2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Jonas Paulauskas: „Žinant žodį galima rasti kelią ne tik į namus, bet ir į širdį“

2019-07-06
 
Jonas Paulauskas

Jonas Paulauskas

LLiepos 7 dieną mūsų kolegai Jonui Paulauskui sukanka 70 metų. Ta proga jį kalbina www.lzs.lt Lredaktorius Vytautas Žeimantas.

 

- Jonai, nuoširdžiai sveikinu tave su gražiu jubiliejumi, stipriai spaudžiu tau dešinę. Ta proga kviečiu pakalbėti apie gyventus metus, nuveiktus darbus. Ir šį kartą pradėsiu iš toli, nuo vaikystės. Gimei Ramučiuose, baigei Šilutės I-ąją vidurinę mokyklą. Kas tau dabar gimtieji Ramučiai, Šilutė? 
Ramučiai - nedidelis kaimelis dešimt kilometrų nuo Šilutės. Čia aš ir gimiau tais, dabar atrodo tolimais, neramiais pokario metais. Pogrindyje dar gyvi buvo paskutiniai Lietuvos partizanai. 1949 metais šiame kaimelyje gyveno apie pusšimtis žmonių. Anksčiau Ramučiai, kaip ir pati Šilutė bei gyvenvietės apie ją, buvo gana gausiai vokiečių gyvenami rajonai. Bet po karo daugelis jų išvyko į Vakarus, Vokietiją. Į tuščius, vokiečių paliktus, namus atsikėlė lietuviai iš įvairių Lietuvos vietų. Iš Žemaitijos čia atvyko laimės ieškoti ir mūsų šeima. Mano tėtis - savamokslis muzikantas (galėjo groti net keliais muzikos instrumentais), labai komunikabilus saviveiklininkas, pradėjo dirbti vietinio klubo vedėju. Dažnai į savo renginius vesdavosi ir mane, dar mažą pyplį. Iki šiol atsimenu, kaip vykstant klube šokiams kažkokie dėdės salės kampuose sėdėdavo su šautuvais. Juos vadino „stribokais", ir sakė, kad jie saugo susirinkusius į „vakarušką" nuo miško brolių. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl kažkokie „stribokai" saugodavo mus nuo kažkokio miško kažkokių brolių. Ten gyvenome tol, kol man atėjo metas eiti į mokyklą. Tada atvykome gyventi į Šilutę, teisingiau Šležų gyvenvietę prie to miesto. Iki šiol ištartas ar išgirstas žodis „Šilutė" krūtinėje man sukelia šiltą virpulį. Čia aš baigiau vidurinę mokyklą, čia sutikau savo pirmąją (be atsako) meilę, po pamokų arba iš jų pabėgę su bendraklasiais bėgdavau prie per miestelį tekančios Šyšos maudytis, arba važiuodavome dviračiais 7 km maudytis į Nemuną prie žvejų gyvenvietės Rusnės. Pamenu, kaip didžiavausi, kai pirmą sykį pavyko perplaukti Nemuną! Kartais žygiuodavome visa klase į žygius iki Kintų, Ventės Rago. Turistinio žygio metu pavargę sukrisdavome kur ant šieno pailsėti, pamiegoti, o klasės auklėtoja pagal kojas tikrindavo, ar teisingai miegame - berniukai su berniukais, o mergaitės su mergaitėmis. Neapsakomai gražios ir įspūdingos vaikystėje atrodydavo Dainų šventės, vykdavusios Šilutės stadione, šile prie upės! Visa tai giliai įstrigo man į atmintį. Deja, nuo 1967 metų, kai atvažiavau į Vilnių studijuoti ir čia apsigyvenau, tik porą kartų per metus dabar nuvažiuoju į savo Šilutę. Vasarą - į eilinį bendraklasių susitikimą savo gimtojoje pirmoje vidurinėje (dabar gimnazijoje) mokykloje, ir rudenį - lapkričio pirmąją - aplankyti savo tėvų ir artimųjų, sugulusių Šilutės Barzdūnų kapinėse.
- 1991 metais baigei žurnalistikos mokslus Vilniaus Universitete. Kodėl pasirinkai žurnalistiką?
Matyt, senelės kraujas paveikė. Mano mamos mama kurdavo eiles ir dainas, ir pati, jau apakusi, jas dainuodavo. Brolis mano irgi rašo eiles. O aš vaikystėje mėgau daug skaityti, net pasišviesdamas „batareika" po antklode rydavau romanus, nors tėvai drausdavo tai ir liepdavo miegoti. Daug prie mano pasirinkimo prisidėjo ir mano nuostabioji lietuvių titeratūros mokytoja, įdiegusi man meilę kalbai ir literatūrai. (Užtat su matematika man sekėsi nekaip). Įsimylėjęs mokykloje merginą, net bandžiau kurti melodramą apie mūsų santykius... Visa tai, matyt ir lėmė mano kelią į žurnalistiką.
- Dešimt metų dirbai Vilniaus dienraštyje „Vakarinės naujienos" korespondentu. Ką apie tą laiką gali pasakyti?
Pradėjus studijuoti Universitete žurnalistiką (neakivaizdiniame skyriuje), reikėjo praktikuotis spaudoje. Iš karto krito į akis laikraštis „Vakarinės naujienos", kuris visiškai atitiko savo pavadinimą. Jame labai operatyviai buvo spausdinamos žinios - ryte įvykis, vakare - jau laikraštyje. Pabandžiau ir aš parašyti žinutę apie savo darbą odos ir avalynės susivienijime - priėmė. Dar kartą - vėl išspausdino. Taip ir tapau šio laikraščio neetatiniu korespondentu. Jame dirbo labai nuoširdus ir tikrai darbštus bei talentingas kolektyvas. Labai draugiški žurnalistai, padėdavo vienas kitam. Kai kurie jų dabar net redaktoriais dirba mūsų žiniasklaidoje. O vienas buvęs „Vakarinių naujienų" redaktorius net Seimo pirmininku buvo išrinktas. Tikrai negalėčiau lyginti dabartinių bulvarinių „Vakaro žinių" su šiuo tikru anų laikų „Delfiu". Toks operatyvus šis laikraštis buvo.
- Ragavai ir redaktoriaus duonos - buvai laikraščio „Lithun žinios" redaktoriumi. Kaip tai atsitiko?
Pradėjus dirbti statybos darbų bendrovėje „Lithun", įmonės direktorius, sužinojęs, kad neakivaizdžiai studijuoju žurnalistiką, pasiūlė man leisti bendrovės laikraštį. Pavadinome jį paprastai - „Lithun žinios". Jame spausdinome ne tik įmonės gyvenimo įvykius, bet ir dalijomės darbo patirtimi, kelionių ir komandiruočių į kitas šalis įspūdžiais, pranešdavome svarbias įmonei ir jos darbuotojams naujienas, kviesdavome juos rašyti apie savo rūpesčius, problemas, teikti siūlymus ir pageidavimus. Vienas šio įmonės laikraščio bendradarbių vėliau tapo ministru.
- Ilgokai dirbai Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiuoju specialistu. Tai jau valstybės tarnautojo duona. Ar ji buvo skalsi?
Kartą gatvėje sutikau savo redaguoto laikraštuko buvusį bendradarbį, tapusį jau ministru, ir mes įsikalbėjome. Jis netikėtai pasakė, kad jam reikėtų padėjėjo spaudai ir pasiūlė man šį darbą. Taip ir tapau valstybės tarnautoju - ministro padėjėju. Praėjus metams, ministras išėjo į kitą darbą, o aš, laimėjęs konkursą, pradėjau dirbti Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiuoju specialistu. Ir nepajutau, kaip prabėgo visa dešimtis metų toje ministerijoje. Kadangi savo skyriuje geriausiai mokėjau anglų kalbą, man ir tekdavo dažniausiai dalyvauti ministro susitikimuose su užsienio svečiais ir rašyti spaudos pranešimus apie tai, taip pat aprašyti ir kitus ministerijos svarbesnius įvykius. Nuo vaikystės domėjausi fotografavimu, bestudijuodamas žurnalistiką dar pasitobulinau. Tad tekdavo ne tik rašyti, bet ir fotografuoti. Ir visą šitą savo „kūrybą" skelbti ministerijos internetiniame puslapyje. Taip man bedirbant pasikeitė net penki ministrai. Įsitikinau, kad ministerijos specialisto duona skalsenė nei ministro, kaip 1 ir 5. Be to, darbas ninisterijos Ryšių su visuomene skyriuje suvedė mane su daugeliu žurnalistų, rašiusių apie šalies susisiekimo sistemą, vėliau tapusių mano draugais.Taip tapau savas žurnalistų šeimoje.
- Dirbdamas laikraštyje „Lietuvos aidas", kokiomis temomis domėjaisi, kas tuo metu įstrigo atmintyje?
Jau pats laikraščio pavadinimas sako, kad tai laikraštis apie Lietuvą, skelbiantis įvykių mūsų šalyje aidus. Dažniausiai jame buvo nušviečiami politiniai įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje su nedidele pakraipa į dešinę. Bet mane labiau domino Lietuvos istorija, žymesnių jos praeities žmonių gyvenimas. Tad išspausdinau „Lietuvos aide" seriją savo straipsnių apie žymų kažkada liaudies dainorėlį, satyrinių kūrinių kūrėją ir atlikėją Petrą Biržį, pasivadinusį „Pupų Dėde".
- Parašei ir knygą apie jį „Nepražuvęs tautos atminty". Kodėl ėmeisi tokios preškarinės temos?
Na, pirmiausia todėl, kad tai buvo mano pasirinkta diplominio darbo tema. Kaip jau minėjau, aš domiuosi mūsų krašto istorija, ypač tarpukario periodas Lietuvoje man įdomus. Aš pats mėgstu humorą, anekdotus, satyrą (tai matosi ir iš mano nuolat siunčiamų į LŽS svetainę anekdotų). Todėl pasirodė artimas toks mano diplominio žurnalistinio darbo herojus - populiarus „smetonos" laikų humoristas, literatas, muzikantas, aktorius mėgėjas ir pasakorius Petras Biržys, pasivadinęs liaudišku vardu Pupų Dėdė. Jo kūrybos turinį sudarė humoristiniai pokalbiai ir dainos, išreiškusios naivaus, bet sveikai galvojančio kaimiečio požiūrį į kasdienybę, Lietuvos ir pasaulio įvykius, šmaikščiai pašiepiantys miesčionis ir to meto politikus. Už šią kritiką jis kentėjo nuo visų valdžių - Smetonos, rusų, ir vėl savosios. Iki šiol dar populiarūs Pupų Dėdėe aforizmai, kupletai ir satyriniai posakiai, išjuokiantys valdininkų, vietinių ponų ydas, jų gyvenimo būdą.Trūksta tokio asmens dabartiniam mūsų laikmečiui. Na, nebent dar Juozas Erlickas panašiai „varo"...
- 2016 metais išleidai knygą „Tiesus gyvenimo kelias". Apie ką ji, kodėl ją rašei?
Tiksliau pasakius, esu šios knygelės sudarytojas. Būdamas senjoru, turiu daug laisvo laiko, tad įsidarbinau nepilnu etatu unikaliame Vievyje įsikūrusiame Lietuvos Kelių muziejuje kuratoriumi. Jame yra daug istorinės medžiagos ne tik apie Lietuvos kelius, bet ir apie pačią šalį, jos žymius žmones. Kelių muziejų kelininkai senjorai laiko savo šventove, nes jame surinkta ir eksponuojama istorinė medžiaga apie iškiliuosius Lietuvos kelių inžinierius, projektavusius ir tiesusius šalies kelius nuo pat jų pradžios, kol jie savo kokybe tapo žinomi visoje Europoje. Artėjant vieno žymiausio kelių tiesėjo Leono Vičo gimimo šimtmečiui buvo nutarta išleisti knygą apie jo gyvenimą ir darbus, palikusius neišdildomą pėdsaką Lietuvos kelių istorijoje. Todėl aš ir surinkau iš jo šeimos, giminaičių, kelininkų senjorų atsiminimus apie jį ir jo darbus, muziejuje taip pat radau archyvinės medžiagos apie šį įstabų žmogų. Taip ir išleidome šią knygelę Leono Vičo gimimo šimtmečio jubiliejaus proga.
- Tave pažįstu jau labai seniai. Nors daug rašai, bet dažnai matydavau tave su fotoaparatu. Žinau, kad 2014 metais tapai „Delfi Piliečio" fotografijų nugalėtoju nominacijoje „Metų kadras". Tais metais buvai nominuotas apdovanojimu kito internetinio portalo „Alfa.lt" fotokonkurse „Žirgas - lietuvio tapatybės dalis". Kada susidomėjai fotografija, ką ji tau duoda?
Taip, atsimenu šį respublikinį fotografijų konkursą „Žirgas - lietuvio tapatybės dalis" - reikėjo užfiksuoti vaizdą, įrodantį, kad žirgas yra tikrai neatskiriama mūsų tautiečio dalis, kad lietuvis be žirgo - ne lietuvis. Pavyko laimėti antrą vietą respublikoje. Tiesa, už tą nuotrauką gavau ne tik „Alfa lt" portalo prizą, bet ir Kultūros ministerijos Padėkos raštą. Na, o „Delfi Piliečio" portalo fotografijų nugalėtoju nominacijoje „Metų kadras" tapau, galima sakyti, atsitiktinai. Ėjau kartą gatve Vilniuje ir matau neįtikėtiną vaizdą - šaligatviu, tiksliau jo pačiu pakraščiu šalia namų sienos tipena ežiene, burnoje nešdamasi savo mažylį ežiuką. Matyt, triukšmingame mieste ieškojo ramesnės vietos sau ir savo vaikeliui. Laimei, kaip dažnai esu įpratęs, su savimi turėjau savo fotoaparatą ir iškart įamžinau šį „mūsų mažojo brolio" sunkų ir pavojingą žygį su brangia našta pilname žmonių, troleibusų ir autobusų, mieste. Matyt, šis vaizdelis sukrėtė ne tik mane, bet ir fotografijų konkurso organizatorius... 
Na, o fotografija tapo mano hobi nuo pat vaikystės, dar besimokant pradinėje klasėje. Pamenu, pirmasis mano fotoaparatas buvo žymioji „Smena", vėliau atsirado jau didesni, tobulesni - „FED", „Kiev". Tada nuotraukų darymas buvo gana sudėtingas procesas, kuris labai skyrėsi nuo dabartinio metodo - skaitmeninio. Reikėdavo nusipirkti foto juostą ir paveiksluoti, kol ji baigdavosi. Kartais netikėtai, ir kokį svarbesnį kadrą tekdavo praleisti. Juostą įdėdavom į fotoaparatą dažniausiai po antklode, kad nepsišviestų. Išfotografavus ją, reikėdavo nusipirkti ryškalų, fiksažo, viražo. Nuotraukas darydavom tamsiame kambaryje prie raudonos šviesos. Dar šlapias džiovindavom, prisegę skalbinių spaustukais ant virvės. Arba, jei norėdavom, kad blizgėtų, klijuodavom ant stiklo ar lango. Ir laukdavom, kol jos saulėje išdžiūs ir nukris. Specialūs džiovintuvai „glancevatoriai" atsirado jau vėliau.
- Be fotografavimo dar domiesi, politika, ekonomika, socialinėmis temomis. Mačiau tavo straipsnių žurnale „Lietuvos keliai", laikraštyje „Lietuvos aidas", internetiniame portale „Delfi lt". Ačiū, kad rašai ir į mūsų www.lzs.lt svetainę. Kas tave dabar kaip žurnalistą, aktyvų pilietį jaudina, kodėl vis sėdi prie kompiuterio, rašai?
Žurnalistai, kurie dirba konkrečiame žiniasklaidos organe, rašo ir domisi daugiausia tuo, ką jam užsako jo redakcija. O aš, turėdamas laisvojo žurnalisto diplomą, konkrečių užduočių neturiu.Tad domiuosi viskuo, nuo ko priklauso mūsų gyvenimo kokybė - politika, ekonomika, ypač socialiniai klausimai. Ypač negaliu abejingai praeiti pro neteisybę, apgaulę, mulkinimą, biurokratinį vilkinimą, plėšimą vidury baltos dienos. O ir naktį taip pat. O kadangi jumoras, juokas, satyra padeda įveikti šias negalias ir prailgina dorų žmonių gyvenimą, domiuosi ir šiomis temomis.
- Esi Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Ko tikiesi iš mūsų sąjungos?
Turbūt, žinote tą sakmę apie vieną rykštelę, kurią lengva perlaužti, ir jų visą ryšulį, kurio neįmanoma sulaužyti. Taigi, būdamas sąjungoje, jautiesi tokio ryšulio dalimi. Jautiesi tvirtesnis ir konkretesnis. Be to, čia susirenka bendraminčiai, dalijamės naujienomis, kūriniais, sveikiname vienas kitą žymesnėmis asmeninėmis ir bendro gyvenimo progomis. Gyvename gyvą žurnalistinį gyvenimą.
- Ką galvoji apie dabartinę žiniasklaidą? Kas joje patinka, kas ne?
Patinka tai, kad kad dabar galima laisvai reikšti savo mintis, nebijant, kad būsi už tai nubaustas. Patinka, kad žurnalistika tapo be sienų, tam padeda internetas, kitos elektroninės ryšio priemonės, laisvas judėjimas po pasaulį be vizų. Nepatinka, aišku, tai, kad sunku rasti (bent mūsų šalyje) nepriklausomą žiniasklaidą. Didžioji jos dalis yra nupirkta turtuolių. Ir rašoma, skelbiama, rodoma tai, ką jie liepia Nepatinka tai, kad pernelyg daug yra reklamos žiniasklaidoje. Ji pradeda užgošti objektyvų įvykių vaizdavimą ir analizavimą - pagrindinį žurnalistinio darbo tikslą.
- Na, ir paskutinis, jau tradicinis klausimas : kokie kūrybiniai planai? 
Planai - gyventi ir dirbti žurnalisto darbą. Bet kokį darbą galima išmokti, priprasti prie jo. Tik ne žurnalisto. Norint dirbti žurnalistu, turi pamėgti šį darbą. Turi knietėti sėsti bet kada prie stalo ir rašyti. Iš bet kokio darbo gali išeiti į pensiją. Ir pailsėti nuo darbo. Iš žurnalisto darbo į pensiją neišeinama. Atvirkščiai, kuo senyn, tuo daugiau norisi rašyti, tuo aštriau matai aplinką, jos teigiamas ir neigiamas puses. Ir griebėsi plunksnos. Tai yra, kompiuterio... 
- Ačiū už atvirą pokalbį. Ir linkiu sėkmės gyvenime ir kūryboje.

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir tlevizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-09-27 13:19
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Virginija

2019-07-10 10:09

Šaunuolis,Broliuk,...SVEIKINU!!! Džiaugiuosi Tavo energija ir didžiuojuosi...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2019-07-08 11:56

Joną sveikina Jonas. Sveikatos, laimės, ilgų gyvenimo metų...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

dainius

2019-07-06 20:58

Jonai sveikinu pasiekus jaunystė brandą. Gražių dienų,

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2019-07-06 12:04

Sveikinu Jonai. 100 metų tau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2019-07-06 11:44

Jonai, sveikinu su gražiu jubiliejumi. Laimės, sėkmės ir geros sveikatos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media