 
Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d., buvo iškilmingai palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Operatorius Stasys Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės (1933). Šalia bažnyčios esančiame Vaižganto bute dabar veikia rašytojo memorialinis muziejus. 
Juozas Tumas neatsitiktinai slapyvardžiu pasirinko Vaižganto vardą. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas. Kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros (Algirdas Julius Greimas). Toks yra ir Tumas-Vaižgantas, - „žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukš- tintojas" (Vanda Zaborskaitė). 
Užaugęs Aukštaitijos valstiečių šeimoje, kurioje buvo dešimtas vaikas, mylimas ir lepinamas, ir vėliau jis domėjosi savo šeimos narių likimais, gimtojo kaimo žmonių istorijomis ir pasiryžo jas įamžinti prozos raštuose. Jį traukė ne didinga praeitis, bet esama dabartis, į ją nukreipė savo kunkuliuojančią energiją, trokšdamas išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą, pateikti kuo platesnį socialinės tikrovės paveikslą, parodyti lietuviškų papročių, etnografinės aplinkos grožį, savo krašto žmonių rūpesčius bei viltis, kritikuoti apsileidimą ir kitas ydas. Gyvenimiškoji ir publicisto patirtis, įgimtas pasakotojo talentas subrandino labai savitą Vaižganto stilių - gyvą, temperamentingą, nepaprastai žodingą, iš kurio sklinda didžiulė meilė ir tikėjimas savo krašto ateitimi. Vaižgantas gyvai reagavo į kultūros idėjas, kurias XX a. pradžioje skelbė Vydūnas ir Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys Sruoga ir Ignas Šeinius. 
Vaižgantas ieškojo tautos sielos išraiškos, istoriniuose faktuose slypinčių tautos idėjos ženklų, rašė skaitytojui inteligentui. Jis sukūrė poetizuotą ir šaržuotą lietuvio paveikslą, jo kūriniai išsiskiria originaliu pasakojimo būdu ir pasakotojo vaidmeniu. Vaižganto pasakotojas suinteresuotai byloja apie kaimo žmonių gyvenimą, vertina jų poelgius, reiškia savo nuomonę. Jis pastebi ir subtiliausias detales (Severijos klėtelės paveikslas), ir sudeda akcentus, teikiančius prasmę žemdirbio kasdienybei (simbolinis Dzidoriaus Orės paveikslas). Pragiedruliai („Vaizdai kovos dėl kultūros"), anot Alfonso Nykos-Niliūno, tai „didžiulė kovų dėl kultūros freska, lietuvišku, ypač ano meto, mastu imant, tikras roman-fleuve (romanas-epas), veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su mūsų laikais ir užpildęs didžiulį tuščią tarpą mūsų literatūros istorijoje". 
Vaižgantas aprėpia visą Lietuvą: pirmose dviejose dalyse vaizduojama Žemaitija („Gondingos kraštas"), trečiojoje - Aukštaitija („Vaduvų kraštas"). Veiksmo laikas - XIX a. pabaiga-XX a. pradžia (iki 1905 m. karo), intensyviausias atgimimo laikotarpis. Vaižgantas vaizduoja, kaip formuojasi moderni lietuvių tauta, 1918 m. atkursianti nepriklausomą valstybę. „Vaizduose kovos dėl kultūros" dėmesys sutelkiamas ne į fabulą, o į siekį rasti atsakymą į klausimą, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingus vaizdus vienija pasakotojas, susirūpinęs lietuvių sąmoningumo ugdymu, dvasiniu tobulėjimu. Kompozicinis laisvumas leidžia Vaižgantui įsiterpti į pasakojimą, publicistiškai pasamprotauti ar lyriškai susimąstyti, daryti didelius etnografinius ekskursus, pateikti plačius kaimo darbų, švenčių, aprangos, būdo savybių aprašymus, nutapyti įspūdingų peizažų, pasekti pasakų, legendų bei padavimų, perteikti kaimo žmonių kalbos, mąstymo manierą, jų psichologiją, parodyti visus suvienijusią kovą su carizmo biurokratija ir perteikti stiprė- jančią tautos atgimimo ir augimo viltį. Taip šiame sodriame epe atsiveria krašto vaizdas, atsiskleidžia dvasinis šalies pulsas, gyva baudžiavos atmintis, žmonių šviesėjimas, ekonominis stiprėjimas, politinis brendimas, tautinis sąmonėjimas. Vaižgantas išryškina kaimo kultūros savitumą, svarbiausius nacionalinius lietuvio bruožus: artimumą gamtai, darbštumą, bendruomeniškumą, sumanumą, dorumą, santūrumą. Lietuva parodoma lyg bendru rūpesčiu gyvenanti šeima, o šeimoje savo ruožtu subręsta atskiro žmogaus pilietiškumas. Vaižgantas išaukština sodžiaus kultūrą, suteikia jai tautos kultūros vertę. Vaižgantas sukūrė du lietuvio tipus - veiklujį, atkakliai siekiantį tikslo, ir altruistiškąjį, galintį atsisakyti savo norų ir troškimų, jeigu jie kelia pavojų kitų laimei, saugumui. 
Vaižgantas poetizuoja sielos patirtis, mažiau vertina praktinę veiklą. Vaižganto gyvenimo filosofiją atskleidžia apysakoje Dėdės ir dėdienės pavaizduoti trijų žmonių likimai. Mykoliukas, Severija, Geišė savaip įkūnija lietuviškąjį charakterį, kuriam būdingas „būdo švelnumas ir širdies gerumas", savitai išgyvenama gamta, grožio pajautimas. 
Nebylys - paskutinė reikšminga Vaižganto apysaka - tęsia lietuviškos sielos meninius tyrinėjimus. Nuo didaktiškai iliustratyvių personažų Pragiedruliuose Vaižgantas ėjo prie sudėtingesnės individualizacijos Dėdėse ir dėdienėse. Nebylyje pagrindinio veikėjo Jono paveikslu artėjama prie romantiškos, veržliai savo tikslo siekiančios, jokių ribų nepaisančios asmenybės modelio. Meilės tema yra svarbi visoje Vaižganto stambiojoje prozoje. Personažų paveiksluose rašytojas atskleidžia įvairius meilės pavidalus, - meilė atveria biologinį žmogaus pradą, žmogaus vitališkumą, dvasingumą. Nebylyje atskleidžiama aistros galia. Erosas Vaižganto vaizduojamas ir kaip gyvenimą nušviečianti laimė, ir kaip pavojinga, protui ir valiai nepaklūstanti demoniška galia, kuriai žmogus nepajėgia atsispirti. Apysakoje Dėdės ir dėdienės Mykoliukas „buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį". Liūdesio, melancholijos išgyvenimas Vaižganto suvokiamas kaip lietuviško charakterio bruožas, - „tokiam dalykui tinkamas vienų tik lietuvių vidus". 
Nebylyje Vaižgantas „draminę padėtį" išlaisvina ir vaizduoja dostojevskišką nusikaltimo ir atgailos temą, pražū- tingos meilės tragediją, kuri kelia tragedinius baimės ir užuojautos išgyvenimus. Vaižganto sukurtame lietuvio charakteryje asmenybės turtingumą ir etinę vertę atskleidžia kasdienis darbas, meilė, tikėjimas. 
Apysakoje Dėdės ir dėdienės pavaizduota Dzidoriaus Orė - gražus ir prasmingas apysakos simbolinis epizodas, kurio reikšmių lauką Vaižgantas praplečia kultūrine paralele - žemdirbiškos kultūros įreikšminimu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksluose (pvz., Zodiakas. Ciklas IV. „Saulė eina Jaučio ženklu", XII. „Saulė eina Ožiaragio ženklu", 1906-1907): „Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka kaip didelis skaisčiai raudonai nudažytas sviedinys, per nevalią panarintas į vandenį. Nusiprunksčiusi, dar visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei pačią žemę. [...] Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdrėktas jos spinduliais, [...] lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių juodų jaučių. Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Čiurlionies paveiksle ožragiai. [...] Galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios." 
Vaižgantas apysakoje sukūrė vieną savičiausių meilės studijų lietuvių literatūroje. Meilė Mykoliukui teikė ypatingo kilnumo, orumo ir šventumo: „akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiu vidaus turiniu, kuris kiaurai peršviečia visą kūną - sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip meldžiasi tikrieji dvasininkai, [...] Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją." Malda sutaurina Mykoliuką, dėkojantį Dievui ne tik už pragyventą dieną, bet už „tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas". Greta Mykoliuko, kurio taurus dvasingumas slypi po šiurkščia „kūno žieve", kuriamas gyvybingos Severiutės portretas. Tradiciniam lietuvės moters portretui būdingą lyrizmą Vaižgantas praturtina aistros potėpiais, pastūmėja savo personažą į nuopuolio išbandymą ir ieško kelių į moralinį atgimimą. Geišės paveiksle pabrėžiamas kūniškasis pradas, polinkis į praktinę, viešąją veiklą, bet ir būdo švelnumas bei gerumas, traukiantis prie jo vaikus, o jį - prie vaikų. Vaižgantas išplečia literatūroje vaizduojamo personažo charakterio amplitudę, atveria gero būdo žmoguje glūdinčius aukštuosius ir žemuosius prigimties pradus, kuriems atsiskleisti padeda aplinka, aprė- pianti pasaulį nuo bažnyčios iki karčemos. 
Vaižganto kūryboje nuolatos svarstomas santykis tarp žmogaus ir gamtos, tarp gamtos ir tautos. Žmogaus gyvenimą Vaižgantas vaizduoja gamtoje, žmogus suvokiamas kaip gamtos dalis. Gamtos jausmo intensyvumu ir literatūrinės raiškos įspū- dingumu Vaižgantas yra greta Antano Baranausko. Tačiau kultūra žmogų iškelia virš gamtos, - žmogus gamtovaizdyje įžvelgia poetiškumą, savo dvasios paveikslą. Kultūra reiškiasi ir praktine žmogaus veikla, - kai jis protingai ir atsakingai šeimininkauja gamtoje. Vaižgantas yra ir sukultūrintos gamtos aukštintojas, jo akis stebi, kaip atrodo visa tai, kur „kultūra papildinėja gamtą". Jis atskleidžia našių dirvų, gerai prižiūrimų gyvulių ir paukščių grožį - žemdirbių kultūra jam atrodo pagrindas aukštesnei tautos kultūrai. O jai reikštis būtina Laisvė ir Tėvynė: „Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tė- vynė", - rašė Vaižgantas. Tik nepriklausomoje valstybėje gali skleistis žmogaus proto ir sielos pajėgos: „Ar daug jų, tų dvasios pajėgų? Tikrai to dar niekas nežino. Lietuvis tik nusimano pilnas jų esąs, kaip nusimano savo žemės viduriuose esant visokios gė- rybės, metalų, mineralų. Lietuvos dvasia, kaip ir jos prigimtis, ligi šiol visa ko terodė po truputį. Betgi rodė! Seniau iš pasirodymo spręsta ir apie turinį. Nugis niekas nebetiki tiek to ir teesant. Jei Lietuvos siela-mintis jau davė politikų, mokslininkų, žodžio ir plastikos dailininkų, - tai jų gali ir daugiau duoti. Ir tikrai. Šalia šimto jau visuomenei žinomų vardų, antra tiek dygsta jos akyse ir tarpsta, lyg augmens, pavasario saulei pakaitinus ir pašvietus: visi drū- tais, stambiais, plačiais lapais, visi tirštai žalios spalvos. Vilties žalumo." 
 
Iš "Varpo"

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-07-06 10:04
 
Share |
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vytautas iš Svėdasų

2019-07-12 16:52

Šiemet tradicinės, jau vienuoliktosios "Vaižgantinės" Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose (Anykščių r., Svėdasų seniūnija) vyks rugsėjo 14 d., šeštadienį, nuo 13 val. Renginys kaip tik ir skiriamas Vaižganto metams, Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media